Visa, kas mus supa, ką naudojame, kur gyvename, kuo maitinamės, susiję su geologiniais ištekliais. Apie tai, kokius gamtos turtus turime Lietuvoje ir kaip žmonijai gali pakenkti pernelyg didelis gobšumas, pasakoja geologijos mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto lektorius, geoturizmo įmonės „Geologo kelionės“ įkūrėjas Jonas ŠEČKUS

– Mums Lietuvoje gyventi ramu. O geologams čia nenuobodu?

– Dabar čia ramu, bet Lietuvos gamtinė istorija ilga – trunka apie 2 milijardus metų. Tuo metu ši teritorija buvo panaši į dabartinę Japoniją, čia susidūrė dvi litosferos plokštės, veržėsi ugnikalniai. Lietuvos teritorija labai sena, ji yra geologinio Baltikos kontinento dalis, o šis kontinentas – vienas seniausių Žemėje, kuris pradėjo formuotis prieš daugiau negu 3,5 milijardo metų. Įdomiausia, kad šis kontinentas susidarė Pietų pusrutulyje, maždaug dabartinės Australijos-Pietų Amerikos platumose. Ilgą laiką jis, kaip ir kitos plokštės, judėjo. Keliaudamas iš pietų į šiaurę, kirto įvairias klimato juostas ir per tą laiką patyrė labai skirtingus geologinius virsmus.

– Tai buvo nesuvokiamai seniai… Dabar matome visai ką kita?

– Kadangi visą Lietuvos teritoriją buvo užkloję ledynai, net 5 kartus į ją atsliuogę, jie žemės paviršių padengė gana stora ledyninių nuogulų danga, kuri vidutiniškai siekia apie 110 m storį, ir surinko mums patį tikriausią akmenų muziejų – visi akmenyčiai yra emigrantai, faktiškai 99,99 proc. jų į Lietuvą ledynų atnešti. Tad norėdami pasiekti senesnes uolienas, kurios mena dešimtis ar šimtus milijonų metų, turime prasigręžti pro birių nuosėdų ir nuogulų storymę. Tik Anykščių rajone arba Šiaurės Lietuvoje – Pasvalio, Biržų, Pakruojo, Joniškio rajonuose – galima rasti atodangų, kur matome senąsias uolienas. Kitoje Lietuvos dalyje ta senoji istorija yra paslėpta.

– Kokie geologiniai ištekliai slypi Žemės gelmėse? Anglių, laimei, neturime, deimantų, nelaimei, taip pat… Kokios naudingosios iškasenos mums naudingiausios?

– Labai dažnai lietuviai mano, kad esame neturtinga šalis. Tačiau taip yra todėl, kad mes gyvename visiškame rojuje. Neturime prabangos išteklių, tokių kaip spalvotieji metalai ar brangakmeniai, ir mūsų naftos ištekliai nėra gausūs (bent kol kas, nes jūroje tikriausiai jų yra visai nemažai), bet mes turime visas naudingąsias iškasenas, kurios reikalingos kiekvieną dieną.

Pirmiausia – požeminis vanduo. Mes esame nepaprastai turtinga šiuo požiūriu šalis. O naudojame jo santykinai mažai: pastarasis požeminio vandens vertinimas nustatė, kad nepakenkdami ekosistemai galime sunaudoti apie 4 mln. kub. m vandens per parą. O sunaudojame apie 1,5 mln. Šylant klimatui vandens kai kuriose pasaulio vietovėse smarkiai trūksta ir galbūt ateis toks metas, kai vanduo bus eksportuojamas vandentiekiais, panašiai kaip nafta naftotiekiais – juk laivais jo nepriplukdysi. Iš esmės Lietuva vandenį galėtų eksportuoti.

