Miške kiekvienas elementas – medžiai, gyvūnai, grybai ir sunkiai įžiūrimos samanos – atlieka savo vaidmenį. Visa ši augalų ir gyvių įvairovė yra ne tik įspūdinga, bet ir pažeidžiama. Apie tai, nuo ko ir kaip ją reikia saugoti, kalbamės su Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros mokslininku doc. dr. Ričardu Skorupsku.

– Yra dalykų, apie kuriuos tiek daug kalbame, kad nebesusimąstome, ką jie reiškia... Tad kas ta miškų biologinė įvairovė?

– Taip, šiuos žodžius dabar žino visi, bet turinio – ne… Biologinė įvairovė – tai konkrečiame teritoriniame vienete, dideliame ar mažesniame, gyvenančios rūšys. Miškuose ją sudaro stambūs žinduoliai ir paukščiai – tai mums savaime suprantama; vabzdžiai – apie juos numanome, bet kiekio neįsivaizduojame; atskira karalystė yra grybija, jos skaičiai taip pat įspūdingi – tai, ką mes galime vartoti, sudaro mažiau nei vieną grybijos procentą. Greta gyvūnijos egzistuoja augalija, jos formos taip pat įvairios: sumedėję medžiai ir krūmai – juos žinome, jų rūšių skaičius nėra labai didelis; samanos ir kerpės – jų yra begalė, bet tai prastai plačiajai visuomenei pažįstama bioįvairovės dalis. Ekologijoje galioja hierarchijos dėsnis: kuo stambesnis gyvūnas ar augalas, tuo mažesnis jų rūšių kiekis, kuo jie smulkyn – tuo rūšių skaičius didėja. Vabzdžių, grybų, kerpių, samanų rūšių yra nesuvokiamai daug, tas skaičius dešimtimis ir šimtais kartų viršija žinduolių ar medžių. Taigi miško ekosistema susideda iš šių išvardytų grupių derinių.

Vienur gyvybė knibždėte knibžda, kitur – miškų dykuma...

– Visi gyviai ir augalai gyvena miškuose, bet kodėl vienų miškų biologinė įvairovė turtingesnė, o kitų – skurdesnė?

– Pažvelkime į gamtinį, natūraliai susiformavusį mišką ir į ūkinį, žmogaus pasodintą. Biologinę įvairovę pirmiausia lemia stambių komponentų – medžių, krūmų rūšių įvairovė, nes su kiekviena jų susijęs tam tikrų kerpių, grybų, paukščių gyvenimas. Drebulė, ąžuolas, klevas, beržas – visi turi sau būdingą rūšių grupę. Ir kuo didesnė medžių įvairovė tam tikrame masyve, tuo tų grupių bus daugiau. Geriausias pavyzdys yra simbiotiniai ryšiai tarp medžių ir grybų: visi žinome, kad baravykai paberžiai auga prie beržų, raudonikiai – prie drebulių, baravykai paąžuoliai – prie ąžuolų. Taip pat įsikuria ir vabzdžiai, tik mes jų nerenkame, taigi nepažįstame...

Kitas svarbus dalykas – net ir tos pačios rūšies medžiai gali būti skirtingo amžiaus. Jaunas, vidutinio amžiaus, pribręstantis, brandus, perbrendęs – kiekvieno brandumo medis turi skirtingas galimybes priimti kitas rūšis. Ir kuo senesnis medis, tuo rūšių, kurios gyvena su juo, skaičius yra didesnis. Jaunų medžių žievė lygi, ant jos nėra galimybės įsikurti kitiems augalams, vabzdžiams. Kuo medis senesnis, tuo žievė grublėtesnė, todėl gali augti kerpės, samanos, atsiranda daug nišų kitoms gyvybės rūšims. O jei jis dar ir drevėtas, apsigyvena ne tik vabzdžiai, bet ir įvairiausi paukščiai, gyvūnai. Taip yra, kol medis gyvas, bet ir kai miršta, jo gyvenimas toliau tęsiasi.

