Jie nežino žodžių „šiandien“, „vakar“ ar „rytoj“. Visas jų gyvenimas – tai viena nesibaigianti diena. Šie žmonės težino tris skaičius: vienas iš jų ir yra vienas, kitas vartojamas, kai daiktų skaičius yra maždaug keturi (keli), o visa, kas daugiau, vadinama tiesiog „daug“. Jie nepripažįsta jokios valdžios, neturi nuosavybės, o giminystės ryšiai suprantami tik tarp tėvų ir vaikų. Nepaisant to, šie žmonės kartais vadinami laimingiausiais pasaulyje. Tai pirahų genties indėnai. Beje, jų yra vos keli šimtai.

Vitalijus BALKUS

Ar primityviosios kultūros – tikrai primityvios?

Esame įpratę civilizuota vadinti tokią tautą, kuri turi raštą, moka bent pagrindines aritmetikos taisykles, išsiskiria savo religijos sistema ar bent jau susimąsto apie nematerialų pasaulį. Net ir rašto neturinčios tautos ar gentys amžius ar net tūkstantmečius perduoda naujoms kartoms savo tautosaką, kur atsispindi tiek tikra, tiek tariama jų kilmės istorija, ryškiausi istoriniai įvykiai. Tačiau taip teigdami mes nubraukiame mažiausiai 50 tūkst. metų žmonijos istorijos, kai mūsų protėviai jau pasklido po platųjį pasaulį, fiziškai ir protiškai iš esmės nesiskyrė nuo mūsų, tik neturėjo daugumos civilizacijos, kaip mes ją suprantame, atributų. Be to, ir šiandien vis dar egzistuoja kultūrų, kurių atstovai puikiai jaučiasi savo aplinkoje nesinaudodami nei skaičiais, nei rašmenimis, taip pat ir galvos dėl nematerialių dalykų šie žmonės pernelyg nesuka.

Gausiausia archajiškų genčių grupė – Papua Naujosios Gvinėjos čiabuviai papuasai. Jų protėvių ir Eurazijos gyventojų keliai išsiskyrė prieš daugiau nei 40 tūkst. metų, ir nuo to laiko iki pat XIX a., kai salą pasidalijo Vokietija ir Didžioji Britanija, ši civilizacija vystėsi visiškai savarankiškai. Įdomu, kad per daug tūkstantmečių saloje susiformavo ne tik skirtingos gentys, bet net ir visiškai skirtingos kalbos – jų suskaičiuojama daugiau kaip 300. Nors dedama daug pastangų įtraukti papuasus į civilizacijos glėbį, daugelis jų ir toliau nepripažįsta monogaminės santuokos, nesinaudoja raštu, nežino pinigų vertės. Maža to, tik milžiniškomis pastangomis pavyko įtikinti papuasus atsisakyti kanibalizmo tradicijos. Tiesa, dėl to negalime būti visiškai tikri, nes kai kurie tyrinėtojai teigia, esą jie tiesiog ėmė slėpti praktikuojantys šį ritualą.

Atrodytų, kur jau tiems papuasams iki mūsų civilizuotumo, tačiau štai jums faktas: žemės ūkis Papua Naujojoje Gvinėjoje atsirado prieš 9 tūkst. metų, tuo pat metu, kai tai įvyko mūsų civilizacijos lopšiu vadinamame Derlingajame pusmėnulyje – forma pusmėnulį primenančioje žemdirbystei tinkamoje priekalnių zonoje, besidriekiančioje nuo Libano per Siriją ir Iraką iki Pietvakarių Irano. Bet kodėl papuasai taip ir neišmoko skaičiuoti? Visų pirma turbūt dėl to, kad jiems nereikėjo nei prekiauti, nei juo labiau mokėti mokesčių. Juk, kaip žinome, rimtesnių matematikos žinių prireikė tik Egipte, kai atsirado valstybės mokesčiai ir būtinybė juos apskaičiuoti.

Dar vieni išlikusios primityviosios kultūros atstovai – Afrikos bušmėnai. Jie ne tik yra genetiškai archajiškiausia žmonių grupė, bet ir stebuklingai išsaugojo savo papročius mažiausiai 60 tūkst. metų. Tačiau ir jie neturi savo rašto, aritmetikos žinios šiems žmonėms – svetimos, sudėtinga religija jie taip pat neišsiskiria. Tiesa, bušmėnai laikosi principo, kuris mums, civilizuotiesiems, niekaip neįkandamas – jie paima iš gamtos tik tiek, kiek jiems yra būtina, ir jokiu būdu ne daugiau. Taip bušmėnai, turėdami labai robotus išteklius, išgyveno ne vieną tūkstantmetį. Kita vertus, jie nekaupia atsargų, o ten, kur nėra atsargų, nėra ir turtinės nelygybės, taip pat nėra prekybos, valdžios hierarchijos ir mokesčių. Ar bušmėnai dėl to prastesni už mus? Juk jie įrodė savo racionalumą, o mes vis dar elgiamės su aplinka grobuoniškai.

