Irane 1978–1979 m. įvyko islamo revoliucija: buvo nuverstas šalį ilgai valdęs atvirai provakarietiškas šachas Mohamedas Reza Pehlevis, panaikinta monarchija, o į valdžią atėjo islamistai, vadovaujami dvasinio lyderio ajatolos Ruholos Chomeinio. Vienas dramatiškiausių šios revoliucijos puslapių buvo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasados Teherane užgrobimas 1979 m. lapkričio 4 dieną. Šis grubus tarptautinės teisės pažeidimas sukėlė įkaitų krizę.

Manvydas VITKŪNAS

Toks Iranas, kokį matome dabar – teokratiškas (veikiamas stiprios islamo dvasininkų įtakos), aktyviai besireiškiantis tarptautinėje arenoje, konfrontuojantis su Vakarų šalimis ir jų sąjungininkėmis Artimuosiuose Rytuose, tapo būtent po revoliucijos. Mohamedo Rezos Pehlevio režimas iš dalies pats išprovokavo islamo revoliuciją, o ta jį nušlavė.

Naftos turtingoje šalyje buvo itin gili socialinė atskirtis, ir šachas nesugebėjo jos sumažinti. Šalies valdovą supanti prabanga buvo besaikė, pinigai naudoti dažnai itin neracionaliai. Nors kai kurios šacho vykdytos reformos, kaip kad agrarinė reforma, aprūpinusi žeme net 1,2 mln. bežemių ir mažažemių valstiečių šeimų, buvo akivaizdžiai socialiai orientuotos, o vykstanti sparti industrializacija, pramonės plėtra kūrė naujų darbo vietų miestuose, praraja tarp skirtingų socialinių grupių nesiliovė gilėjusi. Ypač tai jautėsi atokiose šalies provincijose.

Šachas ir jo šeima, ypač – trečioji žmona, elegantiška gražuolė Farah Pehlevi, vadinta Rytų Žaklina Kenedi, nevengė ekstravagantiškų iškilmių, kurios daug ką erzino. Pavyzdžiui, 1971 m. senojoje šalies sostinėje Persepolyje buvo surengta neregėta šventė, skirta Persijos 2500 metų sukakčiai. Buvo sukviesta daugybė svečių iš užsienio, paruošta išskirtinių patiekalų, tonos Kaspijos jūros eršketų ikrų, laisvai liejosi alkoholis (musulmoniškoje šalyje!), o tuo metu dėl sausros sukelto nederliaus rytinėse šalies provincijose dalis gyventojų atsidūrė ant bado slenksčio. Konservatyviausią Irano gyventojų dalį erzino sparti šalies vesternizacija – vakarietiškos kultūros, madų, įpročių diegimas.

Tai, kas Vakarų šalių žmonėms atrodė įprasta ir normalu (pavyzdžiui, sparčiai mažinama lyčių atskirtis, diegiamas pasaulietiškas gyvenimo būdas, moterims vietoje tradicinių islamiškų drabužių leista dėvėti laisvus europietiškus drabužius, nedengiančius rankų ir kaklo), konservatyviems musulmonams atrodė nedovanotina nuodėmė. Bet šachas leido dar liberalesnius dalykus – miestuose atsirado kazino, „raudonųjų žibintų“ kvartalų, netgi pradėtas leisti žurnalo „Playboy“ variantas persų kalba. Dar vienas ekstravagantiškas šacho poelgis buvo perėjimas nuo islamo kalendoriaus (kuriame era skaičiuojama nuo pranašo Mahometo hidžros – persikėlimo iš Mekos į Mediną 622 m.) persiškos versijos prie naujo Irano kalendoriaus, kuriame era pradėta skaičiuoti nuo senovės persų karaliaus Kiro įžengimo į sostą 559 m. pr. Kr. Taip 1976 m. (pagal tradicinį musulmonų kalendorių – 1354 m.) Irane šacho dekretu tapo 2535 m. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas (ypač – tarp konservatyviausių musulmonų), ir po dvejų metų ši reforma buvo atšaukta.

Karingasis ajatola

Užsienio politikoje Mahomedas Reza Pehlevis orientavosi į JAV ir kitas Vakarų šalis, palaikė neblogus santykius netgi su Izraeliu, kurį daugelis islamo valstybių gyventojų laikė pikčiausiu musulmonų priešu. Religingus musulmonus šacho politika siutino, o mulos mečetėse nevengė sakyti griežtų pamokslų, nukreiptų prieš šalies valdovą. Ypač didelį autoritetą įgavo ir ryškiausiu konservatyviosios visuomenės dalies reiškėju tapo ajatola (musulmonų šiitų dvasinis lyderis) Ruhola Chomeinis, atvirai raginęs piliečius nuversti nuodėmingąjį šachą. Mohamedas Reza Pehlevis, įkūręs saugumo tarnybą SAVAK, bandė kovoti su oponentais griežtomis priemonėmis. Būta ir kankinimų, ir nužudymų. Tiesa, su ajatola Chomeiniu susidoroti neišdrįsta, nes tai galėjo sukelti visuomenėje tikrą sprogimą.

