Kiekviena šalis turi jiems reikšmingų objektų ir tradicijų, kurias siekia išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Tačiau kai kurios šių vertybių savo išskirtinumu peržengia valstybių sienas – paveldėti jas svarbu visam pasauliui.

Ramutė ŠULČIENĖ

Idėja sukurti tarptautinį paveldo apsaugos judėjimą kilo po Pirmojo Pasaulinio karo. Tačiau pirmą kartą ypatingą tarptautinį susirūpinimą pasaulio bendruomenė išreiškė dėl šeštajame dešimtmetyje priimto spendimo Egipte pastatyti Asuano užtvanką, taip sukeliant pavojų išskirtinės istorinės ir kultūrinės vertės Abu Simbelio šventykloms. Kaip sako Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, šis įvykis parodė, jog kai kurie objektai svarbūs ne tik nacionaliniu, bet ir pasauliniu lygiu, o juos išsaugoti reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas. Taip 1972 m. lapkričio 16 dieną Paryžiuje Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) priėmė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją. Remiantis ja, 1978 m. įsteigtas Pasaulio paveldo sąrašas.

Dėmesys kultūros ir gamtos palikimui

Šiuo metu Pasaulio paveldo sąraše yra 1 121 kultūros ir gamtos paveldo vertybė: 869 kultūros paveldo, 213 gamtos paveldo ir 39 mišrios – gamtos ir kultūros paveldo, esančios 167 valstybių narių teritorijose. Kultūros paveldu gali tapti įvairūs paminklai, architektūros statiniai, istoriniai miestai bei miestų centrai, skulptūros ir tapybos kūriniai, pastatai, vietovės ir pan. Šiai kategorijai priklauso tokie objektai kaip Versalio rūmai, Noterdamo katedra, Vilniaus, Romos, Florencijos, Zalcburgo, Vienos, Prahos ir kitų miestų istoriniai centrai, Centrinio kanalo šliuzai Belgijoje, Jelingės runų akmenys Danijoje, Jūrinis Grinvičas Jungtinėje Karalystėje, nacių Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla Aušvicas-Birkenau ir kt.

Gamtos paveldu gali būti laikomos gamtos įžymybės, geologiniai ir fiziografiniai dariniai ir vietovės, kurios yra nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių buveinės, savitos gamtos vietovės. Pavyzdžiui, gamtos paveldu laikoma Belovežo giria Baltarusijoje ir Lenkijoje, Vulkaninė sala Surtsėjus Islandijoje, Etnos kalnas Sicilijoje, Vakarų Norvegijos fjordai ir kt.

Taip pat yra išskiriamos mišraus paveldo vietovės, kurios atitinka ir kultūros, ir gamtos paveldo kriterijus. Pavyzdžiui, tokiu paveldu yra paskelbtas Maču Pikču istorinis draustinis Peru, Tasmanijos laukinė gamta Australijoje, šventasis kinų kalnas Tai Šanas, Meteoros vienuolynai Graikijoje ir kt.

Reikšmingi objektai – ir Lietuvoje

Lietuva turi keturias vertybes, įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą: Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinis lankas. Turbūt mažiausiai patiems lietuviams žinomas Struvės geodezinis lankas iš tiesų yra antroji po Kuršių nerijos tarptautinė sienas kertanti vertybė Pasaulio paveldo sąraše, kurią sudaro net 34 geodeziniai punktai. Jis driekiasi daugiau nei 2 820 km nuo Hamerfesto šiaurės Norvegijoje iki Juodosios jūros ir kerta 10 šalių. Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyti trys iš aštuoniolika Lietuvoje esančių Struvės geodezinio lanko punktų: Gireišiuose, Meškonyse ir Paliepiukuose. Šis pirmasis tikslus Žemės dienovidinio segmento matavimas, 1816–1855 m. atliktas kelių Baltijos regiono mokslininkų, padėjo nustatyti tikslų pasaulio dydį bei formą ir tapo svarbiu postūmiu pasaulinėje Žemės mokslų ir topografinio kartografavimo raidoje.

Kandidatai laukia dešimtmečius

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją yra pasirašiusios arba ratifikavusios 193 šalys. 1992 m. prie konvencijos prisijungė ir Lietuva. Valstybės, kurios prisijungia ar ratifikuoja šią konvenciją, įsipareigoja saugoti jos teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą. Taip pat jos įgyja teisę siūlyti jos teritorijoje esančias vertybes įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą. Vis dėlto kelias iki UNESCO saugomos vertybės vardo – ilgas. Pirmiausia vertybė įrašoma į Preliminarųjį sąrašą. Jei tokios paraiškos nėra, objektas net nesvarstomas. Iš 193 šalių, prisijungusių prie Pasaulio paveldo konvencijos, preliminariuosius sąrašus yra sudariusios 177 valstybės.

