Prieš 80 metų, 1939-ųjų balandį, baigėsi beveik trejus metus trukęs pilietinis karas Ispanijoje, griuvėsiais pavertęs nemažą dalį šalies ir pražudęs apie 450 tūkst. žmonių. Šis karas ir jo rezultatai Ispanijoje ir kitose šalyse iki šiol vertinami nevienareikšmiškai. Vieniems tai – „progresyvių kairiųjų politinių jėgų“ sutriuškinimas, atvėręs kelią karinei diktatūrai, kitiems – dešiniųjų jėgų pergalė, neleidusi Ispanijoje įsigalėti „raudonajam marui“.

Manvydas VITKŪNAS

Ispanijos pilietinis karas kartais vadinamas Antrojo pasaulinio karo (prasidėjusio mažiau nei po pusmečio, 1939 m. rugsėjį) poligonu, mat Ispanijoje netiesiogiai kovėsi komunistinė Sovietų Sąjunga, palaikiusi kairiuosius respublikonus, ir fašistinė Italija bei nacistinė Vokietija, palaikiusios dešiniuosius nacionalistus, dažniau pagal savo lyderio Fransisko Franko pavardę vadintus tiesiog frankininkais. Kare buvo išbandyta nemažai ginklų, technologijų, taktikos elementų, vėliau naudotų Antrojo pasaulinio karo frontuose.

Pilietinis karas Ispanijoje kilo dėl viso komplekso priežasčių. XX a. pirmojoje pusėje šalis buvo draskoma didelių politinių, socialinių ir ekonominių prieštaravimų. Daug valstiečių gyveno skurdžiai, neką geresnė buvo ir daugybės darbininkų padėtis miestuose. Ispanija pagal ekonominį išsivystymą gerokai nusileido šiaurinei kaimynei Prancūzijai ir daugeliui kitų Vakarų Europos valstybių. Vyko sparti gyventojų emigracija, bet jos keliamus demografinius nuostolius kompensavo didelis gimstamumas. Ekonomiškai stipriausias Ispanijos regionas Katalonija, kaip ir Baskų kraštas ar Galisija, siekė kuo didesnės autonomijos, o katalonai ir baskai iš tiesų svajojo ir apie nepriklausomybę.

1920–1927 m. Ispanijos ginkluotosios pajėgos dalyvavo Rifo kare Šiaurės Maroke. Šis karas kėlė dalies ispanų patriotinius jausmus (kariuomenė gynė nuo berberų ir arabų sukilėlių kolonijas Afrikoje, kur buvo įsikūrę daug ispanų kolonistų su šeimomis), bet tuo pat metu lėmė pasipiktinimą dėl ydingo kariuomenės komplektavimo. Iš turtingų šeimų kilę šauktiniai galėjo sumokėti specialų mokestį ir nedalyvauti kare. Todėl Ispanijoje buvo kalbama, kad valdžia „mirti į Maroką siunčia tik vargšų vaikus“. Karo nuostoliai buvo nemaži: žuvo ar buvo sunkiai sužeista apie 31 tūkst. ispanų karių.

Šūviai į Jėzų Kristų

Karaliaus Alfonso XIII ir jo vyriausybės veikla visuomenėje buvo vertinama labiau neigiamai nei teigiamai. Lojalesni monarchijai buvo kaimų žmonės, karštai tikintys katalikai, o miestuose labiau plito respublikoniškos, kairiosios idėjos. Karalius laiku neinicijavo šaliai kaip oras būtinų reformų, o protesto demonstracijos buvo malšinamos grubia jėga. Dėl to tik augo monarchijos priešininkų gretos. 1923 m. generolas Migelis Primas de Rivera surengė perversmą, paleido šalies vyriausybę ir parlamentą, uždraudė politines partijas, įvedė cenzūrą ir karinę diktatūrą. Buvo pradėtos gana sėkmingos ekonominės reformos, sustiprėjo pramonė, pasiekta pergalė Maroke. Tačiau pasaulinė ekonomikos krizė labai smarkiai smogė Ispanijai, ir generolas M. P. de Rivera, spaudžiamas karaliaus ir dalies visuomenės, 1930-aisiais paliko šalį ir pasitraukė į Prancūziją, kur netrukus mirė. Vos po metų, neatlaikęs visuomenės spaudimo, iš Ispanijos į Prancūziją pasitraukė ir karalius Alfonsas XIII. Kreipęsis į tautą, jis pripažino padaręs klaidų, bet taip ir neatsisakė sosto.

1931 m. šalyje vyko parlamento rinkimai (juos laimėjo kairiosios politinės jėgos) ir buvo priimta nauja konstitucija (pagrindiniai jos kūrėjai buvo socialistinių pažiūrų teisininkai). Pirmuoju prezidentu išrinktas konservatyviojo sparno liberalas Nisetas Alkala Samora i Toresas, premjeru – kairiųjų pažiūrų Manuelis Asanja i Diasas. Šalis tapo parlamentine respublika. Pradėtos radikalios reformos: uždrausti aristokratiniai titulai, gerokai sumažinta kariuomenė, iš dvarininkų atimta „perteklinė“ žemė – palikta dvarams ne daugiau kaip po 200 hektarų. Itin smarkiai smogta Katalikų Bažnyčiai: nutrauktas konkordatas su Vatikanu, dvasininkams uždrausta dalyvauti švietimo srityje, taip pat uždrausta Jėzuitų ordino vienuolių veikla, kapelionams – dirbti kariuomenėje, įvesta civilinė santuoka. Vyriausybė, vadovaujama ateisto M. Asanjos i Diaso, savo staigia antibažnytine politika ir kaltinimais, kad dvasininkai yra „senojo režimo atrama“ ir „progreso priešininkai“, netiesiogiai paskatino „kovingųjų ateistų“ veiklą. Kai kur imta padegti bažnyčias, puldinėti kunigus ir vienuolius, o Madride kažkam paskleidus absurdiškus gandus, esą kunigai užnuodytais saldainiais vaišina vaikus, buvo pradėta netgi žudyti vienuolius ir kunigus. Barselonoje komunistai nesidrovėdami šaudė į didžiulę Jėzaus Kristaus skulptūrą.

Naująja valdžia buvo itin nepatenkinti ir dešinieji (vykdomą politiką jie laikė tradicinių vertybių, Bažnyčios, dvarininkijos, kariuomenės niekinimu), ir kairieji, kuriems reformos atrodė per mažai radikalios – jiems norėjosi „proletariato diktatūros“ kaip Sovietų Sąjungoje. Padėtė dar labiau įkaitino 1936 m. surengti rinkimai. Juos minimalia balsų persvara laimėjo kairysis Liaudies frontas. M. Asanja i Diasas tapo šalies prezidentu. Buvo vykdoma žemės reforma, nusavinta žemė dalijama valstiečiams, bet kai kur procesai vyko chaotiškai, valstiečiai patys užgrobė dvarų žemę, rengė riaušes. Tuo pat metu fabrikų darbininkai buvo nepatenkinti algomis, darbo apskaita, rengė streikus. Valdžia radikaliausius komunistus paleido iš kalėjimų, o dešinųjų organizacijų lyderius suėmė. Gausėjo politinių žmogžudysčių.

Visą straipsnį rasite žurnale „Savaitė“, o daugiau įdomių temų – žurnale „Ar Žinai, Kad?“