Piečiausias planetos žemynas dėl visuotinio klimato šilimo dabar išgyvena dramatiškus laikus. Mokslininkai, gamtosaugininkai skambina pavojaus varpais dėl itin greitai tirpstančių Antarktidos ledynų. Piečiausio planetos kampelio gamta susiduria su išties rimtais pokyčiais. Tačiau Antarktida, nepaisant tobulėjančių technologijų, vis paprastėjančio keliavimo norint įveikti didelius atstumus, ir toliau išlieka viena sunkiausiai pasiekiamų planetos vietų.

Manvydas VITKŪNAS

Prieš du šimtmečius, 1820 m. sausio 16 d., rusų keliautojų Fabiano Gotlybo fon Belingshauzeno ir Michailo Lazarevo vadovaujamos ekspedicijos narių atrastas paslaptingasis Pietų žemynas pareikalavo iš daugybės jo tyrinėtojų didžiulio atkaklumo, dvasinių ir fizinių jėgų, neretai ir gyvybių. Itin garsios buvo Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono, Roalio Amundseno ekspedicijos į žemyno gilumą. Nuo XX a. vidurio prasidėjo naujas Antarktidos pažinimo etapas, žemyne keliolika šalių pastatė daugiau nei šimtą sezoninių ir nuolatinių poliarinių stočių, kur vykdomi įvairių krypčių moksliniai tyrimai, meteorologiniai stebėjimai. Pagal 1959 m. pasirašytą Antarktidos konvenciją žemynas ar atskiros jo dalys negali priklausyti jokiai valstybei, čia leidžiama tik mokslinė, humanitarinė veikla. Į Antarktidos vandenis negali įplaukti kariniai laivai. Visgi kai kurios šalys (ypač Čilė, Argentina, Australija, Naujoji Zelandija, Norvegija) tam tikras Antarktidos dalis neoficialiai laiko savomis.

Kiek Antarktidoje gyventojų?

Nuolatinių gyventojų atšiauriausiame planetos žemyne nėra. Visi „antarktidiečiai“ – ilgiau ar trumpiau čia dirbantys mokslininkai ir poliarines stotis prižiūrintis techninis personalas. Anksčiau žemyno pakrantėse buvo banginių medžiotojų gyvenviečių, Čilės ir Argentinos karinių bazių, bet dabar šie objektai yra apleisti arba tapo mokslinių tyrimų stotimis. Dabar jų veikia 90: 51 – nuolatinė, kitos – sezoninės. Daugiausia nuolatinių poliarinių stočių (6) turi Argentina, po 5 – Rusija, Didžioji Britanija ir Prancūzija (dar viena stotimi prancūzai naudojasi kartu su italais), 4 – Australija, po 3 – Čilė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Afrikos Respublika ir Kinija, po 2 – Indija ir Pietų Korėja, po vieną – Brazilija, Japonija, Lenkija, Naujoji Zelandija, Norvegija, Ukraina, Urugvajus ir Vokietija.

Dar vienoje stotyje kartu dirba Čilės ir Vokietijos atstovai. Iš viso stotyse vasaros (ji Pietų pusrutulyje sutampa su mūsų žiema) metu poliarinėse stotyse dirba apie 4 tūkst., o žiemą – daugmaž tūkstantis žmonių. Bene daugiausia personalo Antarktidoje turi amerikiečiai, įkūrę vos tris, bet dideles stotis. Žemyne ir gretimose salose veikia sezoninės Bulgarijos, Ekvadoro, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Pakistano, Peru, Rumunijos, Suomijos, Švedijos ir kai kurių kitų šalių stotys.

Pirmasis žmogus, gimęs Antarktidoje, – Emilijus Markosas Palma. Jis išvydo pasaulį Argentinos poliarinėje stotyje „Esperanza“ 1978 m. sausio 7 d. Dabar vyras gyvena Argentinoje, yra informacinių technologijų specialistas.

Lėktuvas rėžėsi į ugnikalnį

Antarktida nėra uždara turistams, nors turizmas yra ribojamas ir vyksta pagal taisykles. Link žemyno krantų leidžiasi kruiziniai laivai iš Čilės, Argentinos, Urugvajaus, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių. Solidžias sumas sumokėję keliautojai gali pasigrožėti ledynais, kalnuotomis pakrantėmis, pingvinais, o esant galimybei – ir aplankyti pakrantėje esančias poliarines stotis. Į toliau nuo pakrantės esančias stotis turistai patenka retai. Kasmet Antarktidą aplanko ar jos pakrantes apžiūri apie 40–50 tūkst. žmonių.

