Rugpjūčio 15 d. sukako 250 metų, kai Viduržemio jūroje esančioje Korsikos saloje gimė vienas iškiliausių pasaulio karvedžių Napoleonas Bonapartas. Apie Napoleoną iki šiol daug rašoma, kuriami filmai, o jo biografija (ypač vėlyvieji gyvenimo metai) išnagrinėta kone padieniui. Tarp iškilių karinių kampanijų ir dramatiškų šio žmogaus biografijos vingių kartais pasimeta įdomios ir intriguojančios detalės.

Manvydas VITKŪNAS

Napulione Buonaparte. Būtent taip, o ne prancūziška forma – Napoleon Bonaparte – buvo rašomi jo vardas ir pavardė. Korsikos salos Ajačo mieste, kur 1769 m. rugpjūčio 15 d. gimė Napoleonas, tuo metu daugelis gyventojų (taip pat ir būsimojo karvedžio šeima) kalbėjo ne prancūziškai, o italų kalbos korsikiečių dialektu. Sala ne vieną šimtmetį priklausė Genujai (dab. Italijoje) ir tik 1768-aisiais, likus vos metams iki Napoleono gimimo, atiteko Prancūzijai (nepaisant to, kad dar 1755 m. korsikiečiai buvo paskelbę savo šalies nepriklausomybę).

Korsikoje kilo ginkluotas pasipriešinimas prancūzams, jam vadovavo Paskalis Paolis (šiuo korsikiečių lyderiu Napoleonas jaunystėje labai žavėjosi). Napoleono tėvas Karlas Buonapartė buvo žinomas advokatas, mama Leticija Ramolino – Korsikos kelių generalinio inspektoriaus duktė. Šeimoje gimė 13 vaikų (Napoleonas buvo antrasis), pilnametystės sulaukė penki broliai ir trys seserys. Šeima kalbėjo korsikietiškai, o prancūzų kalbą Napoleonas išmoko tik mokykloje.

Svetimas žemyninėje Prancūzijoje. Tėvas išsiuntė dešimtmetį Napoleoną į kadetų mokyklą Prancūzijos Brien le Šato miestelyje. Prancūziškai silpnai kalbantis korsikietis, negana to, neslepiantis savo patriotinių jausmų, draugų beveik neturėjo, bendramoksliai bandė iš jo tyčiotis. Paauglys buvo vienišas, o širdies atgaivą rasdavo knygose. Jam labiausiai sekėsi mokytis matematiką, istoriją ir geografiją. Jis žavėjosi didžiais karvedžiais, tokiais kaip Aleksandras Makedonietis ar Julijus Cezaris, o štai kalboms buvo negabus, labiausiai nemėgo lotynų ir vokiečių kalbų pamokų. Ilgainiui dėl savo kieto charakterio, tvirtos laikysenos, drąsos atvirai kalbėti net su griežčiausiais dėstytojais Napoleonas pelnė bendramokslių pagarbą ir tapo neformaliu jų lyderiu. 1784 m. jis įstojo į prestižinę Paryžiaus karo mokyklą, kur specializavosi kaip artilerininkas. Prasidėjo įspūdinga karinė Napoleono Bonaparto karjera.

Prancūzas ar korsikietis? 1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija privertė ne tik Napoleoną, bet ir jo šeimos narius rinktis, į kieno pusę stoti – revoliucionierių ar monarchistų. Korsikiečiai susidūrė su dar viena dilema – likti lojaliems Prancūzijai ar paremti iš emigracijos grįžusį lyderį P. Paolį, vėl ėmusį kelti korsikiečius į kovą už laisvę. Napoleonas ir daugelis jo šeimos narių pasirinko lojalumą Prancūzijai. 1793-iaisiais jis jau tapo brigados generolu (buvo įvertinti jo gebėjimai išlaisvinant nuo anglų interventų ir monarchistų Tuloną). 1795 m. Napoleonas vadovavo daliniams, artilerijos ugnimi vaikiusiems protestavusius revoliucijos priešininkus.

Vedė našlę. Napoleonas vedė šešeriais metais vyresnę Žozefiną de Boharnė. Būsimasis Prancūzijos imperatorius tuokėsi pirmą kartą, o Žozefina buvo našlė. Pirmasis jos vyras Aleksandras de Boharnė Prancūzijos revoliucijos metais buvo apkaltintas išdavyste, nuteistas mirties bausme ir giljotinuotas. Žozefina pati pusę metų praleido kalėjime, laukdama mirties nuosprendžio, tačiau vėliau buvo išlaisvinta. Našlė viena augino sūnų ir dukrą. Bičiulis supažindino ją su tuomet dar mažai žinomu generolu Napoleonu Bonapartu. Vaikų pora nesusilaukė.

