Raketų katastrofos paleidimo metu nėra retos. Sudėtinga konstrukcija, itin degus raketinis kuras ir įvairios technologinės medžiagos neretai lemia skaudžius incidentus, sukeliančius didelius materialinius nuostolius ir netgi nusinešančius žmonių gyvybes. Apžvelgsime kelias šiurpiausias kovinės paskirties tarpžemyninių balistinių raketų, taip pat į kosmosą turėjusių pakilti nešančiųjų raketų katastrofas, įvykusias ne ore, o dar ant žemės.

Manvydas VITKŪNAS

Sovietų Sąjungoje nuo 1963 m. galiojo nerašyta taisyklė – nerengti kovinių balistinių raketų mokomųjų paleidimų spalio 24 d. Sovietų kariškiai ir inžinieriai veikiausiai nebuvo labai prietaringi, bet visgi kai per kelerius metus du kartus tą pačią mėnesio dieną tame pačiame Baikonūro (Kazachstane) kosmodrome įvyko šiurpios balistinių raketų avarijos, spalio 24-oji pradėta laikyti užkeikta diena.

Maršalas sudegė

Pirmasis Sovietų Sąjungoje Baikonūro kosmodromas, plotu prilygstantis daugiau nei dešimtadaliui Lietuvos teritorijos, Kazachstano stepėse buvo įsteigtas 1955-aisiais. Vos po dvejų metų kosmodrome įvyko pirmasis raketos startas, tiesa, nesėkmingas. Vėliau buvo visa virtinė startų (daugiausia nesėkmingų), bet tai iš dalies suprantama: raketos buvo dar gana netobulos. Ilgainiui nesėkmingų startų ir avarijų ėmė mažėti. Iš visų nelaimingų atsitikimų Baikonūro kosmodromo darbuotojų ir čia tarnavusių sovietų karių atmintyje labiausiai įsirėžė 1964 m. spalio 24 d. įvykusi katastrofa. Tądien į dangų turėjo pakilti dviejų pakopų tarpžemyninė balistinė raketa „R-16“ (šios raketos Sovietų Sąjungos kariuomenės naudotos iki 1977 m.). Ji buvo 34 metrų ilgio, 3 metrų skersmens, svėrė 141 toną, skriejo iki 13 tūkst. kilometrų ir iš Sovietų Sąjungos teritorijos galėjo iki 5 megatonų galios branduolinį užtaisą nuskraidinti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).

1960 m. spalio 23 d. turėjo įvykti vienas pirmųjų tokio tipo raketų (be kovinės galvutės) skrydžių į vieną iš už tūkstančių kilometrų esančių poligonų. Tačiau paaiškėjo, kad su raketa ne viskas gerai, reikėjo sutvarkyti paleidimo sistemą. Problema slypėjo elektros instaliacijoje, kai kurie laidai buvo sumaišyti, apsilydę. Startas atidėtas kitai dienai. Inžinieriai siūlė jį atidėti ilgesniam laikui, bet Sovietų Sąjungos strateginės paskirties raketinių pajėgų vadas maršalas Mitrofanas Nedelinas atšovė: „Ką aš pasakysiu Nikitai (turėdamas galvoje Chruščiovą – aut. past.)?! Raketą sutvarkykite starto aikštelėje!“

Neklausyti niekas nedrįso, juolab kad pats maršalas įsakė jam ir jį lydintiems keliems pulkininkams, kitiems karininkams bei inžinieriams atnešti kėdes ir demonstratyviai stebėjo remonto darbus, sėdėdamas vos už 17 metrų nuo raketos. Iš viso ją remontavo apie 100 žmonių, o aplinkui buvo dar iki 150. Todėl, kai nesankcionuotai užsivedė antros pakopos variklis ir tuoj pat uždegė visą raketą bei įvyko siaubingas sprogimas, žuvo net 78 žmonės (neoficialiais duomenimis, aukų buvo net 126) ir dar daugiau nei 120 atsidūrė ligoninėje. Menki maršalo M. Nedelino palaikų likučiai buvo atpažinti iš apsilydžiusio laikrodžio ir medalių. Jis buvo palaidotas Maskvoje, prie Kremliaus sienos, o katastrofa įslaptinta.