Toliau – visos statybinės medžiagos. Mes niekada neįvertiname, kokį turtą turime Lietuvoje – didžiulį kiekį žvyro. Labai daug pasaulio valstybių žvyro turi labai mažai arba neturi visai. Todėl arba kasa jį iš upių vagų, arba turi sutrupinti uolienas iki tokio stambumo, koks reikalingas statyboms. Labiausiai pasaulyje paplitusios nuosėdinės uolienos yra dolomitas ir klintys – tai pagrindinė statybinė žaliava. Lietuvoje mes jų taip pat turime: yra veikiantys Skaistgirio, Petrašiūnų, Klovainių dolomito karjerai, yra didžiulis Karpėnų klinčių karjeras netoli Akmenės, dabar atnaujintas ir Menčių karjero eksploatavimas. Taigi šių medžiagų turime pakankamai.
Yra ir egzotiškesnių naudingųjų iškasenų, tokių kaip anhidritas, paplitęs Lietuvos teritorijoje.

Mūsų anhidritas bent jau kai kuriuose sluoksniuose yra labai aukštos kokybės – kaip geriausias pasaulyje marmuras, pajėgus konkuruoti su brazilišku, itališku. Tai nepaprastai gražus apdailos akmuo, gamtoje nedažnai pasitaikančios melsvos spalvos. Anhidrito panaudojimo būdų gausybė – medicinoje, chemijos pramonėje. Geriausiai yra išžvalgytas Pagirių telkinys netoli Garliavos, iš esmės jis paruoštas eksploatuoti, tačiau reikalingi investuotojai – žmonės, kurie žinotų, ką su iškastu anhidritu daryti, kaip jį parduoti.

– Bet kol kas anhidritas vis dar nėra išgaunamas?

– Kiekvienoje pasaulio valstybėje geologijos yra tiek, kiek visuomenė jaučia jos poreikį. Kol vienus ar kitus išteklius gana pigiai gauname iš kitur, savų galime ir neeksploatuoti. Be to, visuomenė kartais iš nežinojimo to bijo. Iš tiesų kai kada, eksploatuojant tam tikras, ypač metalines, naudingąsias iškasenas, kyla, pavyzdžiui, taršos grėsmė. Kad galėtum visa tai numatyti, reikia kompetencijos, žinių, o geologija ir yra ta sritis, kuri randa aukso viduriuką tarp ūkinio panaudojimo ir gamtosaugos, kuri aiškinasi, ar mums tai ekonomiškai naudinga, ar išteklius naudodami nepakenksime gyvenamajai aplinkai, žmogui. Per jo prizmę reikia visa tai vertinti. Dabar sakome: oi, turime saugoti gamtą. O kodėl ją reikia saugoti? Pirmiausia todėl, kad nepakenktume patys sau. Ne dėl banginių, miškų, gyvūniukų tą gamtą saugome, o dėl savęs. Todėl turi veikti savikontrolė ir geologinė etika.

– Apie tai kalbantis norom nenorom tenka prisiminti skalūnų dujų gavybos peripetijas…

– Tai senas skandalas. Buvo sukeltas didžiulis burbulas, nemanau, kad nesusijęs ir su politiniais reikalais. Atsirado investuotojas, kuris, vykdydamas tyrimus Lenkijoje, Ukrainoje, norėjo juos atlikti ir Lietuvoje, išsiaiškinti, ar silūro sistemoje esančioje argilitų storymėje yra susikaupusių dujinių angliavandenilių. Kitų angliavandenilių ten yra, jie šiek tiek eksploatuojami naudojant vadinamąjį hidraulinį ardymą: storymėje uolienos suardomos, kad išsklaidyti angliavandeniliai patektų į mažesnes slėgio zonas ir juos būtų galima iš gelmių išgauti.

