Baltijos jūros geografinė padėtis turi įtakos jos būklei, bet tai toli gražu ne pagrindinė priežastis, kodėl kalbama apie būtinybę ją gelbėti.

Baltijos jūra ypatinga tuo, kad yra palyginti nedidelė ir negili, pusiau uždara ir turinti ribotą ryšį su Atlanto vandenynu, o jos druskingumas mažas. Teoriškai apskaičiuota, kad vanduo joje atsinaujina maždaug per 30 metų, todėl ji jautri taršai – į ją su 200 įtekančių upių vandeniu patekę teršalai čia pasilieka ilgiau nei kitose jūrose. Tai gana jauna jūra, tad menkiau prisotinta gyvybės. Tačiau pakrantėse gyvybės knibždėte knibžda – jos baseinas tankiai apgyvendintas, urbanizuotas, ją supa šalys su gerai išvystyta pramone. Tokie geografiniai ir biologiniai faktoriai nėra patys palankiausi Baltijos jūros ekosistemai, tačiau sudėtingą gamtos nulemtą situaciją dar labiau sunkina žmogaus veikla.

Veikti, o ne kalbėti

„Išsaugokime Baltiją“ – taip vadinosi 2024 m. gruodžio pradžioje pasibaigusi ekspedicija pėsčiomis aplink Baltijos jūrą. Ji tęsėsi 9 mėnesius, daugiau nei 6 tūkst. kilometrų nužygiavę dalyviai aplankė 8 jūrą supančias valstybes, siekdami, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie kritinę Baltijos jūros būklę, pasakodami apie jos užterštumo problemas, diskutuodami apie priemones bei realius sprendimus, padėsiančius pristabdyti jūros taršą.

„Eidami pėsčiomis aplink jūrą stengėmės parodyti, kad mes galime ne tik aiškinti, bet ir veikti. Mokslininkų informaciją žmonės girdi, bet numoja ranka: „Ai, ką čia tie mokslininkai, politikai? Jie visą laiką kalba...“ Įvairiausi aiškinimai labai dažnai priimami neigiamai. Bet kai kas nors sugalvoja ne kalbėti, o eiti, žmonės susimąsto – gal tai iš tiesų labai svarbu? Norėjosi žmones išjudinti. Ekspedicijos metu susitikome su bendruomenėmis, buvo organizuojamos edukacinės veiklos, pakrantėse darėme tyrimus (surinktus duomenis perduosime mokslininkams), valėme paplūdimius, lankėmės įvairiose organizacijose, kalbinome pakeliui sutiktus žmones. Pagrindines Baltijos jūros problemas įvardyčiau taip: eutrofikacija, pavojingos medžiagos ir mikroplastikas.

Apie jas kalbame, nes jos apima tas sritis, kurias mes kiekvienas galime pakeisti – po truputį keisdami savo buitį ir kasdienius įpročius. Mūsų, gyvenančių Baltijos jūros baseine, yra 85 milijonai, ir mes nuo šiandien ar rytojaus galime pradėti tai daryti. Jūrai kyla ir kitų grėsmių, tokių kaip joje palaidoti cheminiai ginklai, nesprogusi amunicija, bet mes galime tik pareikalauti iš savo valdžios tai tvarkyti ir niekaip kitaip negalime to paveikti. O mano išvardytas problemas spręsti galime“, – sako ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ sumanytojas ir vadovas, bendruomeninių dirbtuvių „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas, gamtosauginės Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas Giedrius Bučas.

Yra vilties pasikeisti

„Ekspedicijos metu atlikome paplūdimių tyrimus: nebuvo nė vieno, kuris atitiktų švaraus paplūdimio kriterijus, apytiksliai skaičiuojant, tarp šiukšlių dominuoja plastikas, nuorūkos ir maisto pakuotės. Kai žvelgi į kiekvienoje šalyje matomus nelegalius sąvartynėlius – šiukšles, kurias kažkas atvežė ar atnešė ir išmetė pamiškėje ar pakelėje, matai, kad tai susiję su žmonių vertybėmis, jų mentalitetu. Pavyzdžiui, Lietuvoje mes matėme tokio nesąmoningumo apraiškų, Lenkijoje aš patyriau kultūrinį šoką – vaizdas labai graudus, nes šioje šalyje nėra taros surinkimo sistemos, visose pakelėse matyti plastiko, stiklo butelių. Vokietijoje situacija jau visai kita, Švedija, Suomija labai tvarkingos, persikėlę į Estija pamatėme vieną kitą krūvelę šiukšlyčių, o Latvijoje jų buvo labai daug – kiekvieną dieną eidami rasdavome.