Ir to tęsinio variantų daug: medis gali nudžiūti ir stuobriu ilgai stovėti, gali išvirsti ir pakibti, gali ant žemės griūti į balą ar sausumą... Kiekvienas toks variantas sukuria papildomų nišų grybams, kurie skaido negyvą medieną, ir vabzdžiai čia įsikuria. Taip susiformuoja sunkiai įsivaizduojama rūšių įvairovė. O dabar palyginkime šį gamtinį, natūralų mišką su kultūriniu. Jame dažniausiai sodinamos monokultūros – eglės, pušys, ir tos pačios būna vienaamžės. Tai lemia mažiausią rūšių kiekį miške.

Užeikime, tarkim, į trisdešimtmetį tamsų eglyną, jame pamatysime tik egles, po jomis – sausas šakas, spyglių paklotę ir jokio kito augalo, nebent vienas kitas grybukas išdygęs. Palyginti su natūraliai besiformuojančiu medynu – įvairiarūšiu ir įvairiaamžiu, tai yra pati tikriausia miškų dykuma.

Tarp naudos ir skurdo

– Ir mes, žmonės, prie jos atsiradimo esame prikišę nagus?

– Bet kokia ūkinė veikla sutrikdo natūralius procesus. Gamtinis miškas formuojasi natūraliai: medžiai auga, bręsta, po truputį nyksta, anksčiau ar vėliau žūsta, dalyvauja medžiagų apykaitos procese, kiti medžiai jais maitinasi… Bet mes iš ekosistemos visuomet mėginame išpešti kuo daugiau naudos. Dažniausiai – be saiko. Niekas nesako, kad nereikia imti, bet tą ėmimą būtina reguliuoti. Miškininkystės siekis – gauti kuo geresnės būklės medienos. Medžiai auga taip, kad iš pradžių intensyviai didėjęs medyno prieaugis tam tikru metu ima mažėti. Būtų galima tą medyną laikyti dar 10–20 metų, bet ekonomiškai neapsimoka – jis pasiekė maksimalų prieaugį, tad atėjo metas jį kirsti. Teisiškai yra nustatytas medžių kirtimo laikas ūkinės brandos amžiuje: pušims tai – 110 metų, ąžuolams – 140, drebulėms – 40, eglėms – 70 (joms dėl klimato kaitos ir kenkiančių vabzdžių kirtimo amžius paankstintas). Taigi medžius kertame perpus anksčiau, nei jie sulaukia gamtinės brandos (pavyzdžiui, ąžuolo gamtinė branda siekia 250 metų). Teigiama, kad senesnių medžių atsparumas mažėja, žūties galimybių daugėja, tačiau esmė yra tokia – kuo anksčiau medžius nukertame, tuo mažiau galimybių ekosistemoje susiformuoti biologinei įvairovei. Ir turime skurdų, biologiniu požiūriu neišsivysčiusį mišką. Ūkinė veikla, ypač tokia, kokia dabar vyksta Lietuvoje, labai smarkiai mažina biologinės įvairovės išsaugojimo galimybes.

Už godumą tenka susimokėti

– Kuo svarbi ta biologinė miškų įvairovė, kad ją saugotume nepaisydami ekonominės naudos?

– Biologinė įvairovė lemia medyno gebėjimą prisitaikyti ir atsparumą bet kokiam poveikiui – oro, vandens ar dirvožemio taršai, klimato kaitai. Įsivaizduokite eglyną, kurį dabar itin veikia sausos karštos vasaros ir pernelyg švelnios žiemos. Grynas eglynas žūsta iš karto dideliais plotais, o mišriame medyne, kuriame, tarkim, iš dešimties medžių eglės yra dvi, sunyksta penktadalis miško. Jo vaizdas nepasikeičia, miškas lieka ir savo ekologinės funkcijos nepraranda. Jei ūkininkautume suprasdami gamtos dėsnius, integruotume į tą eglyną kitas, galbūt ne tokias pelningas, rūšis, jos garantuotų sistemos tvarumą: nutikus ekstremaliems įvykiams praradimai būtų mažesni. Bet mes apie tai negalvojame, auginame tą rūšį, kurią lengviau apdoroti, kuri duoda daugiausia medienos ir mažiausiai atliekų, – egles ir pušis. Bet kai pelnas yra aukščiau visko, tai tik parodo žmogaus godumą ir trumparegiškumą. Gamtoje taip yra: jei per daug užgriebi, ateina atpildo metas. Tada arba išvis nieko negali pakeisti, arba labai daug reikia investuoti, kad atkurtum pusiausvyrą ar išlaikytum nykstančią rūšį.

