„Tu padainuok, šaunus bernioke iš Suvalkijos lygumų...“ – šie gerai žinomos dainos žodžiai vienam iš Suvalkijos kampelių – Vilkaviškio rajonui tinka tik iš dalies. Lygumos vyrauja šiaurinėje rajono dalyje, o pietuose kalva už kalvos pūpso vaizdingos aukštumos, įsiremiančios į vaizdingos Vištyčio ežero platumas.

Manvydas VITKŪNAS

Nedidelių Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje įsikūręs Vilkaviškis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. 1620 m. čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o po keturių dešimtmečių Vilkaviškiui suteiktos savivaldos teisės. 1795 m. Vilkaviškio kraštas kartu su visa Užnemune atiteko Prūsijai, o nuo 1807 m. valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos (didžiojoje Lietuvos dalyje tai padaryta tik 1861 m.).

Po Napoleono karų (1812 m. Napoleonas Bonapartas trumpam buvo apsistojęs Vilkaviškyje) Užnemunė taip pat buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Ankstyvesnis baudžiavos panaikinimas, kaimynystė su Prūsija (vėliau – Vokietija), vyraujančios derlingos žemės lėmė šio krašto spartesnę kultūrinę pažangą, turtingesnį žmonių gyvenimą. 1867 m. Vilkaviškis tapo apskrities centru. Įdomu, kad pagal 1897 m. gyventojų surašymą šioje apskrityje gyveno gausi vokiečių bendruomenė (beveik 16 proc. visų gyventojų). Vilkaviškis augo kaip administracinis ir pramonės centras.

Rusijos imperijos laikais Vilkaviškio krašte labai aktyviai veikė knygnešiai, jie gabeno lietuvišką spaudą. 1926 m. buvo sudaryta Vilkaviškio vyskupija. Nuo 1922 m. Gižuose, o nuo 1930 m. Vilkaviškyje veikė kunigų seminarija. Miesto centre stūkso Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, 1926 m. tapusi katedra. Ji buvo pastatyta 1881 m., per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apgriauta (per šį karą buvo sugriauta arba smarkiai nukentėjo kone 90 procentų miesto pastatų), o sovietmečiu galutinai nugriauta. Katedra buvo atstatyta 1991–1997 m.

Vilkaviškio centre galima pamatyti ir skulptoriaus Antano Žukausko sukurtus paminklus iškiliems žmonėms, kilusiems iš Vilkaviškio krašto – Jonui Basanavičiui ir Vincui Kudirkai.

Mena tragediją

Vilkaviškio kraštas išties išsiskiria per karą sugriautų bažnyčių gausa. Bartninkų miestelyje stūkso didingi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, pastatytos XVIII a. pabaigoje, griuvėsiai. 1944 m. labai apgriautos bažnyčios sovietų valdžia neleido atstatyti, tad 1945 m. šalimais pastatyta maža, kukli, bet labai jauki medinė bažnytėlė. Alvito miestelyje vietoje 1944 m. sugriautos bažnyčios nauja Šv. Onos bažnyčia šiuo metu beveik baigta pastatyti. Kai kuriose kitose Vilkaviškio krašto parapijose naujos bažnyčios atstatytos per karą sugriautųjų vietose arba iki šiol veikia kituose tikinčiųjų reikmėms pritaikytuose pastatuose.

Lyg paminklas, liudijantis išskirtinai šiurpią istoriją, yra senosios Lankeliškių Švč. Trejybės bažnyčios griuvėsiai. Bažnyčia sugriauta 1944 m., frontui ritantis į Vakarus, o štai pačioje karo pradžioje, 1941 m. birželio 22 d. traukdamiesi nuo puolančių vokiečių Raudonosios armijos kariai Lankeliškiuose sulaikė ir netoli Bartninkų esančiame Budavonės miške žvėriškai nukankino tris kunigus – Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. Jų žūties vietoje pastatytas paminklas.

Pro nemenką Bartninkų miestelį daug turistų pravažiuoja vykdami į Ožkabalius – lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškę. Pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų sūnus J. Basanavičius pasaulį išvydo 1851 m. Sodybos pastatai sudegė per Antrąjį pasaulinį karą. Atgimimo metais prie atstatytos sodybos, kurioje dabar galima išvysti ne tik J. Basanavičiui skirtą ekspoziciją, bet ir susipažinti su senąja suvalkiečių ūkininkų buitimi, pasodintas didelis – beveik 40 hektarų ploto – Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.

Netoli Bartninkų tikrai verta aplankyti labai įspūdingą, vieną gražiausių Užnemunėje Piliakalnių piliakalnį. O štai netoliese esančiame Vinkšnupių kaime išlikusios didelės, kelis šimtmečius menančios kadaise čia gyvenusios gausios totorių bendruomenės kapinės. Šalimais išlikę nemenko Vinkšnupių dvaro pastatai.

Sūduvos perlas

Tikras Vilkaviškio krašto ir visos Sūduvos architektūros perlas, ypač gausiai lankomas turistų, yra Paežerių dvaras, žinomas dar nuo XVI a. Daugelį itin dailaus architektūros ansamblio pastatų pačioje XVIII a. pabaigoje dvaro savininko Simono Zabielos užsakymu suprojektavo garsus klasicizmo srovės architektas Martynas Knakfusas. Pastatus supa ežero pakrantėje besidriekiantis parkas. Po Zabielų Paežerių dvarą valdė dvarininkai Gauronskiai, o tarpukariu dvarą nupirko Vasario 16-osios akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis. Sovietmečiu net kelis dešimtmečius sodyboje šeimininkavo melioracijos statybos valdyba. Dabar dvare veikia Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus.