Bet žmonės hidraulinio ardymo išsigando, susikūrė baubus, kad tai gali pakenkti mūsų požeminio vandens ištekliams, nors vanduo yra beveik pusantro kilometro aukščiau negu skalūnų dujos ir juos skiria kelios vandeniui nelaidžios storymės. Iš tiesų skalūnų dujų (net jei mes Lietuvoje jų ir turėtume) išgavimas iš žemės gelmių turbūt kelia mažiau grėsmių vandens ištekliams nei degalinė žemės paviršiuje, nes jos cisterna gali būti įkasama gruntinio vandens lygyje. Jei mes visko taip bijome, reikėtų nedaryti nieko. Bet taip nebūna. Kita vertus, abejotina, ar pakankami yra tie išsklaidytų dujų ištekliai Lietuvos teritorijoje, nes tam, kad jie susidarytų, būtinas dar bent kilometru didesnis gylis, aukštesnė temperatūra, o mūsų teritorijoje skalūnai slūgso sekliai.

– Vienų galimybių atsisakome, kitos atsiranda. Geoterminis šildymas – viena iš jų?

– Kodėl gi ne? Vakarų Lietuvoje yra susiformavusi vadinamoji geoterminė anomalija: manoma, kad ji susijusi su kristaliniame pamate esančiais granitiniais kūnais. Granite visada yra radioaktyviųjų elementų, kurie skildami išskiria šilumą. Todėl dideliame, maždaug 2 km, gylyje turime beveik verdančio 90–110 °C temperatūros vandens. Bėda ta, kad tas vanduo prisotintas druskų: kai jį keliame į viršų, norėdami apšildyti namus ar kitais tikslais, druskos užkemša visas sistemas. Tai pagrindinė problema, kodėl mes geoterminio šildymo iki šiol nenaudojame. Klaipėdos universitetas atliko labai įdomų tyrimą, kaip tą sūrymą, atskiestą gėlu vandeniu ir atvėsintą iki reikiamos temperatūros, panaudoti krevetėms auginti. Eksperimentai buvo sėkmingi, žmonės krevetes valgė. Šiltas vanduo naudojamas ir gydymui – balneologinėms procedūroms. Tuo sūrymu netgi galima žiemą laistyti gatves, kad nereikėtų pirkti druskos iš Afrikos šalių.

– Visuomenėje vis stiprėja ekologinės nuotaikos. Ar tai reiškia, kad gamtos turtų gavybą esame linkę mažinti? O gal atvirkščiai?

– Geologai tiria išteklius, o tada visuomenė, investuotojai sprendžia, ar jiems tų išteklių reikia, ar tai ekonomiškai apsimoka. Teiginys, kad stengiamės jų naudoti kuo mažiau, yra labiau teorinis, praktiškai iš to nieko neišeina, žmonių vis daugėja. Geologai ieško alternatyvų: anksčiau išteklius naudojome ne taip taupiai, dabar stengiamės tai daryti racionaliau, vienas medžiagas perdirbti, kitas – panaudoti antrą kartą. Tačiau iš tiesų technologinė raida labai sparti ir mums reikia vis daugiau medžiagų, tokių kaip retieji žemės elementai, kurie būtini išmaniosioms technologijoms. Žmonija niekada negyveno be naudingųjų iškasenų, negyvena ir negyvens – jų visada reikės, bet taip pat reikės spręsti ekologines problemas, susijusias su jų gavyba: kaip panaudoti ertmes, iš kurių jos išgautos, ir antrines medžiagas, susidariusias gavybos metu. Visa tai sprendžia geologai.

– Taigi geologai ne tik tyrinėja praeitį, bet ir galvoja, kaip pakeisti ateitį?

– Daug kas kalba apie klimato kaitą, bet aš didžiausią problemą, susijusią su žmonija, matau ne čia.

Klimatas yra sudėtingiausia gamtinė sistema, priklausanti nuo galybės veiksnių: procesų kosmose, Saulės aktyvumo, Žemės kaip planetos sukimosi aplink saulę ir savo ašį, vulkanizmo, anglies dioksido kiekio atmosferoje, pasaulinio vandenyno lygio, ledo dangos… Tai tik keli procesai iš visos sudėtingos klimato sistemos. Kalbant apie žmogaus veiklą, taip, jis šiek tiek prisideda prie klimato kaitos, tačiau įvertinti kiekybiškai mes negalime, nes gausybė veiksnių, kuriuos vardijau, yra neįvertinami. Kol nežinome jų poveikio dalies, tol ir žmogaus poveikį nustatyti yra sunku. Dabar tai iš esmės yra tikėjimo ar netikėjimo klausimas. Kai manęs klausia, kiek žmogaus veikla turi įtakos klimato pokyčiams, aš galiu pasakyti tik viena – nežinau.