Kokią aš darau išvadą? Atrodytų, turi nusvirti rankos, kad nemokame susitvarkyti. Bet visa tai pamatęs supranti, kad mes ilgą laiką gyvenome sovietinio režimo sąlygomis nedarniai su gamta: kur ką nors numetėme – ten palikome, toks buvo mūsų mentalitetas. Skandinavai to nepatyrė, jie visą tą laiką gyveno kitaip, kitaip ugdė savo vaikus. Todėl sakau: ir mes, ir skandinavai – visi esame žmonės, ir man tai suteikia vilties, kad mums reikia dar šiek tiek laiko ir galėsime pasikeisti. Jei būčiau visose šalyse pamatęs tokią pat blogą situaciją, sakyčiau, kad žmonės visai beviltiški, ir nieko mes nepakeisime – gyvename, teršiame, naikiname... Aš matau šviesą tunelio gale, todėl nenuleidžiu rankų ir tęsiu tą veiklą“, – svarsto G. Bučas po ekspedicijos surengtoje diskusijoje „Sugrįžome. O kas toliau?“.

Pirmauja nuorūkos

Apie pasaulinio vandenyno problemas žinome tikriausiai daugiau nei apie tai, kas vyksta Baltijos jūroje. 2018 m. Klaipėdos universiteto mokslininkas Arūnas Balčiūnas apgynė disertaciją „Lietuvos Baltijos jūros ir pakrantės tarša šiukšlėmis“. Pasak disertacijos autoriaus, didžiausią jų dalį sudaro plastikas: paplūdimiuose jis siekia 83 proc. visų šiukšlių, jūros dugne – 71 proc. Daugiausia paplūdimiuose randama cigarečių nuorūkų, plastiko maišelių, puodelių, kamštelių ir panašių daiktų, o didžiausią taršą lemia turizmas.

Nevaldomas dumblių žydėjimas

Didžiausia Baltijos jūros problema yra intensyvus dumblių žydėjimas, vadinamas eutrofikacija. Dumbliai – tai paprasti fotosintezę vykdantys vandens organizmai. Fotosintezės procesui pasitelkiant saulės šviesą anglies dioksidas ir vanduo virsta energija ir palaiko gyvybę. Esant natūraliam dumblių populiacijos lygiui jie yra labai svarbi vandens ekosistemos dalis, nes prisotina vandenį deguonies ir yra daugelio gyvūnų maisto šaltinis.

Tačiau tam tikromis aplinkybėmis ši subalansuota ekosistema pašlyja ir dumblių kolonijos užkariauja vandens telkinį. Baltijos jūroje apie 97 proc. teritorijos yra paveikta šio pavojingo reiškinio. Kodėl dumblių joje taip padaugėjo? Viena svarbiausių priežasčių – maisto medžiagų perteklius. Pagrindiniai kaltininkai yra azotas ir fosforas, kurie iš tręšiamų dirbamųjų laukų patenka į upes, o su jų vandeniu suteka į jūrą. Panašų poveikį daro buitinėse ir pramoninėse nuotekose esančios medžiagos. Dumblių augimą skatina ir kitos palankios sąlygos: dėl klimato kaitos sušilęs vanduo, daugiau saulės šviesos. Kai vandens paviršiuje susiformuoja nepermatoma dumblių danga, jūros dugnas paskęsta tamsoje, augalija nebegali vykdyti fotosintezės ir išskirti deguonies į vandenį. Be to, vandenyje dar likusį deguonį godžiai ryja vis labiau plintantys dumbliai. Daugybė vandens gyvybės rūšių, netekusios maisto šaltinio ir deguonies, būna pasmerktos pražūčiai. Baltijos jūros viduryje plyti negyvoji zona, kurioje negali gyventi beveik jokios rūšys, – ji užima didesnį plotą nei mūsų šalies teritorija ir vis dar plečiasi.

