Per amžius ir tūkstantmečius evoliucija lėmė, kad kai kuriuos gyvūnus gamta apdovanojo unikalia išvaizda, įspūdingomis supergaliomis ir keistu gyvenimo būdu.

1. Permatomos varlės

Mūsų vidaus organai yra gyvybiškai svarbūs, tačiau ir labai pažeidžiami, todėl nieko keisto, kad tiek žmonių, tiek gyvūnuose kūnuose jie paslėpti giliau. Juos dengia keli nepermatomi odos, audinių ir kaulų sluoksniai, tad taip lengvai jų nepamatysi. Bet kaip visa tai atrodytų, jei šie sluoksniai būtų skaidrūs?

Nors į stiklavarlę pažvelgę iš viršaus greičiausiai nė nesuprastume, kuo ji išskirtinė, – nuo daugumos kitų varlių nesiskiria nei savo kūno forma, nei žalia spalva – tačiau, vos išvydę jos papilvę, tuoj pat pamirštume visus panašumus. Pirmiausia į akis kristų mažytė, greitai plakanti širdis, nuo kurios tiesiasi ilga, raudona kraujagyslė. O visai greta rangosi žarnos, virškinančios suvalgytą maistą. Evoliucija šiems varliagyviams suteikė išskirtinai ploną, peršviečiamą odą. Dėl to visam pasauliui demonstruojama vidinė gyvio anatomija, tačiau plėšrūnams tokios varlės kontūrai tampa sunkiau pastebimi.

Nors kai kurių stiklavarlių oda yra permatoma tiek nugaroje, tiek papilvėje, vis dėlto dauguma šių varliagyvių atrodo skaidrūs tik žvelgiant į juos iš apačios. Tačiau kokia iš to nauda, jeigu persišviečianti kūno pusė visuomet nukreipta į žemę? Iš tiesų tokią ypatybę nulėmė šių varlių buveinės. Gyvendamos Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose, jos didžiąją dalį laiko praleidžia įsitaisiusios ant lapų. Pasinėrus į vešlią augaliją ryškiai žalios nugarėlės idealiai tinka maskuotei. O tupint aukštai ant medžio lapo ir šviesos spinduliams krintant iš viršaus, dėl peršviečiamos papilvės varlės siluetas net ir žvelgiant iš apačios tampa daug sunkiau pastebimas.

2. Vapsvų ir fikusų draugystė

Gamtoje netikėtos draugystės užsimezga dažnai, o tos, kurios ištveria laiko išbandymą, įprastai būna evoliucionavusios taip, kad rūšims teiktų abipusę naudą. Vienas tokių pavyzdžių yra kelių rūšių vapsvos, apsigyvenančios fikusų vaisiuose.

Vos figinių vapsvų (angl. fig wasps) patelės išskrenda į pasaulį, jų jutimai instinktyviai ieško vienintelio dalyko – šio augalo žiedo, kad galėtų įsirausti į jo vidų. Čia patekusios vapsvų patelės būna saugios ir nematomos, tad gali ramiai sudėti kiaušinėlius. Jos išorinio pasaulio daugiau niekada nepamatys, o likusį gyvenimą paskirs savo negimusių jauniklių priežiūrai ir tuneliams, pro kuriuos jie vėliau galės ištrūkti, rausti. Į figą besibraunanti motina nusilaužia sparnelius, o padėjusi kiaušinėlius miršta praėjus vos 24 valandoms.

Įsikalinimas figoje ir tunelių rausimas iki mirties gali atrodyti kaip nepavydėtinas gyvenimas, tačiau toks metodas šioms vapsvų rūšims padėjo išlikti daugiau nei 60 milijonų metų. Už savo besitęsiančią egzistenciją vabzdžiams turi padėkoti ir skiautėtalapiai fikusai, nes jų žiedadulkes nuo vieno augalo prie kito išnešioja šie vabzdžiai.

