Prieš 30 metų, naktį iš lapkričio 9 į 10 d. pradėta griauti vieną svarbiausių Šaltojo karo simbolių - Berlyno sieną, beveik tris dešimtmečius buvusią gelžbetonine užtvara tarp sovietų kontroliuojamos Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) sostine tapusio rytinio Berlyno bei laisvojo Vakarų pasaulio dalimi likusio specialų tarptautinį statusą turėjusio Vakarų Berlyno.

Manvydas VITKŪNAS

Po Antrojo pasaulinio karo Berlynas buvo padalintas į dvi dalis. Didesnę dalį – provakarietišką Vakarų Berlyną iš visų pusių supo komunistinės VDR teritorija. Iki 1961 m. judėjimas tarp Vakarų Berlyno ir VDR buvo gana laisvas ir vyko legaliai per gausius kontrolės punktus (jų buvo net 81) bei nelegaliai. Kasdien sieną pereidavo nuo 300 iki 500 tūkst. žmonių. Vakarų Berlyne, turėjusiame specialų tarptautinį statusą, bet labai tampriai susijusiame su Vokietijos Federacine Respublika (VFR), dirbo daug VDR gyventojų.

Gyvenimo lygis, algos pagal laisvosios rinkos dėsnius gyvenančioje Vakarų Vokietijoje ir Vakarų Berlyne buvo gerokai aukštesnis, nei komunistinėje Rytų Vokietijoje. Be to, Vakaruose buvo užtikrinama žmonių asmens ir pilietinė laisvė, veikė demokratija, kai tuo pat metu VDR ekonomika buvo tvarkoma pagal socialistinį modelį, ir vis labiau įsigalėjo pagal sovietų KGB modelį sukurta Rytų Vokietijos komunistinė slaptoji tarnyba – Štazi. Bet kokie politiniai bei ekonominiai gyventojų reikalavimai, protestai buvo slopinami. Todėl nenuostabu, kad kasmet vis daugiau rytų vokiečių stengėsi išvykti į Vakarus. Galiausiai šis procesas tapo masiniu. Jei pabėgti per ilgą, bet gerai saugomą VDR sieną su VFR buvo sunku ir pavojingai, tai pasprukti į Vakarų Berlyną buvo kur kas paprasčiau. Miestą dalijanti linija ėjo per gatves, aikštes, parkus. Be abejo, siena buvo saugoma, tačiau iš prieškario laikų liko daug požeminių komunikacijų, ypač – kanalizacijos kolektorių, kuriais norintieji galėjo nepastebėti patekti į vakarinę didžiulio miesto dalį. Komunistinės Rytų Vokietijos pareigūnai nespėdavo visko sužiūrėti.

Šalies vadovas - melagis

1961 m. Rytų Vokietijos valdžia vis dažniau ėmė kaltinti Vakarus, esą per Vakarų Berlyną vykdoma „priešiškų jėgų antisocialistinė propaganda“, kad iš vakarinės miesto dalies į rytinę skverbiasi „antikomunistinės grupės“, užsiimančios sabotažu, diversijomis, padeginėjančios pastatus VDR teritorijoje. Visa tai buvo perengiamasis darbas, ketinant netrukus pradėti statyti Berlyno sieną. Bet savo piliečiams ir pasauliui reikėjo kažkaip paaiškinti, kodėl tai daroma. Reikėjo formalių priežasčių, ir komunistinis režimas jų rado. O iš tiesų VDR valdžia ieškojo būdų, kaip sustabdyti masinį savo gyventojų bėgimą į Vakarus. Skaičiai buvo didžiuliai – vien per 1961 m. iš šalies išvyko per 207 tūkst. žmonių. „Karščiausias“ visomis prasmėmis buvo liepos mėnuo – per jį šalį paliko daugiau nei 30 tūkst. rytų vokiečių. Daugiausia tai buvo jauni, išsilavinę žmonės, be vargo sugebėdavę integruotis Vakaruose. Rytų Vokietijos vadovybė apkaltino vakarų Vokietiją „prekyba žmonėmis“, „liaudies ūkio kadrų vogimu“, „sąmoningu socialistinės ekonomikos žlugdymu“. Negalėdami pasiūlyti savo piliečiams geresnio gyvenimo, VDR lyderiai nusprendė sulaikyti žmones jėga. Po konsultacijų su Maskva nuspręsta izoliuoti Vakarų Berlyną, apjuosiant jį gelžbetonio siena ir kitais inžineriniais įrenginiais.