Lygiai po trejų metų, 1963 m. spalio 24 d., Baikonūre kilo gaisras tarpžemyninės balistinės raketos „R-9A“ paleidimo šachtoje. Atliekant techninės priežiūros darbus užteko mažos kibirkšties, ir užsiliepsnojo šachtoje susidaręs degus oro ir raketinio kuro garų mišinys. Prieš dieną pildant raketą kuru, dalis jo buvo išlieta, bet kariškiai nepasirūpino iškart likviduoti potencialaus gaisro židinio. Gaisras pasiglemžė aštuonias gyvybes.

Užduso šachtoje

Keli rimti incidentai kilo dėl JAV tarpžemyninių balistinių raketų „Titan II“. Amerikiečių ginkluotosios pajėgos jas naudojo 1963–1987 m. Tai buvo grėsmingi ginklai: 154 tonas svėrusi dviejų pakopų raketa (ilgis – 31,4 metro, plotis – 3,05 metro) galėjo nuskraidinti 9 megatonų galios branduolinį užtaisą 15 tūkst. kilometrų. Skirtingais metais kovinį budėjimą vykdė nuo 6 iki 63 tokių raketų, paleidžiamų iš stacionarių požeminių šachtų. Iš viso JAV karinėse oro pajėgose buvo trys tokių strateginės paskirties raketų sparnai (kariniai junginiai). 308-asis sparnas buvo dislokuotas Litl Roko karinių oro pajėgų bazėje Arkanzaso valstijoje, 381-asis – Makonelio bazėje Kanzaso valstijoje, o 390-asis – Deiviso-Montano bazėje Arizonos valstijoje. Kiekviena iš bazių turėjo po dvi tokių raketų eskadriles, gerai užmaskuotos požeminės raketų paleidimo šachtos buvo įrengtos skirtingose vietose. Taip pat raketomis „Titan II“ buvo aprūpinta 395-oji strateginės paskirties raketų eskadrilė, dislokuota Vandenbergo karinėje bazėje Kalifornijoje.

1965 m. rugpjūčio 9 d. vienoje iš aštuoniolikos Litl Roko aviacijos bazės raketų paleidimo aikštelių vyko raketų paleidimo sistemos modernizavimo darbai. Buvo permontuojami apsauginiai šachtų kupolai, instaliacija, hidraulinės ir kitos požeminių šachtų sistemos, vyko dažymo darbai. Raketų kovinės galvutės su branduoliniais užtaisais buvo nuimtos, bet pačios raketos su kuru ir kitomis paleisti naudojamomis medžiagomis stovėjo šachtose. Darbininkai dirbo prie pat raketų. Apie 13 val. vienoje šachtoje dirbę darbininkai staiga pamatė sklindančius dūmus ir pajuto, kaip kyla temperatūra.

Vyrai metėsi prie kopėčių, o šachtos apačioje dirbęs specialistas nuskendo išsiliejusiame hidrauliniame skystyje. Elektra dingo, vyrai įsijungė žibintuvėlius. Išsigelbėti spėjo tik du darbininkai, kiti tiesiog užduso, nes įsijungė automatinė priešgaisrinė sistema ir, kad būtų sustabdyti degimo procesai, nutraukė oro tiekimą į šachtą. Kai tik gaisras buvo nuslopintas, iš atvertos šachtos gelbėtojai iškėlė 53 kūnus. Tyrėjai nustatė, kad suvirintojas netyčia pažeidė hidraulinio skysčio sistemą. Taip pat nustatyta daugybė pačios šachtos konstrukcijos trūkumų, žmonių evakuacijos, šachtos vėdinimo sistemos pažeidimų. Visgi per metus šachtą pavyko atstatyti.

Toje pačioje aviacijos bazėje, tik kitoje tokio paties modelio raketų „Titan II“ paleidimo šachtoje, 1980 m. rugsėjo 19 d., vykdant įprastus techninės priežiūros darbus, mechanikui iš rankų išsprūdo masyvus įrankis. Krisdamas iš 20 metrų aukščio, jis pažeidė kuro baką. Labai degus raketinis kuras užsiliepsnojo, sprogimo banga nurovė labai masyvų, net 740 tonų sveriantį, šachtos liuko dangtį. Raketos kovinė galvutė pakilo į 200 metrų aukštį ir nukrito ant žemės, bet nesprogo. Ji buvo nurašyta ir utilizuota. Šachtoje dirbęs mechanikas žuvo, dar 21 netoliese buvęs žmogus buvo sužeistas.