Paežeriuose, tik kituose, esančiuose arčiau didelio Pilviškių miestelio, greta Gulbino ežero 1858 m. gimė Lietuvos himno autorius V. Kudirka. Išlikusi garsųjį tautinio atgimimo šauklį, „Varpo“ įkūrėją ir redaktorių menanti klėtelė, kurioje 1965 m. įsteigta muziejinė ekspozicija.

Vilkaviškio kraštas išties gausus čia gimusių žymių Lietuvos asmenybių. Štai Kiršų kaime pasaulį išvydo net du garsūs Lietuvos poetai – Salomėja Nėris ir Kazys Bradūnas.

Nuo Vilkaviškio vykdami link Lietuvos pasienio su Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi (Karaliaučiaus kraštu), pasiekiame du miestus, kurie įsikūrę vienas prie kito vos keturių kilometrų atstumu – Virbalį ir Kybartus. Kur kas senesnis yra Virbalis, žinomas nuo XVI a. pirmosios pusės. 1593 m. miestui, iki pat XVIII a. dokumentuose vadintam Nova Volia, suteiktos Magdeburgo teisės. Tai vienas pirmųjų taisyklingai suprojektuotų Lietuvos miestų, į kurio centre esančią aikštę taisyklingai sueina aštuonios gatvės.

Ilgainiui Virbalį gerokai peraugo pačiame pasienyje esantys Kybartai. Tai lėmė 1861 m. nutiesta geležinkelio linija, sujungusi Rusijos imperiją su Prūsija. Kybartuose buvo pastatyta didelė Virbalio (rusiška ir lenkiška pavadinimo forma – Vieržbolovo) geležinkelio stotis. Po buvusio muitinės sandėlio pastatu 2002 m. statybininkai aptiko dar XIX a. įrengtus, bet vėliau tiesiog užmūrytus ir užmirštus didelius skliautuotus rūsius.
Kybartuose verta apžiūrėti įspūdingą pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1928 m. pastatytą Eucharistinio Išganytojo bažnyčią.

Kybartai visada buvo svarbūs Lietuvos pasienio vartai. Miesto centre pastatytas paminklinis akmuo draudžiamą lietuvišką literatūrą iš Mažosios Lietuvos gabenusiems knygnešiams. 1941 m. birželio 15 d. vakare, taip ir nepaaiškinęs tautai, kad prasidėjo sovietinė okupacija, per Kybartus iš Lietuvos pasitraukė prezidentas Antanas Smetona.

Velnias pametė akmenį

Į pietus nuo Virbalio ir Kybartų, artėjant link Lenkijos sienos, reljefas pamažu darosi vis kalvotesnis. Šalia Pajevonio stūkso galingas piliakalnis (dar vadinamas Kunigiškių piliakalniu), kuriame archeologai rado ir V a. į Lietuvos teritoriją įsiveržusių klajoklių (veikiausiai hunų) strėlių antgalių. Pačiame Pajevonio miestelyje akį traukia akmenų mūro Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, labai nukentėjusi per abu pasaulinius karus. Pirmojo pasaulinio karo metais ji susprogdinta vokiečių, bet 1928 m. atstatyta. 1944 m. vokiečiai vėl labai smarkiai apgriovė bažnyčią, ir ji antrą kartą atstatyta tik 1968 m.

Pietvakariniame Vilkaviškio rajono pakraštyje, jo vaizdingiausioje dalyje įsikūręs Vištyčio regioninis parkas. Didžiulį Vištyčio ežeras labai mėgsta poilsiautojai. Gaila, kad Lietuvai priklauso maža dalis šio ežero (likusi dalis – Rusijos valdos). Palei Vištytį gausu poilsiaviečių, puikūs paplūdimiai. Verta prasieiti regioninio parko įrengtais pažintiniais takais, esančiais Šilelyje, aplankyti čia pat trykštantį Šventąjį šaltinėlį, kurio vanduo, kaip nuo seno tikėjo žmonės, esą padeda išgydyti žaizdas, o ypač pagerina regėjimą.

Nuostabūs vaizdai į plačiai tyvuliuojantį Vištytį ir čia pat telkšantį Ūdrinio ežerą atsiveria nuo Pavištyčio piliakalnio, kurio aikštelę išvagoję jau XX a. dramatiškus įvykius menantys apkasai. Šalia Vištyčio miestelio stovi dailus vėjo malūnas, o į šiaurę nuo miestelio, pakeliui link Kybartų pūpso Didysis Vištyčio akmuo. Šis riedulys, kurio skersmuo siekia iki 7 metrų, yra šeštas pagal dydį Lietuvoje. Pasakojama legenda, esą kartą velnias užpykęs ir norėjęs sugriauti Vištyčio bažnyčią. Jis paėmęs ir nešęsis didžiulį riedulį, bet dvyliktą valandą sugiedojęs gaidys, ir velnias akmenį numetęs.

Vištyčio miestelyje yra katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios (abi statytos XIX a. pirmoje pusėje). Centrinėje aikštėje stovi paminklas Vytautui Didžiajam (paminklo šonuose taip pat yra Vyčio, J. Basanavičiaus ir A. Smetonos bareljefai). Plačiau susipažinti su šio vaizdingo krašto gamta bei istorija galima Vištyčio regioninio parko lankytojų centre.