Tokių kultūrų, kurios mums atrodo primityvios ar net nevisavertės, pasaulyje iš tiesų yra daug. Čia galima paminėti ir Šiaurės Sargybinio salos gyventojus, į visus atvykėlius reaguojančius taip agresyviai, kad iki šiol taip ir nepavyko surengti jokių išsamesnių šios archajiškos kultūros tyrimų. Be to, visai neseniai buvo sunaikinta Tasmanijos čiabuvių kultūra, sėkmingai gyvavusi iki tol, kol jos atstovai susidūrė su europiečiais.

Indėnai, kuriems pasisekė

Pirahų genties indėnams (jie gyvena Brazilijoje ir jų šiuo metu yra vos 420) labai pasisekė sutikti civilizuoto pasaulio gyventojų tik XX a. pradžioje. Pirmasis antropologinis šaltinis, kuriame aprašyta ši gentis, – tai 1921 m. vokiečių antropologo Kurto Unkelio paskelbta ekspedicijos ataskaita. Joje šie indėnai apibūdinami kaip visiškai nelinkę kontaktuoti individai, kurių kalbos nepavyko suprasti. Tiesa, jų uždarumo priežastis greičiausiai ta, kad pirahų genties indėnams kalbiškai giminingus murų kultūros atstovus XVIII a. sunaikino portugalai, nors, kaip teigia pastarųjų kronikos, indėnai kovėsi narsiai ir labai išradingai. Pirahai pasirinko pasitraukti ir veikiausiai tai leido jiems išlikti iki šių dienų.

Apie labai taikų šios indėnų genties atstovų būdą rašo ir vėlesni kultūros tyrinėtojai. Žymiausias jų – lingvistas ir krikščionių misionierius Danielis Everetas, su žmona net septynerius metus gyvenęs pirahų gentyje. Beje, jie iki šiol yra vieninteliai išorinio pasaulio atstovai, taip artimai bendravę su šios genties žmonėmis. Tarp nuostabą sukėlusių dalykų buvo tai, kad pirahai nevartoja atsiprašymo žodžių, pas juos nėra mums įprastų mandagaus bendravimo taisyklių. Paaiškinti šį fenomeną nėra sunku – mandagumo įpročiai atsiranda pirmiausia tuomet, kai nujaučiama agresija ir norima jos išvengti. Geriausias pavyzdys – mažų vaikų bendravimas: jiems aplinkiniai neatrodo grėsmingi, ir mažyliai kreipiasi į juos tiesiai, be užuolankų.
Pirahų kalbos struktūra visai nepritaikyta nuosekliems pasakojimams. Lingvistai pripažįsta, kad netgi sunku paaiškinti, kaip jie iš viso gali tarpusavyje bendrauti, tačiau šie žmonės tai daro puikiai. Tarp sunkiai suprantamų dalykų yra ir tai, kad pirahai nesuvokia laiko tėkmės ir nevartoja nei žodžio „vakar“, nei „rytoj“. Gali būti, kad tai susiję su jų labai neįprastu miego ciklu: šios genties žmonės miega, tiksliau – snaudžia, daug kartų po kelias minutes per parą, beje, tai daro dažniausiai tiesiog sėdėdami atsirėmę į sieną.

Snaudžiama bet kuriuo paros metu, kai tik užsimanoma. Tokia keista miego tradicija gali būti racionaliai paaiškinama: indėnų namai yra gana primityvūs, stovi džiunglėse, tad juos bet kada gali aplankyti nekviesti svečiai ir kietai įmigusiems žmonėms tapti pražūtingi. Palinkėjimas „labos nakties“ pirahų kalboje skamba kaip „nemiegok – aplink gyvatės“. Be to, pagal jų tikėjimą, miręs žmogus iškeliauja į džiungles, ir iki galo neaišku, ar šios genties atstovai bijo, kad sugrįžęs jis užklups juos miegančius, ar nuogąstauja pražiopsosiantys susitikimą su išėjusiu giminaičiu.