3. Vaikščiojančios žuvys

Išvydus milžinišką buožgalvį primenantį padarą pirmiausia žvilgsnį patraukia jo keista, spygliuota „šukuosena“. Tačiau jam priartėjus prie žemės ir netikėtai pasirodžius iš šonų styrančioms kojoms, paaiškėja, kad tai tikrai nėra paprasta žuvis. Šis gyvis – tai meksikinis aksolotlis, dar vadinamas vaikščiojančia žuvimi.

Nepaisant pirmo įspūdžio, aksolotliai yra varliagyviai, o ne savotiškai išsivysčiusios žuvys. Netgi atvirkščiai, tam tikra prasme šie keistuoliai išsivystę mažiau nei jų „giminaičiai“. Nors kiti varliagyviai įprastai gyvenimo pradžioje turi žiaunas ir gyvena vandenyje, galiausiai užaugę jie tampa sausumos gyvūnais. Ši rūšis žiaunų bei gebėjimo kvėpuoti po vandeniu nepraranda visą gyvenimą. Iš sausumoje gyvenusių salamandrų kilę aksolotliai tokia savybe pasižymi dėl atvirkštinio evoliucinio proceso, vadinamo neotenija.

Niekada iš vandens neišnyrantys gyvūnai natūraliai gyvena tik netoli Meksiko plytinčiuose Chočimilko ežeruose. Jie gali užaugti iki 30 centimetrų ilgio, o minta smulkiais vabzdžiais, kirmėlėmis, moliuskais ir vėžiagyviais. Kadaise šie nuolat besišypsantys gyviai puikavosi mitybos grandinės viršūnėje, tačiau dabar dėl taršos ir invazinių žuvų rūšių jų išlikimui yra kilusi grėsmė.

4. Palikuonių susilaukiantys patinėliai

Mūsų rūšiai, kaip ir daugumai kitų planetos gyvūnų, savaime suprantama, kad vaikus išnešioja ir pagimdo moteriškoji lytis. Tačiau trys žinomi gyvūnijos atstovai leidžia patelėms atsikvėpti nuo daug jėgų reikalaujančios atsakomybės. Adatžuvinių šeimai priklausantys jūrų arkliukai, jūrų adatos ir ilgieji skarmaliai – visi jie išsiskiria tuo, kad jauniklius veda tik tėvai. Tačiau iš šios trijulės tik jūrų arkliukai atžalas nešioja savo sterblėje. Likusieji išnešioja vaikus, tačiau šie saugomi kūno išorėje, o maistines medžiagas gauna per audinius. Tačiau ar toks evoliucinis pokytis rūšims atnešė kokios nors naudos? Mokslininkai mano, kad šį vaidmenį prisiėmus patinui, patelės organizmai gali tuoj pat grįžti prie kiaušialąsčių brandinimo, todėl patinėlis jas gali vėl priimti vos pagimdęs. Tai leidžia padidinti palikuonių skaičių ir padidinti rūšies išlikimo galimybes. Be to, pasidalijimas jauniklių išnešiojimo pareigomis padeda neišsekinti vieno iš tėvų.

5. Parazituojantys patinėliai

Velniažuvių patelės ir patinėliai atrodo taip skirtingai, jog iš pirmo žvilgsnio veikiausiai nė nepamanytume, kad jie galėtų sudaryti porą. Patelės savo partnerius kūno ilgiu gali pranokti iki 60 kartų, o svoriu – net iki pusės milijono kartų, tad nieko nuostabaus, kad iš pradžių manyta, jog tai yra visai skirtingos rūšys.