Baltijos jūros būklę pavyktų pagerinti surenkant perteklinę dumblių biomasę vandens telkiniuose, kurie yra į jūrą įtekančių upių baseinuose. Pastaraisiais metais mokslininkai ypač domisi dumbliais kaip atsinaujinančiais žemos pridėtinės vertės produktų (biokuro, bioplastiko, trąšų) ir labai vertingų junginių (vitaminų, fermentų, antioksidantų, pigmentų) ištekliais. Didelė dirbtinio dumblių biomasės auginimo kaina yra svarbiausia kliūtis bioproduktų rinkos plėtrai, tačiau surinkus ją iš vandens telkinių būtų gauta daug pigesnė žaliava.

Nematomi ir nesugaunami

Smėlėtame mūsų pajūryje daugeliui nekiltų ranka numesti šiukšlę, nesunku ir kito žmogaus paliktą paimti. Bet ne viskas taip paprasta...

Vandenyje plūduriuojantis mikroplastikas žalingas ne tik jūros ekosistemoms ir gali uždusinti gyvūnus ar tapti jiems spąstais – jis turi neigiamą poveikį ir žmonių sveikatai. Mikroplastiko prisiėda daugybė vandens gyvių, o juos tiek medžioja plėšrūnai, tiek žvejoja žmonės. Ant mikroplastiko dalelių paviršiaus gali nugulti įvairūs toksiški teršalai ir patekti į organizmus tų, kurie juos praryja. Tokie toksinai gali kauptis ir mitybos grandine nukeliauti nuo žuvų iki žmonių, valgančių jūrose sužvejotus gyvūnus. Šiuo metu pasaulyje vyksta sudėtingi ekotoksikologiniai tyrimai. Mokslininkai bando išsiaiškinti, kokia plastiko koncentracija vandenyje lemia aiškų požymį, kad plastiką įsisavina ne tik jūros organizmai, bet ir žmogus.

„Mikroplastikas yra šalia mūsų jau ne vieną dešimtmetį, jis patenka į mūsų organizmą: kvėpavimo takus, virškinimo sistemą ir daro tam tikrą poveikį. Jo toksiškumo lygis kelia didžiulių diskusijų mokslininkų bendruomenėje. Bet reikėtų kalbėti ir apie pavojingesnį mikroplastiko „kūdikį“ – tai dar mažesnės dalelės, gebančios judėti tarp ląstelių membranų ir tuo keliančios didžiulę grėsmę žmogui. Pažiūrėkime į didesnes šiukšles – butelius ar kitus plastikinius daiktus, kurių yra visoje Baltijos jūros pakrantėje. Iš vieno butelio gali atsirasti tūkstančiai mikroplastiko ir milijonai nanoplastiko dalelių. Visų pirma reikia ne galvoti, kokią grėsmę jos mums kelia, o kaip užsukti tą čiaupą, kad jos nepatektų į gamtinę aplinką.

Kas joje jau atsidūrė, tas liks, bet svarbiausia suprasti, kad kasdien ir kiekvienas mūsų prie tos taršos prisidedame ir esame jos šaltinis. Todėl būtina pakeisti žmonių supratimą apie vandenvalą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad tai, ką nuplauname su nuotekomis, kažkaip magiškai susitvarko. Iš tiesų vandenvalos sistema nebuvo sukurta tam, kad ką nors pradangintų. Tai yra taršos mažinimo kelias, kuriame išvalomi tam tikri specifiniai teršalai. Kokie tai teršalai, buvo nustatyta prieš kelis dešimtmečius, ir tuo metu vandenvala buvo orientuota į maisto medžiagas. Dabar mes kalbame apie mikroplastiką, bet vandenvalos sistema nebuvo jam sukurta ir nėra tam skirta – tai, ką ji praleidžia, yra milžiniški plastiko kiekiai, atsiduriantys jūrinėje aplinkoje“, – pasakoja Klaipėdos universiteto Jūrinių tyrimų instituto mokslininkas dr. Arūnas Balčiūnas.