– Turite mintyje?..

– … Masiškai džiūstančius eglynus, kuriuos naikina žievėgraužiai tipografai. Ir tai labiausiai matyti monokultūrų miškuose, ten, kur auga vientisas eglynas ar pušynas, vabzdžių plitimas labai spartus. O jei eglynai įvairiarūšiai, yra kitų medžių ir atstumai tarp eglių didesni, jos atsilaiko. Vabzdžiams nuo vieno medžio ant kito patekti daug paprasčiau, jei atstumas yra 2–4 m. Daugumai medžiams kenkiančių vabzdžių labai patinka įsikurti saulėtose ir nedrėgnose vietose, ten jie kuo puikiausiai dauginasi ir vystosi. Todėl itin svarbu būtų tarp spygliuočių medžių įmaišyti lapuočių – vabzdžiams sąlygos nebūtų tokios palankios, ir ekosistema taptų stabilesnė.

Miškininkai žievėgraužių tipografų invazija pateisina didesnį sanitarinių kirtimų poreikį, vabzdžiai dabar tapo jų sąjungininkais. Nors jie sutinka, kad reikia miškų įvairiarūšiškumą didinti, vis dėlto, kiek biržių pastaraisiais metais apžiūriu, vis matau, kad išdžiūvusio ir iškirsto eglyno vietoje vėl vien tik eglutės pasodintos. Sakyčiau, tai labai neūkiška. Šios masinės vabzdžių invazijos greičiausiai būtų nebuvę, jei 1994 m. būtume iš klaidų pasimokę. Tuomet trečdalis eglynų išdžiūvo ir buvo iškirsti, o praėjus 30 metų vėl sulaukėme žievėgraužių tipografų piko. Tada reikėjo keisti savo elgseną, bet, kaip sakiau, tikslas kitas – gauti kuo daugiau pelno, o eglės tam labiausiai tinka – jos greitai auga, naudingos medienos kiekis didžiausias, šakos liaunos, sudaro vos 10–15 proc. tūrio. Šakos – tai atliekos, pavyzdžiui, ąžuolų ar klevų jos sudaro 25 proc., taigi ketvirtadalis šių medžių medienos labiau tinka tik malkoms.

Dar vienas dalykas, apie kurį nekalbama, yra genetinė eglių įvairovė. Kad gautų daugiau medienos, miškų ūkis atrenka sparčiausiai augančias, didžiausią prieaugį duodančias egles. Iš jų renkamos sėklos, auginami sodinukai, sodinami kultūriniuose medynuose, taigi jų genetinė įvairovė labai skurdi. Tai greičiausiai augantys, bet nebūtinai atspariausi medžiai. Dažnai kreiva šleiva eglė, kuri auga kur kas lėčiau, yra atsparesnė, ir žievėgraužiai tipografai prie jos nelenda. Gamtoje įvairovė padidina išlikimo šansus: vieną medį vabzdžiai užpuola, nualina ir pražudo, o kitas turi atsparumą tai vabzdžių rūšiai ir išlieka. Kultūriniuose medynuose mes eliminuojame tą įvairovę, sodiname „pačius pačiausius“, bet jie dažniau susiduria su problemomis.

Saugojimo paradoksai

– Beveik trečdalis visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų artimoje aplinkoje. Tai daug ar mažai, ir ką tai iš tiesų reiškia?