Tai reiškia, jog likusios dar nesvarstė galimybės kurį nors objektą paskelbti visuotinai reikšminga vertybe. Lietuvos preliminariajame paveldo sąraše šiuo metu yra įrašyti Kauno modernizmo architektūra ir Trakų istorinis nacionalinis parkas. „Pasaulio paveldo centras prašo atnaujinti preliminarųjį sąrašą kas dešimt metų. Atmesta kandidatūra gali būti teikiama į Pasaulio paveldo sąrašą pakartotinai, jeigu jai parenkami kiti nauji kriterijai ir tokiu būdu pagrindžiamas jos išskirtinumas kitais aspektais“, – paaiškina R. Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Iš 193 šalių 27 Konvencijos šalys neturi savo teritorijoje Pasaulio paveldo vertybių. Pasak pašnekovės, dažniausiai tai lemia šalies politinės aplinkybės, tarptautinio bendradarbiavimo prioritetai arba nepakankami ekonominiai, finansiniai šalies ištekliai. Šiame sąraše yra tokios šalys kaip Butanas, Pietų Sudanas, Ruanda, Somalis, Rytų Timoras, Trinidadas ir Tobagas ir kt.

Ilgas kelias iki pripažinimo

Pasak R. Vaičekonytės-Kepežinskienės, įrašymas į Pasaulio paveldo sąrašą yra ilgas ir įvairialypis procesas, reikalaujantis glaudaus institucijų bendradarbiavimo, aukštos ekspertinės kompetencijos ir nuoseklaus, ilgalaikio finansavimo. Jį gali inicijuoti valstybinės, mokslo institucijos, savivalda, nevyriausybinės organizacijos. Tačiau galutinė nominuojamos vertybės paraiška yra pasirašoma valstybės pareigūno ir yra teikiama valstybės vardu. Paraiškoje pateikiama išsami informacija apie vertybės istorines, kultūrines vertes, pagrindžiama vertybės išskirtinė visuotinė vertė, nustatomos vertingosios savybės, nominuojama teritorija ir parengiamas veiksmingas ilgalaikio jos išsaugojimo valdymo planas. Teikiant paraiškos dokumentą būtina atlikti išsamią vertybės nacionalinę, regioninę ir pasaulinę lyginamąją analizę, kurios pagalba pagrindžiamas tokios rūšies vertybės Pasaulio paveldo sąraše trūkumas.

„Paprastai paraišką parengti užtrunka ne vienus metus. Ją pateikus, prasideda dvejų metų svarstymo ciklas. Galutinį sprendimą priima UNESCO Pasaulio paveldo komitetas metinėje sesijoje. Šiuo metu Kauno modernizmo architektūros paraiška yra kaip tik šiame procese“, – sako R. Vaičekonytė-Kepežinskienė. Pasak pašnekovės, nors kartais Pasaulio paveldo sąrašas yra kritikuojamas dėl pernelyg didelio dėmesio Vakarų Europos vertybėms, šiuo sąrašu siekiama pristatyti subalansuotą skirtingų pasaulio regionų daugiakultūrį žmonijos palikimą. Todėl dažnai vertybės įrašymą lemia ne tik teisingai parinktas kriterijus, bet ir tam tikro pasaulio regiono ar vertybių rūšies atstovavimo Pasaulio paveldo sąraše, trūkumas.

Ne viena grėsmė

Pasaulio paveldo sąraše esantiems objektams kyla įvairių grėsmių. Tai – neatsakinga valstybių politika, piktavališka atskirų žmonių veikla, pavyzdžiui, nelegalus vertybių išvežimas, ar gamtos stichijos. Didelę grėsmę kultūros vertybėms visuomet kelia karas ir ginkluoti konfliktai, kai vertybės grobiamos arba tiesiog sunaikinamos. Siekdama atkreipti dėmesį į objektus, kuriems kyla grėsmė, UNESCO yra sudariusi ir pagal poreikį atnaujina Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą. Šiuo metu jame yra 53 vertybės, kurioms kilo išnykimo ar išskirtinės visuotinės vertės praradimo grėsmė. Tai Jeruzalės senamiestis ir miesto sienos, alyvmedžių ir vynmedžių žemė Palestinoje, istorinis Zabido miestas Jemene, keletas Kosovo viduramžių paminklų – vienuolynų ir bažnyčių, Evergleidso nacionalinis parkas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kt.

Įprastai valstybės pačios pateikia prašymą dėl vietovės įtraukimo į Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą. Tačiau atkreipti UNESCO dėmesį į pavojų gali ir asmenys, nevyriausybinės organizacijos ar kitos grupės. Išskirtiniais ir neatidėliotinais atvejais, pavyzdžiui, karo, žemės drebėjimo ir pan., apsaugos veiksmus inicijuoja pats Pasaulio paveldo komitetas. Tarptautiniu mastu susitarta, jog šalys įsipareigoja saugoti iš okupuotų teritorijų į jų šalis įvežtas kitų valstybių vertybes ir, pasibaigus karo veiksmams, jas grąžina teisėtam savininkui. Pavyzdžiui, šiuo pagrindu prieš šešerius metus Lietuva grąžino Vokietijai keletą Lietuvos dailės muziejuje esančių vertingų paveikslų, atsidūrusių Lietuvos teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo. O Vokietija prieš kiek daugiau nei dešimtmetį Lietuvai grąžino karo metu išvežtą XV a. bažnytinį raštą. „Įdomu žinoti, jog 2011 m., remiantis Hagos konvencijos dokumentais, Kernavės archeologinei vietovei buvo suteikta sustiprinta apsauga ginkluoto konflikto metu, kuri užtikrina, kad karinių konfliktų metu šis paveldo objektas nebus naudojamas kariniams tikslams ar karinių objektų apsaugai“, – pasakoja R. Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Tradicijos – irgi vertybės

Be Pasaulio paveldo sąrašo, UNESCO rūpinasi dar trimis kitomis paveldo sritimis. Tai – nematerialus kultūros paveldas, povandeninis kultūros paveldas ir dokumentinis paveldas.

Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą gali būti įtrauktos tokios vertybės kaip šventės, ritualai, tradicijos, šokiai, patiekalai ir jų gaminimo būdai, netgi žaidimai. Į šį sąrašą yra įrašytos trys lietuviškos tradicijos: Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, Lietuvių polifoninės dainos sutartinės. Kaip ir materialiems objektams, kai kurioms nematerialioms vertybėms kyla grėsmė išnykti. Skubių priemonių jau dabar reikia, pavyzdžiui, molinės keramikos technologijai Botsvanoje, lendžų laivų Persijos įlankoje statybos ir navigacijos tradiciniams gebėjimams (Iranas), suitų katalikų bendruomenei ir Alsungos kultūrinei aplinkai Latvijoje, kupranugarių įkalbinėjimo ritualams Mongolijoje, kazokų dainoms Dnipropetrovsko regione Ukrainoje ir kt. išsaugoti.

Povandeninis paveldas – tai povandeninė aplinka, turinti išskirtinę istorinę bei kultūrinę reikšmę, papildanti ją vertingais archeologiniais artefaktais. Tai gali būti nuskendę ir sudužę laivai, nuskendę gyvenvietės, senovinių tiltų liekanos ir pan.

Istorinės vertės dokumentai

Tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ įrašomi itin reikšmingi dokumentai arba jų kolekcijos: rankraščiai ir dokumentai, menantys kolonijinius laikus, liudijantys valstybių istoriją, garsių rašytojų, poetų, kompozitorių kūriniai bei asmeniniai laiškai ir kiti pasaulinės reikšmės dokumentai. Pavyzdžiui, kaligrafiniai rankraščiai senosiomis arabų ir persų kalbomis, finikiečių alfabetas, Rigvedos raštai, viduramžių laikotarpio rankraščiai apie mediciną ir vaistus, dokumentai, liudijantys Sueco kanalo statybą, Nobelio šeimos archyvas ir t. t. Registre esantys dokumentai liudija ne tik gražiausius, iškiliausius žmonijos pasiekimus, bet ir skaudžius įvykius ir gėdingus veiksmus. Čia galima rasti Baudžiamąją bylą Nr. 253/1963: valstybė prieš N. Mandelą ir kitus, Austrijos-Vengrijos telegramą dėl karo paskelbimo Serbijai 1914 m. liepos 28 d. ,Varšuvos geto archyvą, Frankfurto Aušvico bylas.

Tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ yra įrašyti šie su Lietuva susiję dokumentinio paveldo objektai: „Baltijos kelio“ dokumentai (oficialus pavadinimas – „Baltijos kelias – žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“), Radvilų archyvai, Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija ir Liublino unijos akto dokumentas.

Skatina turizmą ir kelia iššūkių

R. Vaičekonytės-Kepežinskienės teigimu, pasaulio paveldo statusas yra pasauliniu mastu galiojantis vardinis ir kokybinis ženklas, reiškiantis globalumą ir pripažinimą. „Šios vertybės yra konkurencingiausios ir lankomiausios turistinės vietovės pasaulyje, tai svarbus ekonominis šalies išteklius, skatinantis atvykstamąjį turizmą, didinantis šalies patrauklumą, kultūrinį pažinimą, turintis neabejotiną ekonominę grąžą. Tačiau su šiuo statusu kyla naujos grėsmės, kurioms UNESCO prašo valstybes pasiruošti ir numatyti tinkamas valdymo priemones. Vienas iš kylančių pavojų – augantys turizmo srautai. Su šia problema susiduria daugelis šalių ir miestų, pavyzdžiui, Venecija. Padėtį sparčiai blogina kruizinių laivų toleravimas lagūnoje.

Beje, Lietuvoje taip pat turime vis sunkiau valdomus atvykstančiųjų srautus į Kuršių neriją. Šiemet per tris vasaros mėnesius į Kuršių neriją keltais pirmyn ir atgal perkelta apie 400 tūkst. automobilių. Tai yra daug daugiau nei Kuršių nerija gali priimti. Turizmą ir transporto srautus dar 2010 m. UNESCO ekspertai įvardino kaip vienas didžiausių rizikų Kuršių nerijos išskirtinei visuotinei vertei, iki šiol tai yra sunkiausiai sprendžiamas uždavinys. Pasaulio paveldo komiteto sprendimuose nuolat raginama parengti strateginius valdymo dokumentus“, – iššūkius apžvelgia pašnekovė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.