Nors nevyksta karas, šioje šalyje naujiena apie per parą nužudytus devynis žmones laikoma reta ir gera. Nors nėra komendanto valandos, jau septintą vakaro miestų gatvės ištuštėja. Naudotis ginklais vaikai išmoksta anksčiau nei skaityti ir rašyti. Ši šalis yra prievartos lyderė. Salvadoro Respublikoje kriminalinė subkultūra tapo neatsiejama politikos ir kasdienio gyvenimo dalimi.

Vitalijus BALKUS

Suirutė pagimdė pabaisas

Centrinėje Amerikoje esantis Salvadoras galėjo tapti tikru rojumi Žemėje. Šiltas klimatas, derlingos žemės, graži gamta ir patogi geografinė padėtis būtų leidę 6 milijonams gyventojų jaustis saugiai ir gyventi turtingai. Tačiau tuo ir keista Centrinė ir Pietų Amerika, kad ramybės kampeliai ten – retos išimtys tarp kunkuliuojančių kaimynų žemių.

Nevarginsime ilgu ekskursu į šios šalies istoriją, nes ji tipiška visų regiono valstybių. Kolonijinė praeitis, išsilaisvinimo karai ir... virtinės karinių perversmų, ilgamečiai pilietiniai karai, per kuriuos kariaujančias šalis pakurstydavo bei palaikydavo ir didžiosios valstybės. Salvadoras – anokia išimtis, tad kai 1979–1980 m. įsiplieskė pilietinis karas tarp vyriausybės, ją palaikančių kraštutinių dešiniųjų grupuočių ir komunistines marksistines idėjas puoselėjančių kovotojų, visa tai tebuvo įvykis, būdingas šiam regionui.

Vis dėlto tai nebuvo paprastas karas – net ir atsižvelgiant į Centrinės ir Pietų Amerikos karų žiaurumą, jis, pražudęs daugiau kaip 75 tūkst. žmonių, iš kurių abiejų šalių kovotojų buvo vos apie 27 tūkst., ir privertęs dar milijoną gyventojų palikti valstybę, pagrįstai laikomas vienu žiauriausių XX a. konfliktų. Ir jei nuostolių skaičiai neatrodo ypač įspūdingi, prisiminkite, kad karo pradžioje šalyje gyveno kiek daugiau nei 4 mln. žmonių.

Nedalyvauti tokiame kare buvo neįmanoma, nes bet kuris asmuo, dirbantis vyriausybei ar ją palaikantis, ar turintis kiek daugiau turto, buvo medžiojamas komunistines marksistines idėjas skleidžiančių sukilėlių, o pastarųjų šalininkai ar tik jiems simpatizuojantieji bei jų šeimų nariai tapdavo nuožmiausių provyriausybinių grupuočių – mirties eskadronų – aukomis. Daug apie šį karą pasako ir tas faktas, kad Salvadoro vyriausybę palaikančių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) diplomatai dokumentuose mirties eskadronus vadindavo tiesiog mėsininkais, o SSRS teikdavo pagalbą marksistams per Kubą ar sandinistų valdomą Nikaragvą, vengdama tiesioginio kontakto.

Kai atėjo 1990-ieji ir šaltasis karas baigėsi, neliko užsienio karinės pagalbos, konfliktas ėmė slopti, jau 1991 m. iš esmės buvo baigtas. Tik štai ginklai liko, taip pat ir už šalies ribų gyvenantys salvadoriečiai. Blogiausia buvo tai, kad į užsienį pasitraukė ne vien taikūs gyventojai, bet ir per 12 metų trukusį pilietinį konfliktą dezertyravę abiejų šalių kovotojai, turėję daug kovos veiksmų patirties ir pratę žudyti itin žiauriai.

Kalifornijoje tarp salvadoriečių emigrantų gimė viena iš dviejų didžiausių šio meto grupuočių „Mara Salvatrucha“, arba MS-13. Ji nuo 1980 m. vos per dešimtmetį iš nedidelės nusikaltėlių gaujos tapo kelis tūkstančius kovotojų vienijančia kariuomene. Žodis „kariuomenė“ pavartotas ne veltui, nes šiandien MS-13 turi daugiau kaip 60 tūkst. smogikų. Beje, grupuotė iš pat pradžių buvo daugiatautė: joje rado vietą tiek salvadoriečiai, tiek kiti išeiviai iš Centrinės Amerikos valstybių, tiek meksikiečiai. Karas, tiksliau, plūstelėję migrantai, sustiprino dar vieną, nuo 1960-ųjų JAV veikusią etninę salvadoriečių 18-osios gatvės, grupuotę, šiandien galinčią pasigirti kone 30–40 tūkst. narių.

Banditams sustiprėti įtakos turėjo ir tai, kad JAV teisėsauga ilgą laiką nekreipė dėmesio į salvadoriečių grupuotes, kurios pirmiausia veikė tarp emigrantų ir, kaip buvo manoma, nekėlė tokio pavojaus kaip klasikiniai tarptautiniai nusikalstami susivienijimai, pavyzdžiui, italų mafijos grupuotės. Nusikaltimai, kuriuos vykdė išeiviai iš Salvadoro, buvo žiaurūs, bet primityvūs: pagrobimai reikalaujant išpirkos, prekyba narkotikais gatvėse ir reketas. Ir tai teisėsaugai suteikė iliuziją, kad tokias grupuotes prireikus bus lengva sutramdyti.