– Saugomų miškų teritorijų turime nemažai, jos užima apie 18 proc. mūsų šalies, bet pusė jose esančių miškų yra ūkiniai miškai. Tai reiškia, kad jie nėra saugomi, juose leidžiama tokia pat veikla, kaip ir esančiuose už saugomų teritorijų ribų, – jų paskirtis yra tiekti medieną. Didesnis apsaugos režimas taikomas III grupės miškams, tačiau ir šiuos galima plynai iškirsti. Toks „įdomus“ tas mūsų miškininkystės paradoksas… II grupei priskiriamuose specialios paskirties miškuose medžius galima kirsti tik sulaukusius gamtinės brandos amžiaus, bet vėlgi kam juos išvis kirsti? Tegul natūraliai evoliucionuoja šiek tiek prižiūrimi. Bet ne, juose leidžiami atvejiniai kirtimai ir kas antrą medį galima praretinti. Jokia ūkinė veikla neleidžiama tik I grupės rezervatiniuose miškuose, bet jie užima vos apie 1,5 proc. mūsų šalies teritorijos, dažniausiai tai yra ne tokie vertingi aukštapelkių pušynai ar žemapelkių juodalksnynai.

– Ar rezervatuose gamtai turėtume duoti ramybę, kad miškai vystytųsi savaime ir žmogus nedarytų jiems įtakos?

– Rezervatų yra visokių, pasaulinėje praktikoje žinomi du jų tipai. Vienu atveju išvis nesikišama: kokios sąlygos susiklosto, taip gamta tvarkosi. Medžiai numiršta ir niekas niekur jų neištempia, invaziniai vabzdžiai suėda medyną, jis apnyksta, bet po to iš naujo atsikuria... Kitu atveju, ypač kai įsteigiamas naujas rezervatas, gali būti jo dalyje taikomas kitoks priežiūros režimas tam, kad buvusiame kultūriniame medyne greičiau prasidėtų natūrali vystymosi fazė. Pavyzdžiui, nedidelė Punios šilo dalis yra kultūrinės kilmės ir, kad jis greičiau taptų natūralesnis ir įvairiaamžiškesnis, suderinus su specialistais galėtų būti daromi praretinimai, suteikiantys galimybę sėtis ir augti jaunesniems medžiams. Priešingu atveju, nieko nedarant, vienaamžiai ir vienarūšiai medžiai vienu metu ir išvirs, liks neestetiškas vaizdas, kurį dažnai miškininkai rodo: va, matote, kaip atrodo neprižiūrimas medynas.

– Punios šilui suteiktas gamtinio rezervato statusas ir išplėsta jo teritorija. Galime šiuo aplinkosaugai reikšmingu pasiekimu pasidžiaugti?

– Taip, Punios šilas yra unikali Lietuvos sengirė. Kiekviename nacionaliniame parke yra rezervatai su sengirių plotais (Ažvinčių, Girutiškio), bet jie dauguma atvejų nedideli, dabar prisidėjo Punios šilo gamtinis rezervatas – didžiausias miškingas rezervatas mūsų šalyje. Deja, jame palikta genetinių medynų, kuriuose dėl standartinio genetinių medynų priežiūros režimo nebus sąlygų formuotis sengirei. Taigi saugomų miškų plotai didėja, prie to reikšmingai prisideda Sengirės fondas, globojantis apie 300 ha vertingų arba netrukus tokiais tapsiančių miškų, ir privatūs asmenys. Tačiau tam, kad ekosistema būtų stabili, turėtų būti ne pavieniai išsibarstę brandaus miško ploteliai, o visas tarpusavyje besijungiančių teritorijų tinklas, kad didesnes saugomas teritorijas jungtų miškų koridoriai, o aplink esantys medynai galėtų būti ir kiek intensyviau naudojami. Visos šios mintys yra išsakytos, bet tie, kurie atstovauja medienininkams (ne miškininkams – aš labai aiškiai juos atskirčiau), neturi saiko. Todėl miškų saugojimo mastas yra gerokai mažesnis nei eksploatavimo.

