Neseniai turistė iš Lietuvos, pasiklydusi atogrąžų miškuose Indijos vandenyne esančioje Mauricijaus saloje, buvo rasta po dvi paras trukusių paieškų ir sėkmingai grįžo į tėvynę. Tai gana greitai ir sėkmingai pasibaigęs nuotykis. Panašių istorijų yra nemažai, tačiau kai kurių džiunglėse pasiklydusių žmonių išbandymai buvo išties dramatiški.

Manvydas VITKŪNAS

1971 m. gruodžio 24 d. keleivinis lėktuvas „Lockheed L-188 Electra“, kuriuo skrido 92 žmonės (tarp jų – šeši įgulos nariai), pakilo iš šalia Peru sostinės Limos esančio tarptautinio oro uosto ir pasuko į šalies rytus – tropiniame Amazonės aukštupio baseine esantį Ikitoso miestą. Pakeliui lėktuvas turėjo nusileisti Pukalpoje.

Viena iš šio reiso lėktuvo keleivių buvo Peru gimusi septyniolikmetė vokiečių imigrantų duktė Džuliana Margareta Kepkė. Ji skrido kartu su mama ornitologe Marija Kepke. Jos vyko kalėdinių atostogų pas Džulianos tėtį Hansą Vilhelmą Kepkę – biologą, tyrinėjusį Amazonės regiono gamtą.

Lėktuvo katastrofa

Perskridus Andų kalnų grandinę, po lėktuvo sparnais netrukus atsivėrė žalios atogrąžų miškų platybės. Tačiau keleiviai neturėjo progos pasigėrėti džiunglių masyvais ir juos raižančių upių juostomis – orlaivis skrido tarp grėsmingų audros debesų, smarkiai žaibavo. Lėktuvą smarkiai purtė. Staiga dėl žaibo išlydžio užsidegė dešiniajame lėktuvo sparne buvę degalų bakai. Keleiviai ėmė šaukti. Lėktuvas tapo nevaldomas, virto ant šono.

Galiausiai nustojo veikti varikliai, ir orlaivis iš trijų kilometrų aukščio, laužydamas medžius, rėžėsi į žemę.
Džuliana atgavo sąmonę tik kitą dieną. Ji gulėjo tarp lėktuvo nuolaužų, tarsi užklota masyvia trims keleiviams skirta kėde. Visą kūną beprotiškai skaudėjo – po dešine akimi buvo didžiulė kraujosruva, trukdžiusi matyti. Mergina patyrė raktikaulio lūžį, buvo pažeistas kelio raištis, sukrėstos smegenys. Ji prarado akinius, todėl ir likusia sveika kaire akimi matė nelabai gerai.

Išlikusi gyva Džuliana išsikabarojo iš lėktuvo nuolaužų ir pradėjo ieškoti mamos. Orlaivis buvo sudužęs į daugybę fragmentų, ant žemės ir medžių buvo matyti žmonių kūnai ar jų dalys. Ilgai ieškojusi tarp žuvusiųjų mamos, paauglė jos taip ir nerado. Gelbėtojai ilgai neatvyko į atokiose, sunkiai įžengiamose džiunglėse esančią lėktuvo katastrofos vietą.

Galiausiai sužeista, išsekusi, išalkusi mergina ryžosi pati pabandyti ieškoti pagalbos, pasiekti artimiausią žmonių gyvenvietę. Tarp lėktuvo nuolaužų ji rado maišelį saldainių ir pyragą, susimaišiusį su purvu. Saldainius Džuliana paėmė, o pyragą paliko, dėl ko vėliau labai gailėjosi.

Ėjo palei upę

Paauglė neturėjo jėgų brautis per džiungles, todėl pasiramstydama lazda ėjo upelio vaga, vėliau – jo krantu. Ji prisiminė tėvo žodžius, kad jei eisi ar plauksi pasroviui, anksčiau ar vėliau pasieksi žmonių gyvenvietes. Pakeliui Džuliana sutiko įvairių gyvūnų, ypač atidžiai stebėjo, kad neužliptų ant gyvatės (šių gyvių ten netrūko). Ji net matė prie upės didžiulę anakondą. Šią gyvatę teko apeiti pagarbiu atstumu.