Tik štai, kai atėjo laikas, į policijos priemones buvo atsakyta pačiu žiauriausiu teroru. Su tuo JAV policija nebuvo susidūrusi net Italijos mafijos klestėjimo laikais, kai mafiozai stengdavosi susitarti su valdžia ir žudydavo neparankius pareigūnus, jeigu tik jų nepavykdavo paveikti. Salvadoriečiai elgėsi kitaip – griebdavosi smurto, iš esmės atkartodami Salvadore vykusio pilietinio karo „tradicijas“. Tačiau suvaldyti padėtį pavyko, beje, taip pat ganėtinai žiauriomis atsakomosiomis priemonėmis, tad dauguma smogikų ir lyderių buvo priversti grįžti į Salvadorą, kur tuomet, karui pasibaigus, šalis ėmė mokytis gyventi taikiai.

Nuo smogikų iki nusikaltėlių elito

Salvadore dirva veikti buvo tiesiog puiki. Pilietinio karo nualinta šalis turėjo milžiniškas ginklų atsargas, be to, vietinės nusikalstamos grupuotės (jų irgi buvo per akis) noriai sutiko su sindikatų „globa“ ir taip papildė jų gretas. Buvo sumaniai pasinaudota JAV įgytais ryšiais tiek su vietos nusikaltėliais, tiek su įtakinga Meksikos mafija, iki tol naudojusia salvadoriečius pirmiausia kaip smogiamąją jėgą, net su narkotikų „mažmenininkais“ gatvėse.

Laikui bėgant, salvadoriečiai tapo visaverčiais Meksikos mafiozų partneriais, juolab kad MS-13 gretose nuo pat pradžių buvo daug etninių meksikiečių. Susivienijimas išsaugojo dar vieną neįkainojamą išteklių – daugiau kaip 10 tūkst. vis dar likusių JAV aktyvių narių, kurie, kaip ir anksčiau, laikėsi griežtos tvarkos ir buvo valdomi. Pastarieji veikė tiek laisvėje, tiek formuodami vadinamųjų kalėjimo gaujų struktūras. Taigi milžiniškas šuolis į nusikaltėlių elito aukštumas buvo tiesiog neišvengiamas.

Dar vienu sėkmės veiksniu tapo nuo migrantų grupuočių laikų išlikusi struktūra ir naujų narių pritraukimo strategija. Gyvenant kompaktiškai, nusikalstamos grupuotės tampa neatsiejama migrantų getų dalimi. Tai būdinga ne tik salvadoriečių, bet ir kinų ar kolumbiečių bei kitoms etninėms grupuotėms. Dažnai migrantai (dalis jų būna nelegalūs ar verčiasi įstatymų draudžiama veikla) policijos bijo labiau nei „savų“ banditų. Be to, jų galimybės rasti gerai apmokamą darbą, taigi ir pabėgti iš getų – menkos. Taip grupuotės visada randa tų, kurie nori tapti jų nariais, lengvai nustato išdavikus ir juos sunaikina. Nieko nuostabaus, kad Salvadore tokiu pat principu ėmė veikti gatvių ir kvartalų grupuotės, kur kontrolė pradėta vykdyti taip pat, kaip ir migrantų getuose.

Jau 8–10 metų salvadorietis, gyvenantis vargingesniame kvartale, patenka į vietos grupuotės akiratį, ir ta grupuotė dažnai tampa jo globėja. Nedideli pinigai už mažas paslaugas, pavyzdžiui, stebėtojo, – būtent nuo to prasideda nusikaltėlio kelias Salvadore. Gatvių grupuočių nariai tampa ir draugais, ir globėjais, ir mokytojais. Ir čia salvadoriečiai pralenkia panašiai besielgiančius Brazilijos ar Meksikos nusikaltėlius – Salvadore gangsterių kultas toks didelis, kad prestižinės grupuotės atsirenka kandidatus it verslo įmonės ir niekada neturi problemų dėl naujų narių paieškos.

Tiesa, egzistuoja ir prievartinis narių pritraukimo būdas, ir dėl to daugiausia kenčia merginos – jos įtraukiamos kaip prostitutės, priverstinės narių draugės. Nors jos dažniausiai neturi jokių teisių gaujoje, vis tiek privalo laikytis pagrindinės taisyklės, bylojančios, kad iš gaujos galima išeiti tik kojomis į priekį. Visgi ir čia Salvadoro nusikaltėliai sparčiai modernėja, ir moterys gaujose vis dažniau užima aukštas pozicijas, kaip Kolumbijoje ar Meksikoje.

