Tikriausiai manote, kad populiariausias gėrimas pasaulyje yra kava? Tikrai ne. Tikroji karštųjų gėrimų karalienė yra arbata, ir ji ne tik nesiruošia užleisti savo pozicijų, bet, atvirkščiai, vis labiau veržiasi į priekį. Akivaizdu, kad toks populiarumas lemia ir daugybę sklandančių su arbata susijusių mitų.

Vitalijus BALKUS

Kilmė apipinta mitais

Jaunų kininių arbatmedžių lapų nuoviras, t. y. tai, ką šiais laikais vadiname arbata, buvo geriama jau gilioje senovėje. Kai kurie šaltiniai pirmuoju arbatos paminėjimu laiko legendą apie žiniuonį, astronomą ir gydytoją Šenongą, kuris esą bandydamas įvairių augalų, tarp kurių buvo ir nuodingų, savybes pastarųjų poveikį malšino arbatmedžių lapų nuoviru. Manoma, kad ši pusiau mitologinė asmenybė gyveno III tūkstantmetyje prieš Kristų.

Tiesa, tai toli gražu ne vienintelė arbatos atsiradimo legenda. Gėrimo išradimo garbė priskiriama kone kiekvienam žymesniam kinų imperatorių dinastijų atstovui arba garsiam praeities mokslininkui. Pirmasis oficialus dokumentas, kuriame ne tik paminėta arbata, bet ir aprašyta jos patiekimo tvarka, yra 59 m. prieš Kristų pasirašyta „darbo sutartis“ su imperatoriaus vaikų tarnu. Viename iš šios sutarties skirsnių ir buvo reglamentuota būtent arbatos patiekimo tvarka.

Arbatos žygis per pasaulį prasidėjo gerokai vėliau – gėrimas ėmė plisti už Kinijos ribų tik XVIII–XIX a. Taigi, galime drąsiai paneigti pirmą kai kurių arbatos, ypač brangių, egzotinių jos rūšių, pardavėjų teiginį, esą jų siūlomos „ypatingos“ prekės istorija siekia kokios nors istorinės dinastijos laikus, tad galite įsigyti būtent tokios arbatos, kokią gėrė imperatoriai. Taip, kinų imperatoriai tikrai gėrė arbatą, tačiau po daugelio šimtmečių kultūrinio arbatmedžių auginimo vargu ar galima surasti augalą, identišką augusiam tolimoje praeityje.

Gėrimas visiems

Karštieji gėrimai, verdami iš įvairių augalų, žinomi visose kultūrose. Ir šiais laikais mėgstame gerti ramunėlių, bruknių lapų, kmynų, čiobrelių ir kitus nuovirus, taip pat vadinamus arbata, nors, žinoma, su tikrąja arbata juos sieja nebent karštas vanduo. Tačiau šiuos gėrimus dažniausiai vis dėlto vertiname kaip sveikatinimo ar net gydomąsias priemones. Arbatmedžių lapų gėrimo pranašumas yra tai, kad jis nesukelia alerginės reakcijos, neturi ryškaus poveikio sveikatai, jo beveik neįmanoma perdozuoti, tad tinka visiems vartotojams kone nuo pirmųjų gyvenimo dienų iki gilios senatvės. Iš vietinių augalų įvairiose šalyse pagaminti karštieji gėrimai toli gražu ne visuomet būdavo tokie nekalti, tad arbatos vartojimo universalumas tapo svarbia jos savybe.

Tiesa, egzistuoja mitas, esą vakarykštė arbata tampa kone nuodais. Mito šaknys slypi daugelį kartų perrašytame istoriniame traktate, kuriame teigiama, esą vakarykštė arbata blogiau nei „gyvatės įkandimas“. Ką turėjo omenyje jo autoriai – ar tai, kad arbata tikrai taps kenksminga, ar tiesiog bus prasto skonio, – nėra žinoma. Tačiau ši alegorija kažkodėl taip paplito, kad klajoja ir šiais laikais, net naudojama arbatinių reklamoje: „Kinijos mokslininkai nustatė, kad po 20 minučių arbata tampa kenksminga...“

Pasitaiko net tariamai mokslinių straipsnių, kuriuose nurodomas net ir arbatos virsmo nuodais laikas – 6, 12 ar 24 valandos. Tačiau galima drąsiai teigti, kad arbata netaps nuodinga nei po 20 minučių, nei po paros, tačiau per ilgesnį laiką arbatoje gali pradėti daugintis kenksmingos bakterijos ir būtent jos, o ne pati arbata gali pakenkti.