Ir žmogui reikia miško

– Mes kalbame apie tai, kaip reikia saugoti gamtą. Nuo žmogaus. Bet ir žmogui norisi jaustis gerai, o buvimas gamtoje tą jausmą suteikia…

– Pusė Lietuvos miškų yra valstybiniai – jie mūsų visų, mes kiekvienas į juos turime teisę – lankytis, grybauti… Bet jie naudojami neatsižvelgiant į visuomenės interesus. Argi miškuose turime normalią rekreacinės infrastruktūros sistemą? Jei palygintume mūsų poilsiavietes su esančiomis Vakarų Europoje ar netgi pas kaimynus, kokybiniai skirtumai – esminiai. Tarkim, kokios mūsų laužavietės? Tai ženklas „Nepadekite miško!“ ir akmenų krūvelė ant žemės. Estijoje visur įrengtos metalines laužavietės po stogu, kad būtų galima poilsiauti ir lietingą dieną, viskas sutvarkyta taip, kad sunku net patikėti.

Kai pas mus buvo panaikintos urėdijos, poilsiavietės ėmė nykti, nes iki tol jos laikėsi asmenine girininkų ir urėdų iniciatyva, jie jas pastatydavo, prižiūrėdavo, ir žmonės galėjo naudotis. Dabar, sustambinus padalinius, daugumos infrastruktūros elementų norima atsisakyti. Galbūt liks keletas pažintinių takų – kaip reprezentacinių, skirtų parodyti, kad investuojami resursai, kad rūpinamasi žmogumi. Bet tai labiau simboliniai gestai, kurie nepatenkina žmonių poreikių lankytis miškuose.

Niekas nevažiuos iš Kretingos pasivaikščioti į Dzūkiją – kiekvienam žmogui turi būti nesunkiai pasiekiamas takas ir poilsiavietė 10 km atstumu nuo jo gyvenamosios vietos. Pas mus Valstybinės miškų urėdijos takų sistema geriausiu atveju siekia 200 km, o Estijoje – 2500 km. Kodėl lyginu su Estija? Dėl to, kad ten miškų plotas toks pats kaip Lietuvoje – 2,2 mln. ha, nors procentinė dalis ir skiriasi, nes mūsų teritorija didesnė. Mano supratimu, valstybė turi netiesiogiai rodyti, kad rūpinasi žmogumi. Ne išmokomis, papirkinėjimais pašalpomis, bet tiesioginiu indėliu į žmonių gerovę. Jausmas, kad tavimi rūpinasi ir tu reikalingas, labai svarbus.

Senolių klonai

Siekiant išsaugoti medžių genofondą, įvairiose vietose sodinami seniausių Lietuvos ąžuolų klonai. Mintis iš įvairių mūsų šalies kampelių surinkti ir įskiepyti ilgaamžių miško galiūnų šakeles į jaunus poskiepius kilo mokslininkui ir miškininkui, A. Stulginskio universiteto arboretumo vedėjui Juozui Girinui. Nuo 2005 m., kai pirmą kartą pavyko eksperimentas su Šaravų ąžuolo skiepu, pasodinti apie 70 ąžuolų – Stelmužės, Mikalojaus Daukšos, Sandariškių, Ramanavo ir kitų garsių senolių – klonai. Šie medeliai pavieniui ar giraitėmis auga ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vieną Stelmužės ąžuolo vaikaitį galima pamatyti Vilniuje, prie Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro.

Kai medžio gyvenimas baigiasi...

Negyva mediena – terminas, kuriuo mokslininkai vadina žuvusius medžius: sausuolius, stuobrius, virtuolius ir jų liekanas. Tačiau ne veltui ją siūloma vadinti gyvybingąja: ji yra svarbi ir neatsiejama miško dalis, nuo jos priklausomi net 5–7 tūkst. gyvūnų, augalų bei grybų rūšių, kurie evoliucijos metu susiejo savo egzistavimą su žuvusiais tam tikros rūšies ir suirimo stadijos medžiais.

Gyvūnai ir paukščiai čia randa namus: uoksuose ir drevėse peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai, didžiuliuose senuose medžiuose įsikuria kai kurie plėšrieji paukščiai, po išvartomis vaikus veda vilkai ir lūšys. Pūvančia mediena maitinasi vabzdžiai ir grybai, ji reikalinga net 80 proc. kerpių egzistavimui. Virtuoliai saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos, pūdami medžių kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į dirvožemį ir jį praturtina, sudarydami sąlygas augti kitiems medžiams.

Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.