Baugiai atrodančiose ir geriausiai atpažįstamose velniažuvių nuotraukose iš tiesų užfiksuotos patelės. Nors tikra evoliucijos keistenybe yra vien tamsiausiose vandenynų gelmėse tūnančios patelės, kurioms virš galvos kybanti švytinti „meškerė“ ir grėsmingi dantys suteikia košmarišką išvaizdą, prie jų prisijungus patinėliams viskas atrodo dar neįprasčiau. Poravimosi metu velniažuvių patinai elgiasi tarsi parazitai. Įsikandę į savo išrinktąją šie maži kraujasiurbiai susijungia su jos kūnu ir ima vogti reikalingas medžiagas. Taip patinėlis pasilengvina gyvenimą – jam pačiam nebereikia nei plaukioti, nei matyti, tad akys, pelekai ir kai kurie kiti organai pradeda nykti. Viską, ko reikia, jis gauna neįdėdamas beveik jokių pastangų, o vienintelė jo pareiga – atėjus tinkamam laikui „parūpinti“ lytinių ląstelių.
Toks dauginimosi būdas atrodo keistas, bet kadangi smulkesni patinai turi mažesnius poreikius ir gali gyventi tokiu būdu, šiai rūšiai jis pasiteisino.

6. Nemirtingi drebučiai

Ar kada nors esate svajoję, kaip būtų gera sugrįžti į jaunystę ir gyvenimą pradėti iš naujo? Deja, mūsų kūnas sukurtas taip, kad bėgant laikui augtų, sentų, o galiausiai mirtų. Tačiau tokiam gyvenimo ciklui paklūsta ne visos rūšys. Susipažinkime su nemirtingąja medūza – Turritopsis dohrnii.

Tai, kas mums atrodo fantastiška siekiamybė, joms yra realybė. Metai šių mažyčių varpo formos gamtos stebuklų įveikti nepajėgia. Užuot nugyvenusios vos vieną gyvenimo ciklą, medūzos gali jį kartoti amžinai arba kol atsiduria plėšrūno nasruose. Gebėdami grąžinti kūnui jaunesnę būseną šie duobagyviai turi galimybę gyvenimą patirti keletą kartų.

Tačiau tokia supergalia toli gražu nereiškia, kad medūzos užauga labai didelės. Net ir patys stambiausi šios rūšies atstovai yra mažiau nei 5 mm ilgio ir pločio. Nors medūzos Viduržemio jūroje buvo atrastos dar 1883 metais, apie jų nemirtingumą sužinota tik XX a. 10-ojo deš. viduryje. Jas tyrinėdami laboratorijoje, mokslininkai išvydo, kad šios medūzos praleido apvaisinimo stadiją ir atgręžė savo brandą atgal. Manoma, kad nemirtingosios medūzos savo unikalų gebėjimą naudoja pavojaus atveju, stresą keliančiose situacijose, pavyzdžiui, įkalintos mažoje erdvėje.

7. Suledėjantys vabzdžiai

Naujojoje Zelandijoje gyvenančios vetos Hemideina maori yra didžiausi šalčiui atsparūs vabzdžiai pasaulyje. Jie grįžti į gyvenimą gali net po to, kai užšąla 80 procentų jų kūno. Gyvenimui vėsiuose Pietų salos kalnuose prisitaikiusių šaltakraujų padarų kraujyje cirkuliuoja ledo kristalus formuojanti medžiaga. Ji veikia priešingai nei antifrizas – užšalimo ne tik nestabdo, bet ir jį paskatina. Ši medžiaga leidžia kristalizuotis už ląstelių esančiam kūno vandeniui, o tai neleidžia ledo kristalams susidaryti ląstelių viduje.

Šalčiausiais mėnesiais vabzdžiai gali tiesiogine prasme pristabdyti savo gyvavimą. Gyvendami ten, kur negalėtų ištverti jokie kiti įprasti vabzdžiai, šie gyviai aplinkos temperatūrai nukritus žemiau -10 °C apie penkis mėnesius per metus praleidžia būdami neaktyvios būsenos. Sulėtėjus vabzdžio biologinėms funkcijoms, sumažėja kūno poreikiai, tad jie gali gyventi ilgesnį laiką.