Dažnas būdas pasigrožėti Antarktida – leistis į apžvalginį skrydį lėktuvu. Tokius skrydžius dažniausiai rengia Naujosios Zelandijos, Čilės ir Argentinos aviacijos kompanijos. Deja, ne visada kelionės, turinčios suteikti pažinimo džiaugsmą ir puikią pramogą, baigiasi laimingai. 1979 m. lapkričio 28 d. kompanijos „Air New Zealand“ lėktuvas „McDonnell Douglas DC-10“, skridęs maršrutu Oklandas-Kraistčerčas-Antarktida (be nutūpimo joje) patyrė katastrofą, kai pilotai, norėdami parodyti lainerio keleiviams kuo gražesnius vaizdus, nukrypo nuo numatyto kurso, nuleido lėktuvą pernelyg žemai ir šis rėžėsi į Erebuso ugnikalnio šlaitą. Žuvo visi lėktuve buvę žmonės – 237 keleiviai ir 20 įgulos narių.

Antarktidoje lankosi ir pavienės ekstremalų turizmą mėgstančių žmonių grupės, rengiančios žygius slidėmis. Žemyno viršukalnės populiarios tarp alpinistų. 1994 m. aukščiausio Antarktidoje Vinsono kalno viršūnėje lietuvišką trispalvę iškėlė alpinistas Vladas Vitkauskas.

„Nepasiekiamumo poliuje“ – V. Leninas

Poliarinėse stotyse galima išvysti įvairių įdomybių. Štai pačiame Pietų ašigalyje įsikūrusioje amerikiečių Amundseno-Skoto stotyje esančiuose ledo tuneliuose poliarininkai iškirto įvairių nišų, ir kiekviena pamaina palieka čia apie save primenančių suvenyrų. Taip pamažu buvo sukurta išties įspūdinga požeminė (tiksliau, poledinė) ekspozicija. O štai Australijai priklausančioje Deiviso stotyje įrengtas šiuolaikinių skulptūrų parkas.

Vieną iš neįprastų objektų tuometė Sovietų Sąjunga pastatė Antarktidos „nepasiekiamumo poliuje“. Tokių vietų yra visuose žemynuose, taip pat Pasauliniame vandenyne. Dažniausiai „nepasiekiamumo poliais“ tampa sunkiai pasiekiamos, nuo pakrančių labiausiai nutolusios vietos. Antarktidos „nepasiekiamumo polių“, esantį už 885 km nuo Pietų ašigalio, pirmieji pasiekė sovietų antarktininkai. 1958 m. jie čia įkūrė laikiną poliarinę stotį. Vos po kelių savaičių stotis buvo uždaryta, bet virš jos pastato liko Vladimiro Lenino biustas, žvelgiantis į Maskvos pusę. Stoties pastatas dabar užneštas sniegu, tačiau biustas vis dar kyšo antarktinių vėjų pagairėje. Įdomu, kad 2007 m. šią vietą, per 49 paras įveikę 1 756 km, pasiekė trys Vakarų šalių keliautojai, naudoję slides ir jėgos aitvarus. Ši ekstremali kelionė pateko į Gineso rekordų knygą.

2004 m. Antarktidos pakraštyje, šalia Rusijos Belingshauzeno poliarinės stoties, esančios Karaliaus Jurgio saloje (dar vadinamoje Vaterlo sala), iškilo daili stačiatikių Švenčiausiosios Trejybės cerkvė. Ji buvo suręsta iš kedro rąstų dar 2002-aisiais Altajuje, metus pastovėjo, tada buvo išrinkta, sunkvežimiais atgabenta į Karaliaučių, įkrauta į laivą ir nugabenta į Antarktį, kur galiausiai pastatyta ir pašventinta. 2007 m. sausio 29 d. cerkvė (joje telpa 30 žmonių) buvo sausakimša: čia vyko rusų poliarininkės ir jos kolegos čiliečio vestuvės.