Kalti filtrai

1980 m. kovo 18 d. Rusijos šiaurėje, Archangelsko srityje, netoli Mirno miesto esančiame Rusijos gynybos ministerijai pavaldžiame Plesecko kosmodrome, veikiančiame nuo 1957 m. ir naudojamame karinėms ir taikioms kosminėms reikmėms, įvyko šiurpi nešančiosios raketos „Vostok-2M“ avarija. Ši raketa – trijų pakopų, masyvi (38,2 metro ilgio, iki 10,3 metro skersmens, su kuru sveria 290 tonų), skirta pakelti į orbitą dirbtiniams Žemės palydovams, kosminiams aparatams (taip pat ir pilotuojamiesiems). Tokios raketos (tiesa, kelių skirtingų modifikacijų) buvo naudojamos nuo 1958 iki pat 1991 m. Iš viso buvo pagaminta daugiau nei 160 tokių raketų, o bent 15 iš jų startai baigėsi avarijomis. Pati šiurpiausia įvyko 1980-aisiais.

Kovo 17 d. raketa buvo atgabenta ir pastatyta starto aikštelėje. Priešstartiniai testai atlikti sėkmingai. Specialios talpyklos buvo pripildytos kuro, deguonies, vandenilio peroksido. Nelaimės metu, kovo 18 d. 19 val. 1 min., starto aikštelėje ir greta jos buvo 141 žmogus. Startas turėjo įvykti po 2 val. 15 min. Trečiojoje raketos pakopoje netikėtai įvyko sprogimas, po jo nugriaudėjo dar keturi ar penki sprogimai, kilo milžiniškas gaisras, starto aikštelė paskendo ugnies jūroje. Žuvo 48 žmonės (tarp jų – vienas ugniagesys gelbėtojas), 44 iš jų mirė starto aikštelėje, dar keturių baisius nudegimus patyrusių žmonių medikams nepavyko išgelbėti ligoninėje. 87 asmenys buvo sužeisti, bet išgyveno.

Speciali vyriausybinė komisija dar tyrė nelaimės aplinkybes, kai 1981 m. liepos 23 d. vos neįvyko identiška avarija. Tąsyk pavyko laiku pastebėti vandenilio peroksido nuotėkį ir pavojingų cheminių junginių formavimąsi. Paaiškėjo, kad konstruktoriai ir gamintojai vienos modifikacijos raketoms naudojo iš netinkamų medžiagų pagamintus vandenilio peroksido filtrus – jie kontakto metu veikė kaip cheminiai katalizatoriai.

Žuvo mokslininkai

Skaudi nelaimė įvyko 2003 m. rugpjūčio 22 d. Brazilijoje, Maranjauno valstijoje, netoli Amazonės upės žiočių, prie Atlanto vandenyno esančiame Alkantaros kosmodrome. Tądien turėjo startuoti Brazilijos kosmoso agentūros sukurta trijų pakopų nešančioji raketa „VLS-1“, turėjusi į kosmoso erdves iškelti du šalyje pagamintus kosminius palydovus. „VLS-1“ svoris – 50,7 tonos, jos ilgis siekia 19,5 metro, o skersmuo – vos 1,01 metro.

Raketos startui buvo pradėta rengtis dar liepos 1 d., tuo rūpinosi net 700 žmonių. Rugpjūčio 20-ąją raketa jau stovėjo starto pozicijoje, buvo atlikta jos starto imitacija, patikrintas įvairių sistemų veikimas. Rugpjūčio 22 d. buvo atliekami paskutiniai priešstartiniai testai, prie raketos ir paleidimo aikštelėje darbavosi apie 100 žmonių. Staiga dėl neaiškių priežasčių užsivedė vienas raketos variklis. Ugnies fakelas uždegė kitus variklius, kuro bakus ir visą raketą bei dešimties aukštų namo aukščio paleidimo sistemą. Per keliolika sekundžių žuvo 21 asmuo, dar daugiau nei dvi dešimtys darbuotojų patyrė įvairių laipsnių nudegimus, kitiems pavyko spėti nubėgti į šalį. Gaisras buvo didžiulis, liepsnojo krūmokšniai aplink kosmodromą, dūmų stulpas buvo matomas už daugelio kilometrų.

Tyrimo metu konstatuota, kad nelaimę sukėlė dėl neaiškių priežasčių įvykęs elektros srovės impulsas, paveikęs vieną iš variklių. Brazilijos kosmoso agentūra taip pat buvo kaltinama naudojanti pigesnius ir mažiau patikimus bei pavojingesnius kietojo, o ne skystojo kuro variklius. Ši nelaimė ilgam sutrikdė Brazilijos vyriausybės kosminę programą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.