Karius sužavėjo drąsa. 1796 m. generolas Napoleonas Bonapartas buvo paskirtas vadovauti Prancūzijos pajėgoms, veikusioms Šiaurės Italijoje. Lapkričio 15–17 d. vyko labai sunkios Prancūzijos ir Austrijos dalinių kautynės prie Arkolės (netoli Veronos). Prancūzai niekaip negalėjo užimti strategiškai svarbaus tilto, mat jį įnirtingai gynė priešai. Tada Napoleonas pats čiupo pulko vėliavą ir pasileido į ataką. Savo drąsa jis įkvėpė ir sužavėjo pavaldinius, ir tai labai padidino jo autoritetą karių akyse. Vėliau Napoleonas dar ne kartą rizikavo kautynių laukuose, o jo drąsa ir lyderystė visada įkvėpdavo karius.

„Asilus ir mokslininkus – į vidurį!“ 1798 m. liepos 21 d. Egipte, netoli Kairo piramidžių, įvyko Napoleono kariuomenės ir Egipto mameliukų bei jų sąjungininkų mūšis. Tai buvo vienas svarbiausių Napoleono Egipto kampanijos momentų. Napoleonas kreipėsi į savo karius: „Kareiviai, nuo šių piramidžių viršūnės 40 amžių žvelgia į mus!“ Prancūzai pradėjo ataką. Kai į juos pasileido mameliukų kavalerija, prancūzai persirikiavo karė (kvadratu) ir sutelkta ugnimi bei durtuvais atrėmė priešus. Įsakęs kariams rikiuotis karė, Napoleonas šūktelėjo istorinę tapusią frazę: „Asilus ir mokslininkus – į vidurį!“ (taip jis siekė apsaugoti nešulinius gyvulius ir karinėje kampanijoje dalyvavusius šviesiuosius Prancūzijos protus). Galiausiai prancūzai apsupo priešus, užėmė jų stovyklą ir šventė pergalę. Visgi įsitvirtinti Egipte prancūzams nepavyko.

Surengė perversmą. 1799 m. lapkričio 9 d. populiarus generolas kartu su šalininkais surengė perversmą ir užėmė valdžią politikos ir ekonomikos krizės kamuojamoje Prancūzijoje. Šalis formaliai liko respublika, bet iš tiesų joje įsigalėjo Napoleono diktatūra. Jo vykdomos politinės, ekonominės, švietimo, teisės ir kitos reformos pagerino prancūzų gyvenimą. Taip pat Napoleonas pradėjo įspūdingą karinę kampaniją, kurios taikiniu tapo daugybė Europos valstybių. Mūšių ir karinių kampanijų metu pasiektos pergalės pelnė Napoleonui didžio karvedžio šlovę.

Brolius paskyrė karaliais. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje Napoleonas buvo vainikuotas Prancūzijos imperatoriumi, o Žozefina – imperatoriene. Napoleonas privertė popiežių Pijų VII iš Romos atvykti į vainikavimo iškilmes Paryžiuje, išsireikalavo, kad popiežius pripažintų naująjį imperatorių, tačiau demonstratyviai priėmė imperatoriaus vainiką ne iš popiežiaus rankų – užsidėjo jį pats. Napoleonas parūpino solidžias pareigas savo šeimos nariams, pavyzdžiui, brolius paskyrė karaliais: Žozefą – Italijos, Lui – Nyderlandų, Žeromą – Vestfalijos.

Užnemunėje panaikino baudžiavą. Napoleonui tęsiant užkariavimus Europoje ir Prūsijai neatlaikius Prancūzijos kariuomenės puolimo, dalyje jos valdų buvo sudaryta prancūzams pavaldi Varšuvos kunigaikštystė. Į jos sudėtį įėjo ir Užnemunė. Buvo įvestas Napoleono kodeksas – pažangus Prancūzijos civilinės teisės normų sąvadas, kuriame buvo įtvirtinta daug svarbių dalykų: asmens laisvė, verslo laisvė, tikėjimo laisvė, piliečių lygybė prieš įstatymą, teisė į nuosavybę, galimybė laisvai pasirinkti profesiją ir kt. Užnemunėje baudžiava buvo panaikinta 1807 m., o didžiojoje dalyje Lietuvos – tik 1861-aisiais. Tai lėmė spartesnę Užnemunės ekonomikos ir kultūros pažangą.