Naktį iš 1961 m. rugpjūčio 12 į 13 d. Vokietijos Demokratinės Respublikos kariai ir jėga atsiųsti darbininkai pradėjo statyti Berlyno sieną. Įsakymą dėl statybos pasirašė VDR ir šalies Vokietijos vieningosios socialistų partijos lyderis Valteris Ulbrichtas (Walter Ulbricht). Į istorija jis pateko kaip didis melagis, nes dar birželio 15 d., duodamas interviu Vakarų Vokietijos laikraščio žurnalistei ir paklaustas, ar nebus statoma siena Berlyno mieste (apie tai jau buvo pradėjusios sklisti kalbos), jis atsakė: „Aš jūsų klausimą suprantu taip: Vakarų Vokietijoje yra žmonių, norinčių, kad mes mobilizuotume statybininkus ir pastatytume sieną. Aš nieko nežinau apie tokius ketinimus. Mūsų statybininkai užsiima gyvenamųjų namų statyba.

Niekas nesirengia statyti sienos!“. Komunistinės Rytų Vokietijos lyderis įžūliai melavo. Jis pats inicijavo sienos statybą ir gavo pritarimą Maskvoje. Praėjus dviem mėnesiams po interviu, siena padalijo Berlyną. Darbų pradžia buvo laikoma paslaptyje iki pat paskutinės akimirkos. 25 tūkst. karių ir darbininkų darbus ne atsitiktinai pradėjo naktį – buvo stengiamasi, kad nekiltų panika ir žmonės nepabandytų pasinaudoti paskutine proga pasprukti į Vakarus. Mieste statybos metu buvo sutelktos papildomos kariuomenės bei policijos pajėgos, kovinė parengtis paskelbta ir VDR dislokuotuose Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniuose.

„Gelžbetoninė uždanga“

Rugpjūčio 13 d. berlyniečiai nubodo jau kitame mieste. Ginkluoti patruliai užtvėrė visus kelius, vedančius link Vakarų Berlyno. Nebuvo leista išvykti net oficialiai dirbusiems įmonėse vakarinėje miesto dalyje. Uždaryta penkiolika metro stočių tose linijose, kurių galinės stotys buvo Vakarų Berlyne, bet tam tikros atkarpos pateko į rytinę miesto dalį. Per dvi paras visas Vakarų Berlynas buvo apjuostas spygliuotų vielų užtvaromis, ir tuo pat metu vyko intensyvūs inžinerinių įrenginių statybos darbai. Iki 1975 m. statyta Berlyno siena virto bene geriausiai įrengta „geležinės uždangos“, skyrusios Sovietų Sąjungos kontroliuojamą Vidurio ir Rytų Europą nuo laisvojo Vakarų pasaulio, ruožu – tikra „gelžbetonine uždanga“.

Jį sudarė 106 km ilgio gelžbetoninė siena (vidutinis aukštis 3,6 metro), 66,5 km ilgio metalinė tvora, 127,5 km ilgio spygliuotų užtvarų ir laidų su elektros srove ruožai, beveik 106 km griovių, keli prieštankinių įtvirtinimų ruožai su metaliniais „ežiais“ ir kitomis inžinerinėmis kliūtimis, 302 sargybos bokšteliai bei kiti pasienio statiniai, signalizacijos sistemos, apšvietimo prožektoriai. Ginkluotų pasieniečių su šunimis postai buvo išdėstyti vidutiniškai kas 200 metrų. Taip pat pareigūnai nuolat patruliavo pėsčiomis bei automobiliais. Susisiekimas su Vakarų Berlynu buvo labai smarkiai apribotas. Siena perkirto 193 gatves, 8 tramvajaus linijas. Kontrolės punktų skaičius staiga sumažėjo nuo 81 iki 13, o vėliau buvo sumažintas iki vos trijų. Asmenų ir jų daiktų kontrolė itin sugriežtinta, Rytų Vokietijos pasieniečiai atidžiai iškratydavo kiekvieną vykstantį per sieną, o vykstantieji turėjo gauti specialius leidimus.

Bet vis vien buvo akivaizdu, kad rytų vokiečiai bėga į Vakarų Berlyną, tik pavieniui arba mažomis grupėmis. Tam daugiausia buvo naudojami pasienyje buvę pastatai bei požeminės komunikacijos. Vandentiekio ir kanalizacijos kolektoriuose buvo įrengtos sunkios geležinės grotos, daug praėjimų užbetonuoti. Iš šimtų prie pat sienos buvusių namų gyventojai iškeldinti, langų ir durų angos užmūrytos. Dalis pastatų nugriauta. Rytų Vokietijos propaganda skelbė, kad Berlyne pastatytas „antifašistinė gynybos linija“, bet dagelis vokiečių ją vadino „Gėdos siena“.

Pirmoji auka

Matydama, kad žmonės ir toliau bėga į Vakarus, Rytų Vokietijos valdžia įsakė pasieniečiams, esant reikalui, šaudyti į žmones (įskaitant vaikus), nelegaliai bandančius pereiti į Vakarų Berlyną. Iš viso nuo 1961 iki 1989 m. žuvo, labai skirtingais duomenimis, nuo 125 (Rytų Vokietijos oficialūs duomenys) iki 645 žmonių. Pirmasis žuvo 24-erių siuvėjas Giunteris Litfinas (Günter Litfin).