1963 m. ajatola buvo suimtas, ir tai sukėlė didžiules protesto akcijas, jas malšinant žuvo apie 400 žmonių. Ajatola paleistas, bet netrukus vėl suimtas ir išsiųstas iš šalies į kaimyninę Turkiją, o iš ten persikėlė į Paryžių. Liberalioje Prancūzijoje ajatola Chomeinis atvirai varė antivakarietišką propagandą, ypač keikė JAV, Izraelį ir Didžiąją Britaniją, ragino nuversti šachą, sukurti Irane musulmonišką teokratinę valstybę. Jo idėjos, išdestytos brošiūrose, sparčiai plito tėvynėje.

SAVAK kovoti su ajatolos Chomeinio sekėjais darėsi vis sunkiau. Kai vyriausybinė žiniasklaida paskelbė ajatolą ir jo skleidžiamą ideologiją griežtai smerkiantį straipsnį, itin konservatyviame Komo mieste religinės mokyklos (medresės) studentai išėjo į gatves. Policija panaudojo ginklus, žuvo (skirtingais duomenimis) nuo kelių iki keliasdešimties žmonių. Netrukus protesto akcijos kilo daugelyje šalies miestų, aukų skaičius didėjo. Tuo metu lyg tyčia prasidėjo ekonominiai sukrėtimai, dėl stiprios infliacijos daugelio gyventojų gerovė smuko. Tai suvienijo religingiausius musulmonus ir tiesiog valdžia nepatenkintus kur kas liberalesnių pažiūrų iraniečius. Šacho bandymai padėti, paskelbtos demokratinės reformos, naujo premjero paskyrimas ir kitos priemonės negelbėjo.

Kai galiausiai 1978 m. gruodžio 2 d. pačioje sostinėje Teherane į protesto akciją įsiliejo du milijonai žmonių, situacija tapo nevaldoma. 1979 m. sausio 16 d. šachas, tuo metu jau sunkiai sirgęs vėžiu, su šeima pabėgo į užsienį, o vasario 1 d. užsakomuoju oro bendrovės „Air France“ reisu iš Paryžiaus į Teheraną grįžo ajatola Chomeinis ir jį pasitiko džiūgaujančios minios. Įdomu, kad tuo metu Vakarų šalių liberaliojoje ir kairiojoje spaudoje netrūko straipsnių, pozityviai vertinusių revoliuciją Irane, šacho nuvertimą. Bet jau labai greitai moterys Irane buvo priverstos apsivilkti tradicinius musulmoniškus drabužius, mirties nuosprendžius pradėta vykdyti pasmerktuosius gatvėse pakariant ant krano gervės, o Iranas ėmėsi gaminti branduolinį ginklą ir tapo vienu didžiausių Vakarų pasaulio priešininkų.

Nesėkminga operacija

Radikaliausių revoliucionierių neapykanta, net šachui pabėgus iš šalies, veržėsi per kraštus. Jie reikalavo, kad JAV gražintų šachą į Iraną, kur jis turėjo būti nuteistas mirti. Šachas, iš pradžių pabėgęs į Egiptą, vėliau ieškojęs prieglobsčio Maroke, Bahamų salose, Meksikoje, galiausiai atvyko į JAV. 1979 m. lapkričio 4 d. įsiutusi minia (daugiausia radikaliai nusitiekę studentai) užėmė JAV ambasados Teherane pastatų kompleksą. Irano saugumo pajėgos nesutrukdė miniai. Taip buvo šiurkščiai pažeista tarptautinė teisė, užtikrinanti diplomatinių atstovybių neliečiamybę. Įsiutę protestuotojai nusiaubė patalpas, paėmė įkaitais 66 asmenis, o dar šešiems amerikiečiams pavyko per sumaištį pasprukti į gatvę ir rasti prieglobstį pas Kanados diplomatus. Lapkričio pabaigoje iraniečiai paleido 13 įkaitų (moteris ir juodaodžius), dar vienas sunkiai susirgęs įkaitas paleistas 1980 m. liepą. Kiti 52 įkaitai buvo kalinti iki pat 1981 m. Tai buvo beprecedentis išpuolis prieš diplomatinę atstovybę ir jos darbuotojus. Amerikiečiai nedelsdami įvedė ekonomines sankcijas Iranui.

Vašingtone virė diskusijos – ką daryti? Kai diplomatinės derybos nepavyko, nuspręsta įkaitus bandyti išvaduoti jėga. Surengta specialioji operacija „Eagle Claw“ („Erelio nagas“). Pagal planą į Iraną turėjo būti nusiųsta grupė karo lėktuvų ir sraigtasparnių, taip pat elitinio kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinio „Delta“ karių.