Beje, giminystės ryšiai tarp šios genties žmonių apibūdinami taip pat ganėtinai šykščiai. Vartojami tik trys apibūdinimai: „gimdytojas“ (nesvarbu, tėvas ar motina), „vaikas“ (nesvarbu, sūnus ar dukra) ir dar vienu žodžiu įvardijami tikri broliai ar seserys. Apie tetas, dėdes, senelius ar kitus mums įprastus giminaičius pirahai net nežino. Jie neturi kone visoms kultūroms būdingų mitų apie protėvius ir net tėvai nepasakoja vaikams apie savo tėvus. Tačiau to jiems ir nereikia, nes gentis gyvena kaip viena šeima. Tiesa, poros egzistuoja, bet tai anaiptol nėra priežastis atsisakyti artimų santykių su kitais gentainiais. Tarp šios genties indėnų nėra paplitusios uždaroms grupėms būdingos genetinės ligos, ir tai įrodo, kad, nors jų ryšiai su pašaliniais nebuvo dažni, šių ryšių tikrai būta tiek, kad pakako sveikam genofondui išlaikyti.

Pirahai nekaupia jokių atsargų ir sumedžioja bei sužvejoja tik tiek, kiek jiems reikia prasimaitinti. Viską, ką surenka, sumedžioja ar pagauna, gentainiai padalija visiems genties nariams. Na, o kadangi jų kultūroje nėra nei mainų, nei juo labiau prekybos, nėra būtinybės ir skaičiuoti. Tad jei daiktas yra vienas, jis tiesiog įvardijamas, jei daiktų – maždaug keturi, pasitelkiamas žodis „keli“, o jeigu jų – daugiau, tuomet nėra reikalo skaičiuoti – sakoma tiesiog „daug“. Misionierių bandymas išmokyti pirahų vaikus skaičiuoti baigėsi visišku fiasko. Per aštuonis mėnesius šiems taip ir nepavyko išmokti skaičiuoti bent iki dešimties.

Šios genties atstovų bandymų prekiauti ar mainytis su išoriniu pasauliu buvo užfiksuota, tačiau dėl skaičių nežinojimo jokios reguliarios prekybos nevyko. Maža to, net ir patys daiktai šių indėnų yra vertinami pagal tai, ar jų reikia būtent dabar.

Indėnų religinė pasaulėžiūra mums taip pat atrodytų neįprasta. Be jau minėto tikėjimo, kad mirę gentainiai iškeliauja į džiungles, jokių gilesnių religinių įsitikimų jie neturi. Tačiau ir kitų religijų įtakai nepasiduoda. D. Everetas papasakojo ir apie pirahų genties indėnų reakciją į bandymus evangelizuoti: žmonės įdėmiai klausėsi pasakojimo, tačiau juos domino, kokia yra Dievo odos spalva, kokio Jis ūgio ir – svarbiausia – kaip pasakotojas su Juo susipažino. Kai misionieriui teko prisipažinti, kad jis Dievo nėra matęs, vienas iš klausytojų paklausė: „Kam tu mums tai pasakoji, jeigu pats Jo nematei?“ Šis klausimas atspindi dar vieną pirahų genties indėnų mąstymo ypatybę – tai, ko jie nemato savo akimis čia ir dabar, iš viso neegzistuoja ar bent jau yra nesvarbu. Įdomu, kad 1983 m. D. Everetas ne tik apgynė disertaciją pirahų kalbos tema, bet ir baigė misionieriaus karjerą bei atvirai paskelbė tapęs agnostiku.

Savitumas sparčiai nyksta

Deja, kad ir kokios unikalios būtų papuasų, bušmėnų ar pirahų kultūros, joms vis sunkiau atsilaikyti prieš civilizacijos iššūkius. Papuasai kenčia nuo vis didesnio atvykėlių iš pagrindinės Indonezijos dalies antplūdžio. Bušmėnus bandoma apsaugoti nuo turistų įstatymais, tačiau tai nebepadeda, ir kai kurie jų kaimai virto tiesiog gyvomis ekspozicijomis turtingiems turistams vilioti. Na, o pirahų genties įtraukimas į civilizaciją suaktyvėjo šalia jų kaimų nutiesus kelią. Indėnai ne tik ėmė aktyviai bendrauti su juo judančiais žmonėmis – atsirado ir galimybė prireikus suteikti jiems medicininę pagalbą, ir šios genties atstovai ja mielai naudojasi. Genties ramybę nepaliaujamai trikdo ir žurnalistai.

Be to, pagal Brazilijos vyriausybės programą, iki 2017 m. tokiomis gentimis, gyvenančiomis rezervacijose, rūpinosi speciali organizacija – ji už gautus pinigus pirkdavo maisto bei būtinų reikmenų ir juos perduodavo genties atstovams. Tačiau dabar visi Brazilijos gyventojai aktyviai įtraukiami į bendrą šalpos sistemą ir nemokantys skaičiuoti bei tik savo kalba susikalbantys pirahai vežami į miestus tvarkyti dokumentų ir gauti... banko kortelių. Taigi, ar ilgai išliks ši kultūra savita, šiandien jau niekas negali tiksliai prognozuoti.

Daugiau įdomių straipsnių ir istorijų rasite „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“