Nauji mitai stelbia istorinius

Ir šiais laikais mitų apie arbatą tikrai nestinga. Vienas tokių – įsitikinimas, kad žaliajai ir juodajai arbatai gaminti naudojami skirtingi augalai. Iš tikrųjų juodoji, žalioji ir kitos tikros arbatos rūšys – tų pačių augalų, t. y. kininių arbatmedžių, produktai, tiesiog skiriasi žaliavos paruošimo būdas. Iš kininių arbatmedžių galima pagaminti bent kelias dešimtis arbatos rūšių, kurios savo skoniu gali smarkiai skirtis. Beje, mums įprasta juodoji arbata pradėta ruošti toli gražu ne žiloje senovėje, o tik viduramžiais, tad kai kurių juodosios arbatos tiekėjų teiginiai, esą jie teikia tūkstantmečio tradicijų arbatą, taip pat yra mitas.

Teiginys, kad arbatos negalima pakartotinai užvirinti, greičiausiai kyla iš mito apie „gyvačių nuodus“, tačiau jis turi pagrindą. Bandymais buvo nustatyta, kad pirmą kartą užvirę arbatžoles iš jų ištraukiame apie pusę kvapiųjų ir veikliųjų medžiagų (kofeino, taninų ir kt.), antruoju užpylimu – trečdalį, na, o vėliau arbata praranda ir kvapą, ir skonį, ir savo naudingąsias savybes.

Kofeino rungtynės

Gana daug vartotojų renkasi arbatą, o ne kavą, bijodami pastarojoje esančio kofeino. Tik štai ir arbata jo turi ne tiek jau mažai. Yra tokių arbatos rūšių, pavyzdžiui, raudonoji, kurioje kofeino kiekis puodelyje gali siekti iki 70 mg – tiek, kiek nestiprioje kavoje. Tačiau kasdien dažniausiai vartojame dvi arbatmedžių lapų gėrimų rūšis – juodąją ir žaliąją arbatą. Žaliojoje arbatoje kofeino yra panašiai tiek, kiek kavoje, o štai gaminant juodąją arbatą nemažai kofeino suyra, tad ją drąsiai gali gerti net ir netoleruojantys kofeino.

Vienas keisčiausių mitų teigia, kad geriant arbatą reikia saugotis ir nepraryti pačių arbatžolių, esą tai sukelia apendicitą (kitos versijos – skrandžio uždegimą, nepasišalina iš organizmo ir t. t.) Be abejo, tai nėra tiesa – dėl netyčia prarytų arbatžolių sveikata tikrai nenukentės. Maža to, Kinijoje vartojama tam tikrų rūšių arbatos gėrimų, kuriuos išgėrus reikia suvalgyti ir visas arbatžoles. Arbatžolių pasta valgoma ir Japonijoje.

Arbata pakeliuose – prastesnė?

Ginčas, ką geriau rinktis – arbatą pakeliuose ar užplikomus lapelius, tapo toks pat populiarus kaip filosofinis disputas apie vištą ir kiaušinį. Lapelių šalininkai teigia, esą tik tokia arbatos forma užtikrina gėrimo kokybę, o arbatos pakeliuose gamintojai nuolatos pabrėžia, kad gamina savo prekes tik iš aukščiausios kokybės žaliavos ir pateikimo forma nėra svarbi.

Norėdami suprasti, kur yra tiesa, turime prisiminti tai, kad šiuolaikinė maisto pramonė labai efektyviai moka mažinti atliekų kiekį. Kas dar vakar buvo išmetama į sąvartyną, šiais laikais jau gali pavirsti preke. Ir arbata, žinoma, ne išimtis – stiebelių likučiai, nekondiciniai lapai ar net gamybos dulkės labai sėkmingai panaudojami arbatai pakeliuose gaminti. Joks rimtas gamintojas taip nesielgs, nes konkurentai pirmieji pastebės apgaulę ir džiaugsmingai išplatins šią žinią. Tačiau prastos kokybės žaliava puikiai praverčia pigios arbatos fasuotojams, kurie gali sudėti į pakelį viską, ką turi po ranka panašaus į arbatžoles.

Nuliūdinsime ir lapelių gerbėjus, nes aiškiai matomi lapeliai – jokia kokybės garantija. Pigi arbata puikiai gali būti gaminama iš brandesnių lapų, netinkamų kokybiškai arbatai. Patys įžūliausi gamintojai silpną senų lapų skonį gali „pagardinti“ ir arbatos ekstraktais ar arbatos kvėpikliais, kuriuos, be kita ko, naudoja ir šaltųjų arbatos skonio gėrimų gamintojai.

Šaltoji arbata – cukraus bomba

Jei jau prakalbome apie vadinamas šaltąsias arbatas, tuomet, be abejo, turime suprasti, kad tai toli gražu nėra tas pat, kas atvėsusi arbata jūsų puodelyje. Pirmiausia jūs į puodelį arbatos tikriausiai nededate 6 šaukštelių cukraus. O štai šaltojoje arbatoje tai – visai realus kiekis.

Kita vertus, pats arbatos koncentratas, iš kurio vėliau gaminamas gėrimas, nėra žalingas, tačiau, be paties koncentrato, gaminant šaltąją arbatą kartais naudojami kvėpikliai, dažikliai, konservantai ir kiti vengtini priedai. Tačiau tai jau kita istorija.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.