Vienas iš stalo žaidimų klubo ir parduotuvės „Rikis“ įkūrėjų Egidijus Šantaras sako, jog gerų ir blogų žaidimų nėra, viskas priklauso nuo to, ko žmogui reikia, kokio jis amžiaus, kokius žaidimus jau yra išbandęs ir ką nori patirti. Mat čia posakis „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“ turi kiek kitokią reikšmę.

„Išbandę sudėtingesnius žaidimus nei „ridenk ir eik“ žmonės paprastai nori jų daugiau, ieško panašių ar nori išmėginti naujų. Jie nustemba, kiek įvairių rūšių žaidimų yra, kiek dar visko neišbandyta. Tačiau siūlant naują žaidimą būtina atsižvelgti į žmogaus poreikius ir galimybes. Jei paaugliui pasiūlysi per lengvą arba per sudėtingą žaidimą, jis gali ilgai nebenorėti žaisti. O juk iš tiesų tai yra vienas geriausių šeimos laisvalaikio leidimo būdų“, – įsitikinęs E. Šantaras.

Įtraukia lyg serialas

Pašnekovas pastebi, kad stalo žaidimais dažniausiai domisi intelektualioji visuomenės dalis. Sudėtingesnius ypač pamėgę informacinių technologijų specialistai – jie įsigyti žaidimų ateina reguliariai.

„Žaidimų pasaulis panašus į knygų. Tą pačią galima perskaityti kelis kartus, paskui viskas jau žinoma, norisi naujų įspūdžių – arba naujos knygos, arba jos tęsinio. Beje, šiuo metu populiariausi pasaulyje stalo žaidimai yra tęstiniai, vadinamieji legacy. Pojūtis toks, lyg žiūrėtum serialą, kurio dalimi esi pats, ir lauki nesulauki, kada pasirodys nauja serija, kad vėl galėtum įveikti naujas užduotis“, – intriguoja stalo žaidimų žinovas.

Kiekvienam pagal skonį

Kasmet pasaulyje išleidžiama tūkstantis ir daugiau naujų pavadinimų žaidimų. Jie pristatomi mugėse, specialiuose renginiuose Amerikoje ir Europoje. Ne visuomet šie žaidimai yra visiškai nauji, tai gali būti jau išleisto žaidimo papildymas ar pan.

Skirstyti stalo žaidimus galima įvairiai. „Patys paprasčiausi vadinami „ridenk ir eik“, kai metamas kauliukas, nurodantis, kiek langelių į priekį reikia paeiti ir galbūt atlikti tam tikras užduotis, pažymėtas langeliuose. Beje, būtent šiai kategorijai priskiriamas žymusis „Monopolis“. Kita grupė – įvairaus sudėtingumo strateginiai stalo žaidimai, kur žaidėjų sėkmė priklauso ne nuo kauliuko, t. y. visiško atsitiktinumo, o nuo jų pačių sprendimų, sumanumo. Dar viena grupė – linksmi, lengvi vakarėlių žaidimai“, – vardija E. Šantaras ir priduria, jog žaidimai skirstomi ir pagal tematiką: bendradarbiavimo, blefavimo, kortų, reakcijos, kariniai ir t. t.

Žaidimų renesansas

Lietuvoje stalo žaidimų kultūra – gana nauja. Pašnekovo teigimu, žmonės geriausiai žino „Monopolį“ ir linksmąjį „Alias“. Iki šiol pirkėjai parduotuvėse neretai domisi būtent šiais žaidimais. Tačiau daugėja žmonių, kurie nori išbandyti sudėtingesnius ir dar labiau įtraukiančius žaidimus.

Kitose Europos šalyse, Amerikoje stalo žaidimų kultūra – kur kas senesnė. Jos gimtinė – pokario Vokietija. Kurį laiką amerikiečiai stalo žaidimus netgi vadino german games („vokiški žaidimai“). Amerikiečių skaičiavimu, jų šalyje stalo žaidimų pardavimas kasmet auga apie 25–40 proc. „Šiuo metu stalo žaidimų rinka išgyvena renesansą, – tvirtina E. Šantaras. – Žaidimų kūrėjams itin padeda platforma „Kickstarter“. Tai internetinis projektas, kuriame gerų idėjų turintys žmonės gali jas pristatyti kitiems. Jei šie patiki produkto idėja, gali paremti kūrėją ar bent jau išreikšti palaikymą. Taip rinkai buvo pristatyta daug stalo žaidimų.“

Auganti perkamoji galia taip pat padeda populiarėti stalo žaidimams, kurių kaina svyruoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. E. Šantaras mano, kad žaidimai žmonėms vis mielesni ir dėl jų vizualinio patrauklumo: žaidimo detalių, kortelių, figūrėlių.

Beje, lietuviai taip pat kuria stalo žaidimus. Vienas naujesnių, itin išpopuliarėjusių žaidimų – „Šeimas“. Tai vakarėliui tinkantis blefavimo žaidimas, kuris žaidėją paverčia partijos ir dešimties jos rinktinių narių vadovu. Kai iki rinkimų lieka vos du mėnesiai, o kasdieniai įvykiai neleidžia atsikvėpti nė minutei, darosi išties linksma. Dar vienas populiarus lietuviškas kūrinys – bendradarbiavimo žaidimas „Baltų žemės“. Čia žaidėjai gina baltų žemes ir ieško amuletų, padedančių kovoje su priešais.