Tačiau ne gyvatės tapo didžiausiu merginos priešu. Džiunglėse siautė ordos įvairių vabzdžių, kurie taikėsi nutūpti ant žaizdų, dėjo ten savo kiaušinėlius. Galiausiai žaizdose įsiveisė lervų, ant odos formavosi bjaurios votys, opos. Naktimis Džuliana beveik negalėjo užmigti, nors ir buvo labai išsekusi.

Kartkartėmis virš džiunglių praskrisdavo nukritusio orlaivio paieškoje dalyvavę lėktuvai. Džuliana visaip bandė atkreipti į save dėmesį, tačiau nesėkmingai. Dešimtą pragariškai sunkaus žygio per džiungles dieną mergina pagaliau pastebėjo paupyje prie medžio pririštą valtį. Šalia buvo menkutė stoginė, ten gulėjo valties variklis. Keliautoja vargais negalais įlindo į šią stoginę ir visiškai netekusi jėgų užmigo.

Tapo zoologe

Džulianą pažadino žmonių balsai. Tai buvo po darbo grįžtantys medkirčiai. Išvydę kruviną, purviną, išsekusią, žaizdų nusėtą merginą, jie neteko amo. Vyrai benzinu dezinfekavo žaizdas, pamaitino Džulianą ir valtimi skubiai išgabeno į artimiausią miestelį, esantį už daugybės kilometrų. Čia jai pagalbą suteikė vietos gydytojas, ir netrukus paauglė buvo išgabenta į ligoninę Pukalpoje, kur jos laukė tėvas.

Po dviejų parų gelbėtojai, remdamiesi Džulianos pasakojimu, rado nelaimės vietą. Paaiškėjo, kad visi kiti lėktuvu skridę žmonės, taip pat ir paauglės mama, – negyvi.

Mergina išgyveno, pasveiko. Žinia apie jos ryžtą, atkaklumą, valią pasklido ne tik po Peru, bet ir po visą pasaulį. Buvo sukurtas net ne vienas filmas (1974 m. – režisieriaus Džuzepės Marijos Skotezės „Stebuklai vis dar nutinka“, 1998 m. – režisieriaus Vernerio Hercogo „Vilties sparnai“).

Stebuklingai išsigelbėjusi Džuliana kartu su tėčiu išvyko į tėvų gimtinę – Vokietiją, kur baigė paskutinę gimnazijos klasę. Kilyje ji studijavo biologiją, Miunchene apgynė daktaro disertaciją, tapo profesionalia zoologe. Daugiausia tyrinėjo šikšnosparnius, parašė kelias knygas. Vadovavo Bavarijos zoologijos tyrimų centro bibliotekai. Šiuo metu toliau užsiima moksliniais tyrimais.

Aukso ieškotojai

Kitos garsios istorijos herojus – izraelietis Josis Ginsbergas. Jis gimė Tel Avive 1959 m. Tarnavo šauktiniu Izraelio karinėse jūrų pajėgose. Išėjęs į atsargą, labai daug dirbo net keliose darbovietėse, siekdamas įgyvendinti didžiausią savo gyvenimo svajonę – sutaupyti pinigų ir leistis į kelionę. Jo tikslas buvo tyrinėti sunkiausiai įžengiamas ir menkiausiai gyvenamas Amazonės baseino vietas.

Ši idėja Josį užvaldė po to, kai jis perskaitė garsiojo prancūzų kalėjimo bėglio Anri Šarjero knygą „Drugelis“. Buvęs jūrininkas A. Šarjeras buvo apkaltintas žmogžudyste (savo kaltę vyras atkakliai neigė) ir įkalintas Pietų Amerikoje esančioje Prancūzijos Gvianoje. Kalinys sugebėjo pabėgti, klajojo po džiungles ir galiausiai buvo priimtas į vieną indėnų gentį. Grįžęs į civilizaciją, jis parašė knygą, tapusią bestseleriu.