Kad dar geriau suprastume, kodėl Salvadoro gaujos yra ne tik stiprios, bet ir sunkiai sutramdomos, reikėtų prisiminti esminį jų ir klasikinės mafijos skirtumą. Salvadoriečių susivienijimas neturi savo dono Korleonės, lyderiai dažnai keičiasi, be to, net ir vienam susivienijimui duoklę mokančios ir jo naudai veikti prisiekusios gatvių ar kvartalų gaujos gali tuo pat metu savo kvartale ar rajone būti aršiausios priešės. Tai – daugiasluoksnis tarpusavyje persipynęs mechanizmas, tapęs neatsiejama visuomenės, nacionalinės kultūros ir verslo dalimi.

Tramdomi tiek kulkomis, tiek derybomis

Akivaizdu, kad net ir pokario sąlygomis Salvadore atsirado žmonių, kuriems gaujų, tiksliau, nusikalstamų susivienijimų, stiprėjimas kėlė didelį susirūpinimą. Pirmiausia prieš įsisiautėjančias gaujas stojo buvę policininkai ir mirties eskadronų nariai, įkūrę pogrindinę organizaciją „Sombra Negra“ (liet. „Juodas šešėlis“).

Be abejo, jų darbo metodai pernelyg nesiskyrė nuo to, ką darė pilietinio karo metu, ir nebuvo humaniškesni nei pačių gaujų. Tačiau, esant nebyliam valdžios palaikymui, o gal net ir tiesioginei neviešai paramai, jiems pavyko nuveikti gana daug. Vadovaudamiesi principu, esą kai kurių gaujų narių perauklėti neįmanoma, jie naikino gatvių, kvartalų ir rajonų gaujų lyderius bei pagrindinius smogikus.

Ir tai iš dalies buvo efektyvu, nes pirmiausia patys gaujų nariai dažnai mielai įduodavo „šešėliams“ pernelyg žiaurius vadeivas. Be to, paprastiems gaujų nariams buvo organizuojamos savotiškos socialinės programos, leidusios saugiai pasitraukti iš gaujų. Tik štai toks buvusių policininkų aktyvumas visgi nepatiko didžiųjų susivienijimų bosams, aiškiai pajutusiems, kad nykstant socialinei bazei silpsta ir jų susivienijimai. Taigi toliau laukė atsakomasis teroras, vykdomas itin brutaliai, ir tuo organizacijos „Sombra Negra“ istorija pasibaigė.

2012 m. Salvadore sindikatų karai aprimo. Nusikaltimų sumažėjo, ir to priežastis – įtakingų MS-13 ir 18-osios gatvės grupuotės vadeivų derybos. Anokia čia naujiena, sakysite, bet įdomiausia istorijos dalis ta, kad šiose derybose neviešai dalyvavo dar viena šalis – tuometė Salvadoro valdžia. Susitarimo esmė buvo tokia: gaujos nutraukia tarpusavio karus, o vyriausybė užmerkia akis prieš kai kurią jų veiklą, nepersekioja jų narių. Beje, toks, atrodytų, keistas susitarimas nėra naujas kovų su gaujomis istorijoje, ilgus dešimtmečius panašiai sąveikavo Japonijos vyriausybės su galingąja Jakudza, ir tik kai pastaroji susilpnėjo bei pakeitė veiklos pobūdį (veikla tapo ne smurtinė, o labiau ekonominė), Japonijos valdžia ėmė traiškyti mafiozus. Tačiau Salvadore ir tai nesuveikė, ir galiausiai karas vėl įsiplieskė, o žmogžudysčių rekordai vėl buvo pagerinti.

Būtų galima straipsnį ir užbaigti minorine gaida, vis dėlto, nors Salvadoras šiandien prilygsta pragarui, viltis yra. Pirmiausia po ilgamečių politinių sūpuoklių, kai pakaitomis valdė tai socialistai, tai konservatoriai ir jų požiūris į gaujų problemą skyrėsi bent jau dėl to, kad socialistų gretose buvo daug tų, kurie rėmė partizaninį karą prieš valdžią, prezidento postą užėmė jaunas, vos 37 metų, politikas.

Najibas Bukelė, palestiniečių kilmės salvadorietis, buvęs sostinės meras, politinę karjerą pradėjęs kairiųjų stovykloje, dabar išrinktas pirmiausia dešiniųjų, vidurinės klasės ir jaunimo dėka, yra pasiruošęs iš esmės modernizuoti šalį. Kaip teigia analitikai, jis – ganėtinai stiprus ir populiarus, kad galėtų vienu metu vykdyti jėgos priemones prieš gaujas, taip pat, kaip buvęs kairysis, linkęs į socialines reformas, leisiančias išmušti gaujoms iš po kojų socialinę terpę.

Dar viena bloga žinia Salvadoro nusikaltėliams atskriejo kiek anksčiau iš JAV, kur vieno susitikimo metu prezidentas Donaldas Trampas kaip tikslą paminėjo MS-13 sunaikinimą ir pavadino šią grupuotę „lygia „Al-Qaedai“ ar gal net blogesne už ją“. Be abejo, jis turėjo omenyje JAV esančią grupuotės dalį, tačiau vien jos sunaikinimas jau būtų rimtas smūgis sindikatui.