Sūnus – nunuodytas? 1809 m. Napoleonas nusprendė sudaryti dinastinę santuoką su Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I dukra Marija Luiza ir išsiskyrė su Žozefina. Net atstumta Žozefina susirašinėjo su Napoleonu, domėjosi jo likimu. Žozefina mirė nuo difterijos 1814-aisiais, eidama 51 metus. Marija Luiza pagimdė Napoleonui vienintelį teisėtą vaiką – įpėdinį Napoleoną II. Jis buvo paskelbtas Romos karaliumi, prancūzų imperatoriumi. Mirė 1832 m., sulaukęs vos 21-erių (spėjama, kad galėjo būti nunuodytas). Taip pat žinomi bent penki nesantuokiniai Napoleono vaikai.

Persikėlė per Nemuną. 1812 m. birželio 24 d. didžiulė Napoleono kariuomenė iš Užnemunės, tuomet įėjusios į Prūsijos sudėtį, persikėlė per Nemuną ir įžengė į tuomet Rusijos imperijai priklausiusią pagrindinę Lietuvos teritoriją. Napoleonas stebėjo Nemuno forsavimą nuo prie Kauno esančio Jiesios piliakalnio, vadinamo Napoleono kalnu. Birželio 28-ąją prie Deltuvos (šalia Ukmergės) vyko pirmasis didesnis Napoleono ir rusų kariuomenių mūšis. Tą pačią dieną pro Aušros vartus Napoleonas įžengė į Vilnių. Čia imperatorius buvo iškilmingai pasitiktas – viltasi, kad jis padės atkurti neseniai žlugusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vilnius pusmečiui tapo labai svarbia prancūzų užnugario baze ir tarpiniu punktu. Napoleonas užėmė Maskvą, tačiau rusams pavyko išsaugoti savo kariuomenės branduolį. Galiausiai 1812 m. pabaigoje prancūzai buvo priversti trauktis iš Rusijos, vėlgi – per Lietuvos teritoriją. 1812-ųjų kampanija paliko gilų pėdsaką lietuvių istorinėje atmintyje – mūsų šalyje dešimtys objektų (tiesa, dažniausiai niekaip nesusijusių su prancūzmečio įvykiais, pavyzdžiui, senoviniai pilkapynai, kapinynai) vadinami Napoleono kalnais, prancūzų kapais ir pan., taip pat gausu legendų apie įvairiose Lietuvos vietose užkastus Napoleono lobius.

Buvo ištremtas. 1814 m. pralaimėjęs karą tarptautinei koalicijai, Napoleonas buvo ištremtas į Elbos salą Viduržemio jūroje, bet kitų metų kovą pabėgo iš tremties vietos ir išsilaipino pietinėje Prancūzijos pakrantėje. Jis kreipėsi į Angliją, Prūsiją, Austriją ir Rusiją dėl taikos sudarymo, tačiau sąjungininkai pasiūlymą atmetė. Koalicijos pajėgos stojo į kovą su per daugybę karų metų užgrūdinta, bet labai nukraujavusia Prancūzijos kariuomene. Lemiamos kautynės, kuriose sprendėsi Napoleono likimas, vyko dabartinės Belgijos teritorijoje 1815 m. birželio 18 d. Mūšį prie Vaterlo laimėjo sąjungininkai. Napoleonas buvo ištremtas į Atlanto vandenyno viduryje esančią Šventosios Elenos salą.

Palaikai – ekshumuoti. Šventosios Elenos saloje Napoleonas gyveno viloje namų arešto sąlygomis. Buvusio Prancūzijos imperatoriaus sveikata nuolat blogėjo, ir jis mirė 1821-ųjų gegužės 5 d., sulaukęs vos 51 metų. Manoma, kad mirties priežastimi tapo hepatitas, nors spėliojama ir apie nunuodijimą. Iš pradžių Napoleonas buvo palaidotas saloje, tačiau 1840 m. jo palaikai ekshumuoti ir fregata „Belle Poule“ išplukdyti į Prancūziją. Karvedys perlaidotas akmeniniame sarkofage, esančiame Invalidų bažnyčioje Paryžiuje.