Norintiesiems pradėti

Naujoji stalo žaidimų banga siejama su tokiais strateginiais žaidimais kaip „Katano salos naujakuriai“ ir „Carcassonne“. Šie žaidimai laikomi naująja klasika, nėra labai sudėtingi, todėl puikiai tinka pradedantiesiems ar šeimos vakarui su mokyklinio amžiaus vaikais. Pirmajame žaidime naujakuriai (t. y. žaidėjai) gyvena negyvenamoje saloje, kiekvienas kuria atskirą civilizaciją tam, kad taptų dominuojančia jėga ir galėtų vadintis Katano salos valdovu. Žaidėjams reikia statyti gyvenvietes, tiesti kelius ir kurti miestus. Antrajame žaidime dėliojamas laukas iš kvadratų su pavaizduotais miestais, vienuolynais, keliais ir laukais. Kad surinktų kuo daugiau taškų, žaidėjai su spalvotomis figūrėlėmis (riteriais, vienuoliais, plėšikais arba valstiečiais) per kiekvieną ėjimą plečia savo teritorijas.

Stalo žaidimai, pasak E. Šantaro, gali būti pasitelkiami ir įmonių vakarėliuose – komandoms, darbuotojų santykiams stiprinti. Tam puikiai tinka bendradarbiavimo žaidimai, kur žmonės žaidžia ne vienas prieš kitą, o visi prieš žaidimą. Jie visi kaip komanda arba laimi, arba pralaimi.

Piniginiai prizai

Stalo žaidimų entuziastai kiekvieną penktadienį žaisti renkasi į „Rikio“ parduotuvėje įsikūrusį klubą. Klubas – atviras, čia laukiami visi norintieji, net ir tie, kurie yra žaidę tik „Monopolį“. Tačiau klube žaidžiami ir rimti, sudėtingi žaidimai, vyksta turnyrai, kurių nugalėtojai gauna teisę dalyvauti pasaulio stalo žaidimų čempionatuose.

E. Šantaras pasakoja, jog šiuo metu vienas populiariausių žaidimų, suburiančių gerbėjus į pasaulio čempionatą, – „Magic: the Gathering“. Jis sukurtas prieš maždaug 20 metų, visame pasaulyje turi apie 12 mln. aktyvių gerbėjų. Kasmet vykstančiame čempionate pirmųjų trijų vietų laimėtojai dalijasi beveik 50, 20 ir 15 tūkst. eurų prizus.

Vadovauja telefonas

Kad ir kokia sėkminga būtų stalo žaidimų rinka, nuo vaizdo žaidimų paklausos ji dar stipriai atsilieka. Norint pasiekti šiuos žmones, dalis stalo žaidimų perkeliama į virtualiąją erdvę. Tačiau E. Šantaras to nesureikšmina. Jis teigia, kad stalo ir vaizdo žaidimai puikiai draugauja.

„Ne tik stalo žaidimai tampa kompiuteriniai, bet ir technologijos vis dažniau papildo stalo žaidimus. Yra žaidimų, kuriuose žaidėjams prireikia išmaniųjų telefonų. Specialiai sukurta programėlė gali paaiškinti taisykles, pateikti papildomų užduočių, užimti žaidimo vadovo poziciją ir t. t.“, – pasakoja E. Šantaras. Vienas tokių žaidimų – itin populiarus „Mansions of Madness: Second Edition“. Šiame bendradarbiavimo žaidime programėlė veda žaidėjus šiurpiomis gatvelėmis ir vaiduoklių apsėstais namais, kol jie ieško sudėtingų atsakymų ir sprendimų.

„Monopolio“ sėkmė

Vienas žinomiausių pasaulyje žaidimų „Monopolis“ buvo sukurtas Amerikoje 1933 metais. Šio paprasto žaidimo sėkmė – įspūdinga. Šiuo metu jis išleistas daugiau nei 100 šalių, išverstas į 47 kalbas. Įdomu, kad pirmojoje versijoje net nebuvo žaidimo figūrėlių, taisyklės skelbė, jog kiekvienas žaidėjas turi susirasti figūrėlę – raktą, žiedą ar pan. Per pirmuosius trejus metus buvo parduota apie 2 mln. žaidimo kopijų. 1933-iaisiais „Monopolis“ tekainavo du dolerius (beveik du eurus), šiuo metu – apie 40 eurų.

E. Šantaro manymu, didžiausias „Monopolio“ nuopelnas tas, kad jis padėjo išpopuliarinti stalo žaidimus. Visgi stalo žaidimų entuziastai jo nelaiko rimtu žaidimu. Pašnekovas aiškina, jog klaidingai atrodo, kad „Monopolis“ – strateginis, ekonominis žaidimas. Iš tiesų visą žaidimą diktuoja kauliukas, o pats žaidimas apdovanoja laiminčius ir baudžia pralaiminčius. Kitaip tariant, jei kauliukas nekrinta sėkmingai, žaidėjas pasmerktas pralaimėti. Nuo žmogaus valios čia beveik niekas nepriklauso. Pasak stalo žaidimų žinovo, vertingesni tie stalo žaidimai, kurie pasiekti pergalę leidžia savo protu, ir, net jeigu nesiseka, suteikia progų atsitiesti. Tokie žaidimai kuria intrigą iki pat pabaigos ir žaidėjų nepalieka nusivylusių. Dėl to E. Šantaras linki, kad „Monopolis“ tebūtų įdomaus kelio pradžia, nes stalo žaidimų, jo manymu, yra kur kas įvairesnių ir įdomesnių.