1961 m. rugpjūčio 24 d. jis pabandė perplaukti Berlyno–Špandau laivybos kanalą (Berlin-Spandauer Schifffahrtskanal) ir beveik pasiekė Vakarų Berlyno krantą, bet jį pasivijo iš rytinės Berlyno dalies paleista kulka. VDR pareigūnai atliko kratą bėglio tėvų namuose, įtariant bendrininkavimu suėmė brolį, o laikraščiai parašė, esą G. Litfinas buvo homoseksualas, besivertęs prostitucija. Tų pačių metų lapkričio 9 d. žuvo kitiems iš VDR sprunkantiems bėgliams bandęs padėti Vakarų Berlyne studijavęs dvidešimtmetis austrų studentas Dyteris Volfartas (Dieter Wohlfahrt). Kartu su bičiuliais darė sienoje skylę, kad pro ją į Vakarų Berlyną galėtų prasmukti bėgliai, bet buvo mirtinai sužeistas tai pastebėjusių ir šaudyti ėmusių Rytų Vokietijos pasieniečių.

1962 m. rugpjūčio 17 d. aštuoniolikmetis mūrininkas Peteris Fechteris (Peter Fechter) pabandė kartu su draugu perlipti sieną ir patekti į Vakarų Berlyną. Du Rytų Vokietijos pasieniečiai jį pašovė. Valandą laiko gulėjęs šalia tvoros, vaikinas kurį laiką dar buvo gyvas, bet galiausiai mirtinai nukraujavo. Įdomus faktas – dėl jo žūties tyrimas pradėtas jau po abiejų Vokietijų susivienijimo. 1997 m. du buvę VDR pasieniečiai dėl jo žūties atsipirko simbolinėmis bausmėmis – buvo nuteisti kalėti 20 ir 21 mėnesį (lygtinai).

Skrydis oro balionu

Aukų skaičius kasmet vis augo. 1966 m. VDR pasieniečiai kulkomis suvarpė 10 ir 13 metų vaikus, bandžiusius pabėgti iš „socialistinio rojaus“. Paskutine pasieniečių auka tapo dvidešimtmetis restorano padavėjas Chrisas Gefrojus (Chris Gueffroy), 1989 m. vasario 6 d. kartu su draugu Christianu Gaudianu (Christian Gaudian) pabandęs bėgti į Vakarų Berlyną. Jis buvo nušautas, o draugas suimtas ir įkalintas, bet neilgam nes jau tais pačiais metais Berlyno sienos neliko. Paskutine auka prie „Gedos sienos“ 1989 m. kovo 8 d. tapo 32-ejų inžinierius – elektrikas Vinfrydas Froidenbergas (Winfried Freudenberg), pabandęs pasprukti iš Rytų Vokietijos savadarbiu dujomis pripildytu oro balionu iš polietileno. Jis bandė bėgti kartu su žmona, bet dujomis pildomą didelį balioną pastebėjo vieno baro padavėja ir informavo pasieniečius. Kai pasirodė patruliai, balionas dar nebuvo pilnai užpildytas dujomis ir negalėjo pakelti dviejų žmonių. Pora nusprendė, kad lai bėga vyras, o žmona liks. Balionui pakilus, pasieniečiai jį matė, bet nešaudė. Balionas šovė į viršų, pakilo į dviejų kilometrų aukštį. V. Froidenbergas nesugebėjo jo suvaldyti. Dėl ne iki galo aiškų priežasčių įvyko nelaimė, balionas suiro, vyras nukrito ant žemės ir žuvo.

Bet būta ir daugybės sėkmingų pabėgimo istorijų, įskaitant ir kelis pabėgimus savadarbiais oro balionais, motorinėmis skraidyklėmis. Žinomas atvejis, kai žmogus sugebėjo peršliuožti į Vakarus virve, kurios kitas galas buvo nusviestas į Vakarų Berlyną ir pritvirtintas ten buvusių žmonių. Brutaliausias pabėgimas surengtas, galingu buldozeriu pralaužus įtvirtinimus. Net 28 rytų vokiečiai paspruko 145 metrų ilgio tuneliu, kurį jie kasė kelis mėnesius. Kelioms dešimtims ar net šimtams žmonių pavyko pasislėpti iš VDR į Vakarų Berlyną važiavusiuose automobiliuose. Daugybė bėglių pasinaudojo požeminėmis komunikacijomis. Iš viso yra žinomi net 5 075 pabėgimo į Vakarų Berlyną atvejai. Tarp jų buvo ir 574 dezertyravę VDR kariai.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“