1981 m., sukaupęs šiek tiek pinigų, Josis išvyko į Venesuelą, iš kur autostopu nukeliavo į Kolumbiją. Čia jis susipažino su kitu klajūnu – mokytoju iš Šveicarijos Markusu Stamu. Jiedu nukako į Boliviją, ten susidraugavo su austrų geologu Karlu Ruprechteriu (bent jau taip jis prisistatė), ir šis pasiūlė leistis kartu į aukso paieškų ekspediciją. Galiausiai prie avantiūristų kompanijos prisijungė amerikiečių fotografas Kevinas Geilas.

Trys savaitės džiunglėse

Keliautojai susikrovė mantą ant plausto ir leidosi pasroviui Benio upe. Kelis kartus jie papildė maisto atsargas pakelės kaimeliuose, tačiau galiausiai teko medžioti ir valgyti beždžiones. Kelionės metu vyrai suprato, kad geologu K. Ruprechteriu prisistatęs asmuo yra sukčius, o ne profesionalus geologas. J. Ginsbergas ir K. Geilas nusprendė atsiskirti, susiręsti nedidelį plaustą ir pabandyti grįžti į civilizaciją.

Plaustą pavyko pastatyti, bet viskas susiklostė ne pagal planą. Leidžiantis nedideliu kriokliu, Kevinas nuslydo nuo plausto ir vargais negalais pasiekė krantą, o Josį nunešė srovė. Galų gale ir jis šiaip ne taip išsikabarojo į krantą. Atgavęs jėgas, jis keturias paras nesėkmingai ieškojo draugo, galiausiai nusprendė bet kokia kaina pamėginti ištrūkti iš žaliojo pragaro.

Teko valgyti nežinomų augalų vaisius rizikuojant apsinuodyti ir ieškoti kiaušinių paukščių lizduose. Vabzdžiai ir gyvatės buvo nuolatiniai palydovai, vis dėlto paklydėlis labiausiai bijojo susitikti su pavojingu plėšrūnu – jaguaru. Visgi teko su juo susidurti akis į akį. Vyras liko gyvas, bet buvo rimtai sužeistas. Atogrąžų miškuose Josis praleido tris savaites. Jos buvo tiesiog nuolatinė kančia.

Keliautojas vos nenuskendo, kelis kartus įsmukęs į klampynę. Ne kartą vyras meldė Dievo, kad šis pasiimtų jo sielą. Tačiau įvyko stebuklas – būdamas netoli upės, Josis išgirdo valties variklio gausmą. Vargais negalais prasibrovęs iki kranto, jis ėmė moti žmonėms. Tarp jų buvo ir Kevinas. Pasirodo, K. Geilas po penkių klajonių dienų buvo aptiktas vietos žvejų. Jie visi surengė paieškas bei aptiko ir Josį. O štai M. Stamo ir K. Ruprechterio nepavyko rasti, nors jų buvo ieškoma ne vieną mėnesį.

Po patirtų išbandymų J. Ginsbergas net tris mėnesius praleido ligoninėje. Vėliau jis dirbo įvairius darbus Izraelyje, Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, baigė žydų filosofijos ir verslo administravimo studijas Tel Avive. Tris kartus buvo vedęs, turi keturis vaikus. Atsidėjo visuomeninei veiklai, įkūrė paramos Pietų Amerikos indėnams ir regiono gamtos apsaugos fondą.

Praėjus dešimtmečiui po savo garsiojo nuotykio, vėl grįžo į Boliviją. 1995 m. įkūrė tarptautinį narkomanų reabilitacijos įstaigų tinklą. Šios įstaigos veikia įvairiose pasaulio šalyse nuo Meksikos iki Kinijos. 1999-aisiais J. Ginsbergas apsigyveno Australijoje, buvo motyvacinių kalbų sakytojas. Jis – aktyvus visuomenininkas, siekiantis žydų ir palestiniečių susitaikymo. Parašė kelias knygas.

Nuo 2014 m. vėl gyvena Izraelyje. Pernai ekranuose pasirodė J. Ginsbergo ir jo bendražygių kelionių motyvais sukurtas režisieriaus Grego Maklino filmas „Džiunglės“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