Bet žinau, kad didžiulė reali bėda yra plastikas – ją žmonija turės spręsti, ir greitai. Žmonių vis daugėja, visi norime būti turtingi – turėti daug daiktų ir nuolat juos atnaujinti. Visas šis žaidimas būtų gražus, jei tuos panaudotus daiktus mes kaip nors perdirbtume. Bet net išsivysčiusios šalys menkai tai daro, tad visa tai patenka į aplinką – užkasama, sudeginama. Plastikas yra fantastinė medžiaga, ja galima pakeisti bet kokius natūralius daiktus – metalinius, medinius, odinius, jis yra labai pigus, jo yra daugiau nei 5 tūkst. rūšių. Net išsivysčiusios šalys nežino, kiek jo sunaudoja ir kiek patenka į aplinką. Ne tiek blogai, kad vėžliai ar banginiai vandenynuose į jį įsipainioja, blogiausia, kad jis suyra į mikroplastiką, nanoplastiką.

Filtruodami vandenį jo prisiryja fotosintetiniai mikroorganizmai, kurie mitybos grandinėje yra žemiausia grandis. Tai reiškia, kad plastikas patenka į visą mitybos grandinę ir atkeliauja į žmogaus organizmą. Juk didžioji dalis – apie 70 proc. – žmonių gyvena pakrantėse ir valgo jūrinės kilmės maistą. Mūsų cheminė aplinka keičiasi labai sparčiai – geologiniu požiūriu tai atitinka katastrofinius įvykius: plastikas pradėtas plačiai gaminti XX a. 6-ajame deš., ir po 70 metų jo jau yra visur. Jei šios problemos nesiimsime spręsti, yra grėsmė, kad galime būti trumpiausiai egzistavusia vyraujančia rūšimi Žemės istorijoje. Homo sapiens – protingasis žmogus – atsirado prieš 200 tūkst. metų, o rūšies egzistavimo laiko vidurkis yra 1,5 mln. metų. Mes esame labai jauna rūšis, bet dabar keičiame aplinką taip sparčiai, kad galime tapti evoliucijos antirekordininkais.

Laiko kapsulė

Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informaciniame centre yra ypatinga vieta – kerno saugykla

Kernas – tai gręžiant gręžinį iš žemės gelmių iškeltas cilindro formos uolienų stulpelis, jis yra tarsi žemės sluoksnių šerdis, leidžianti geologams detaliai tyrinėti žemės sudėtį ir istoriją. Ši medžiaga gaunama vykdant geologinio kartografavimo, paieškų ar žvalgybos darbus ir ne išmetama, o saugoma saugykloje – kernotekoje. Joje gali apsilankyti visi norintieji, tačiau, svarbiausia, ji yra pagrindinis informacijos apie žemės gelmes šaltinis mokslininkams ir praktikams. Juk gręžiniai – tai ilgas ir labai brangus tyrimo būdas: 1 km giliojo gręžinio kainuoja apie 1,5 mln. eurų. Saugykloje yra 1148 gręžinių kerno mėginiai, kurių bendras ilgis – 144,28 km, taigi išdėlioti jie siektų pusiaukelę tarp Vilniaus ir Klaipėdos.

Paskaičiuokime, kokia jų materiali vertė. Bet ne ji svarbiausia – kernas yra ir nematerialus turtas. Kai prireikia papildomos informacijos apie konkrečios vietovės geologiją ar, tobulėjant technologijoms, atsiranda galimybių naujai įvertinti jau turimas žinias, specialistai visada gali nuvykti į akmeninį archyvą Žemės gelmių informaciniame centre, pasiimti iš saugyklos reikiamą egzempliorių ir atlikti naujus tyrimus. Kernotekos medžiaga daugiausia sukaupta sovietmečiu – tuomet aktyviausiai buvo atliekami gręžimo darbai. Bet ir iki šiol su ja dirba ir Lietuvos geologijos tarnybos, ir Vilniaus universiteto, ir Geologijos instituto mokslininkai.