8. Žvynakojės sraigės

Kartais evoliucijos kelyje neišvengiamai pasitaiko kovų už išlikimą, kuriose susigrumia kelios toje pačioje buveinėje įsitvirtinti mėginančios rūšys. O kas tada gali būti naudingiau nei nuosavi šarvai? Viena jūrinių sraigių rūšis, žvynakojės sraigės (Chrysomallon squamiferum), gyvena po vandeniu tūkstančių metrų gylyje. Greta Indijos vandenyno hidroterminių sričių įsikūrę gyviai užsiaugino geležinius kiautus. Kadangi sraigės gyvena vulkaninio aktyvumo srityse, ten iš vandenyno dugno veržiasi verdančio vandens versmės, gausios įvairių maistinių medžiagų ir cheminių junginių. Šiose audringose vietovėse taip pat gausu geležies. Sraigės išmoko ją panaudoti.

Jų kiautai yra iš kelių skirtingo tvirtumo sluoksnių. Išorinę šarvo dalį sudaro kieta geležis, tad jis gali atsilaikyti prieš krabų žnyples ar kitų plėšrūnų antpuolius. Po šiuo sluoksniu yra minkštesnė geležis, skirta sušvelninti bet kokius smūgius, kad jie nepažeistų viduje slypinčio minkšto sraigės kūno.
(foto) Yra žinomos vos trys žvynakojų sraigių populiacijos

9. Mėšlavabaliai astronomai

Kokie dalykai atrodo patys vertingiausi? Galima drąsiai spėti, kad gyvūnų išmatų krūva šiame sąraše užimtų gana žemą vietą. Tačiau mėšlavabaliui, kuris jas naudoja maistui, namams ir kitoms reikmėms, tai yra pačioje jo poreikių viršūnėje. Ieškodami išmatų mėšlavabaliai įveikia ilgus kilometrus, o tada savo laimikį sulipdo į reikiamo dydžio rutuliukus, tinkamus pargabenti į namus. Šie vabalai ropinėdami praleidžia ir dieną, ir naktį, tad kaip jie užsitikrina, kad savo didžiausią lobį saugiai nuridens ten, kur reikia? Atsakymas slypi žvaigždėse. Pasirodo, naktimis keliaujantys mėšlavabaliai išmoko orientuotis pagal Paukščių Taką. Ridendami rutuliukus jie pažvelgia į dangų ir pagal žvaigždžių šviesą įsitikina, kad keliauja tiesa linija. Vabzdžių regėjimas nėra pakankamai geras, kad galėtų įžvelgti pavienes žvaigždes, tačiau jie gali regėti ryškią Paukščių Tako juostą.

10. Besmegenės ascidijos

Iš pažiūros ascidijos gali atrodyti kaip paprasčiausi vandenynų augalai, tačiau iš tiesų tai yra gana išsivystę gyvūnai. Pasiekę brandą šie besmegeniai bulvės formos organizmai tiesiog tūno jūros dugne, tačiau iki tol jie nugyvena daug aktyvesnį gyvenimą.

Vos gimusios ascidijos, savo išvaizda primenančios buožgalvius su stuburu ir raumeninga uodega, gali laisvai klajoti po vandenyną. Kiekvienai jaunai ascidijai tenka užduotis surasti tinkamą vietą, kurioje ji galėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tam šie gyviai naudoja ant galvos esantį siurbtuką.

Kai galiausiai gyvūnas prisitvirtina prie kokio nors paviršiaus (jūros dugno, laivo apačios ar krabo kiauto), tolesniam gyvenimui smegenų jam nebereikia. Tam, kad užtikrintų savo rūšies išlikimą, ascidijoms telieka paskleisti lytines ląsteles. Jos net minta automatiškai, pro žiaunas pratekant vandenyje ištirpusioms maistinėms medžiagoms. Likęs jų gyvenimas būna toks pasyvus, jog netrukus po to, kai išsirenka sau vietą įsitvirtinti, šie gaubtagyviai savo smegenis suvalgo, o jų uodegos sunyksta.

Nors apsaugoti save neturint smegenų gali atrodyti sudėtinga, šiems gyviams tai tampa automatiniu organizmo atsaku. Pajutusios prisilietimą ascidijos plėšrūnus atbaido išpurkšdamos vandens ir šalinimo produktų čiurkšlę.