Dalis jų, balandžio 24 d. pakilę iš amerikiečių lėktuvnešio Persijos įlankoje, turėjo nusileisti dykumoje ir automobiliais pasiekti Teheraną, nukauti ambasadą saugančius iraniečius, išvaduoti įkaitus ir su jais prasiveržti iki apleisto aerodromo greta Teherano, o ten turėjo laukti evakuacijai skirti orlaiviai. Bet nuo pat pradžių operacija klostėsi nesėkmingai. Vienas iš aštuonių sraigtasparnių dėl gedimo priverstinai nusileido ant vandens Persijos įlankoje. Jame buvę žmonės išgelbėti. Kito sraigtasparnio pilotai virš Irano pasiklydo, kilus smėlio audrai, ir pasuko atgal.

Taip į pirmąją paskirties vietą – apleistą aerodromą atvyko tik šeši sraigtasparniai. Paaiškėjo, jog žvalgyba nedovanotinai suklydo ir neįvertino, kad palei aerodromą ėjo kelias, kuriuo važinėjo mašinos. Amerikiečiams, kurie stengėsi išlikti kuo ilgiau neaptikti Irano pajėgų, teko sustabdyti tarpmiestinį autobusą su keleiviais, o pro šalį važiavęs benzinvežis buvo apšaudytas ir sprogo. Jo keleivis žuvo, o vairuotojas paspruko tamsoje. Ore specialia sistema papildant degalų atsargą, vienas sraigtasparnis rėžėsi į degalų papildymo lėktuvą, abu orlaiviai nukrito, aštuoni žmonės žuvo. Galiausiai nuspręsta operaciją, tapusią visiška nesėkme, nutraukti. Įkaitai liko iraniečių rankose.

Kanadietiška gudrybė

Šeši amerikiečiai, prisiglaudę Kanados diplomatų rezidencijose, taip pat negalėjo jaustis saugiai, o juos globojantys kanadiečiai smarkiai rizikavo. Galiausiai nutarta bendromis Kanados ir JAV užsienio reikalų ministerijų ir saugumo tarnybų pastangomis kaip nors išgabenti šešis amerikiečius iš Irano. Operacijai vadovavo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas Tonis Mendesas. Buvo parūpinti fiktyvūs Kanados pasai, CŽV padirbo Irano vizas. Pasus į Teheraną atgabeno Kanados diplomatinis kurjeris. Į Iraną svetima pavarde atvykęs T. Mendesas apmokė amerikiečius, kaip elgtis. Kiekvienas žmogus išmoko naują „savo gyvenimo istoriją“, įsijautė į naują fiktyvią tapatybę.
Taip T. Mendesas ir jo gelbėjami asmenys tapo „vienos Holivudo kino studijos darbuotojais, ieškančiais Irane autentiškos vietos naujo filmo kai kurių scenų filmavimui“. Numanydami, jog iraniečiai tikrins šią informaciją, CŽV pareigūnai pasirūpino, kad pranešimai apie tai būtų išspausdinti keliuose JAV žurnaluose, o tariami kino studijos „Studio Six“ darbuotojai Los Andžele atsilieptų, jei iraniečiai paskambins patikrinti nurodytais telefonais. Nuogąstavimai pasitvirtino, įtarimų iraniečiams kilo, skambučio kino studija sulaukė. Bet tuo metu iš Mehrabado oro uosto Teherane pakilęs skrydžių bendrovės „Swiss Air“ lėktuvas, skridęs į Ciurichą, jau artėjo prie Irano ir Turkijos sienos. 1980 m. sausio 27 d. šiai amerikiečių grupelei, prasislapsčiusiai 79 paras, pavyko pasprukti iš Irano. Tą pačią dieną Kanados ambasada Teherane buvo uždaryta, jos darbuotojai paliko Iraną.

Įkaitams ambasadoje išlaisvinimo teko laukti kur kas ilgiau, net 444 paras. Juos išvaduoti padėjo pokyčiai JAV (naujuoju šalies prezidentu tapo Ronaldas Reiganas, pakeitęs Džimį Karterį), 1980 m. prasidėjęs Irako ir Irano karas (iraniečiai suprato, kad jiems bus reikalinga Vakarų šalių diplomatinė pagalba) ir buvusio šacho Mohamedo Rezos Pehlevio mirtis (kurį laiką pabuvęs JAV, šachas išvyko į Panamą, o iš ten – į Egiptą, mirė Kaire 1980 m. liepos 27 d.). Tarpininkaujant Didžiajai Britanijai ir Alžyrui, Iranas paleido įkaitus, o JAV atšaukė prezidento Dž. Karterio įvestas ekonomines sankcijas Iranui.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“