Bažnyčioje meldžiasi ir budistai

Savo bažnyčių ar koplyčių Antarktyje turi ne tik rusai, bet ir kitų šalių poliarininkai. 1988 m. įkurtoje Bulgarijos poliarinėje stotyje „Šventasis Klemensas Ochridietis“ 2001-aisiais buvo pastatyta Šv. Jono Riliečio stačiatikių koplyčia, bet po kelerių metų dėl visuotinio šilimo ją užgriuvo ir sutraiškė didžiulė nuo kalno šlaito atitrūkusi ledo ir sniego masė. Vėliau kitoje, patikimesnėje, vietoje iškilo nauja, tiesa, ne toks išvaizdi, bet tvirtesnė koplyčia.
Pati piečiausia stačiatikių koplyčia Antarktidoje yra Šventojo kunigaikščio Vladimiro, įkurta Ukrainos poliarinėje stotyje „Akademikas Vernadskis“. O pati piečiausia katalikų koplyčia yra Argentinos stotyje „Generolas Belgranas II“.

Net kelių konfesijų tikintieji renkasi melstis į didžiausią Antarktyje Sniegynų bažnyčią (gerokai didesnę už rusų Švenčiausiosios Trejybės cerkvę), esančią Roso saloje veikiančioje amerikiečių Makmerdo poliarinėje stotyje. Tai pati didžiausia poliarinė stotis, laikoma neformalia Antarktidos sostine. Čia yra jūrų ir oro uostai, terminalai, daugiabučiai gyvenamieji moduliai, o 1960–1972 m. netgi veikė branduolinė elektrinė. Stotyje dirba ne tik amerikiečiai, bet ir kitų šalių atstovai. Suprantama, kad tokioje didelėje gyvenvietėje, kur nuolat gyvena apie 250 žmonių (kartais jų čia būna ir 1,3 tūkst.), turi būti ir bažnyčia. Sniegynų bažnyčia iškilo 1956 m. ir yra lankoma visų konfesijų krikščionių, dirbančių Makmerdo stotyje (čia nuolat dirba katalikų ir anglikonų kunigai, taip pat atvyksta kitų konfesijų dvasininkų). Įdomu, kad šioje bažnyčioje savo pamaldas rengia ir budistai, mormonai, čia veikia ir bene atšiauriausioje pasaulio vietoje įsikūrusi anoniminių alkoholikų grupė.

Geriausias baras žemyne

Alkoholis bent daliai Antarktidos tyrinėtojų nėra svetimas, ir ne vienoje poliarinėje stotyje galima rasti visai neblogą barą. Visgi geriausias iš jų, visuotinai sutariama, yra Ukrainos poliarinėje stotyje „Akademikas Vernadskis“. Šią stotį 1953 m. įkūrė britai ir pavadino Faradėjaus vardu. 1996-aisiais už simbolinę vieno svaro sterligų sumą stotis buvo parduota Ukrainai ir pakeitė pavadinimą. Iš britų palikimo stotyje išliko keli pastatai, muziejus ir mažytis angliškos alinės stiliaus baras. Naujieji stoties šeimininkai barą pavadino Maiklo Faradėjaus garbei.

Ukrainiečiai išsaugojo daugelį senųjų interjero elementų, bet suteikė ir savo nacionalinio kolorito. Medžio plokštėje yra įrėminta ir vieno svaro moneta, už kurią buvo parduota stotis (britai ją taip pat paliko ukrainiečiams).
Baras – išties mažas (jame tėra septynios sėdimosios vietos, bet visoje stotyje tedirba 12 žmonių), tiesa, labai jaukus. Poliarininkai čia ilsisi savaitgaliais, švenčia gimtadienius, savo šalies nacionalines šventes, sutinka Naujuosius metus. Bare galima išgerti alaus, vyno, stipriųjų gėrimų, taip pat ir degtinės, gaminamos pačių poliarininkų – stotyje yra naminės degtinės gamybos aparatas. Šalia Antarktidos žemyno esančioje saloje įsikūrusioje poliarinėje stotyje lankosi ir antarktiniais kruiziniais laivais keliaujantys turistai – per metus jų būna net iki kelių tūkstančių. Į barą užsukusios moterys alkoholiu vaišinamos nemokamai, bet su viena sąlyga – jos turi padovanoti barui ką nors iš savo apatinio trikotažo. Čia jau sukaupta nemaža liemenėlių kolekcija.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.