Vaistai jūroje

Vis didesnį nerimą mokslininkams kelia upėmis Baltijos jūrą pasiekiantys naujoviški teršalai, susidarantys iš farmacinių produktų, tokių kaip antibiotikai, raminamieji, skausmą malšinantys, kraujospūdį mažinantys ar hormoniniai vaistai. Užterštumas jais pradėtas tirti todėl, kad atsiranda daugiau galimybių atpažinti šias medžiagas. Jos patenka į kanalizaciją, tačiau dabartiniai mechaniniai ir biologiniai nuotekų valymo įrenginiai nėra sukonstruoti taip, kad galėtų juos išvalyti. Kadangi farmacijos produktų Baltijos jūroje nedideliais kiekiais aptinkama tik pastaruosius kelerius metus, galimas jų poveikis gyviesiems organizmas kol kas neaiškus.

Nuo cheminio ginklo iki reliktinių miškų

Nenuilstamai Baltijos jūrą tiriantys mokslininkai tikina, kad egzistuoja specifinės Baltijos jūros ekologinės problemos, susijusios su laivų, karinės amunicijos, cheminio ginklo palaidojimu jūros dugne. O spręsti jas labai sudėtinga... Taršos plitimo, kaupimosi ir poveikio dėsningumus nagrinėjanti Gamtos tyrimų centro Ekotoksikologijos laboratorija nuo 2024 m. dalyvauja projekte „BaltWreck“, skirtame cheminės taršos iš nuskendusių laivų bei nuskandintos amunicijos (ginklų, sprogmenų) prevencijai pietų Baltijos jūros regione. Drauge su 14 partnerių iš įvairių šalių laboratorijos mokslininkai tirs jūroje nuskendusių laivų poveikį žuvims, moliuskams, vėžiagyviams ir kitiems vandens organizmams. „Sieksime rasti būdų ir sukurti įrankius, kaip mažinti nuskendusių laivų, kuriuose gali būti ir cheminio ginklo, ir naftos likučių, problemą. Aiškinsimės, kokios medžiagos išskiriamos į aplinką tiek iš civilinių laivų, tiek iš karinių, likusių jūroje nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų iki šių dienų. Šis projektas truks trejus metus, jo biudžetas yra 4 mln. eurų, taigi tikimės pasiekti nemažų pokyčių. Mūsų laboratorijos ekspedicijos į Baltijos jūrą rinkti medžiagos prasidės 2025 m. vasarą“, – sako Ekotoksikologijos laboratorijos vadovė dr. Milda Stankevičiūtė.

Baltijos jūros dugne mokslininkus domina ne vien tik neatsakingos žmogaus veiklos palikti pėdsakai. Klaipėdos universiteto archeologo prof. habil. dr. Vlado Žulkaus vadovaujama tyrėjų komanda po vandeniu, 25–32 m gylyje, aptiko išlikusį reliktinį mišką – per šimtą įvairių laikotarpių medžių liekanų. Prieš tūkstančius metų augusios pušys liudija, kad ten, kur dabar tyvuliuoja jūra, kadaise buvo krantas ir augo miškai. Vėliau, pakilus vandens lygiui, jis medžius apsėmė ir juos užkonservavo. Mokslininkai pušų ir ąžuolo mėginius iškėlė į paviršių ir nustatė, kad medžiai augo maždaug prieš 6–11,5 tūkst. metų. Tai leidžia teigti, kad tuomet Baltijos jūros Joldijos laikotarpio pakrantės tarp Nidos ir Šventosios buvo nuo 15 iki 50 km toliau į vakarus už dabartines. Ar jose gyveno žmonės, ar jūroje išliko to gyvenimo ženklų? Į šiuos klausimus mokslininkams taip pat teks atsakyti.

Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.