Yra poreikis – bus ir technologijos

Technologinės galimybės tirti Žemės gelmių sudėtį, struktūrą, fizines savybes Lietuvoje yra tokios pat, kaip ir visame pasaulyje. Geologiniai darbai mūsų šalyje vykdomi nuolat, žinios apie Žemės gelmes yra kaupiamos, sisteminamos, jei paaiškėtų, kad jas galima praktiškai panaudoti, atsirastų ir techninė bazė. Bet tai nereiškia, kad visą ją būtina turėti Lietuvoje: tai labai brangu, o ir atnaujinama turi būti nuolat, nes nenaudojamos technologijos – tik pinigų švaistymas. Didžiulės įmonės, tokios kaip „Chevron“, „Geoservis“, „Fugro“ ir kitos, dirba visame pasaulyje ir įgyvendina sudėtingiausius projektus. Taigi prieinamos bet kokios reikiamos technologijos, bet viską lemia finansinės galimybės.

Geoturizmas

Ne tik geologai tyrinėja Žemės gelmių istoriją. Viena naujausių turizmo rūšių, pradėjusi vystytis vos prieš porą dešimtmečių, yra geoturizmas. Jis pirmiausia atsirado Jungtinėse Valstijose, vėliau paplito Didžiojoje Britanijoje, išpopuliarėjo Vokietijoje. Geoturizmo pagrindas – Žemės istorija, kurią galima pažinti lankant geologiniu požiūriu įdomius kraštovaizdžius: mineralų telkinius, ugnikalnius, kanjonus, karstinius regionus, kalnus, urvus, netgi miestus, nes ir ten įdomu pasigilinti, kokie po jais slypi geologiniai ištekliai, iš kokių uolienų ar jų gaminių pastatyti statiniai.

5 Lietuvos naudingosios iškasenos

Kvarcinis smėlis

Baltas ir smulkus kvarcinis smėlis yra retas ir už įprastą kur kas vertingesnis, jo sudėtyje yra apie 90 proc. kvarco. Iš jo gaminamas stiklas langams, indams bei ekranams. Kvarcinis smėlis kasamas Anykščiuose, čia esantis jo telkinys yra didžiausias Baltijos šalyse.

Molis

Molio yra beveik visoje šalyje, išskyrus Klaipėdos apskritį. Vienas didžiausių molio telkinių yra Akmenės rajone, Šaltiškių kaime. Čia molio sluoksnis siekia 100 m storį, jis kasamas atviruoju būdu ir naudojamas cementui gaminti. Nebenaudojamame karjere įrengtas dirbtinis ežeras.

Dolomitas

Dolomito atodangų galima pamatyti tokių upių kaip Kruoja, Lėvuo, Mūša, Nemunėlis krantų atodangose. Didžiausia dalis Lietuvoje kasamo dolomito naudojama kaip skalda keliams tiesti. Jis yra baltos spalvos, o pilką, gelsvą, žalsvą ar rausvoką atspalvį suteikia geležies arba mangano priemaišos.

Auksas

Aukso Lietuvoje nekasama, tačiau jo išteklių čia yra. Nustatyta, kad aukso gali būti Tauragnų ir Dysnų žvyro telkiniuose, tačiau jo koncentracija labai maža. Naudingosios iškasenos neeksploatuojamos, jei tai ekonomiškai nenaudinga arba jei kasyba gali pakenkti teritorijai.

Klintys

Klinčių klodus 1926 m. atrado detalių Lietuvos geologinių tyrimų pradininkas Juozas Dalinkevičius. Šios uolienos sudaryta iš kalcito, susidariusio iš prieš milijonus metų žuvusių jūros organizmų. Šiaurės Lietuvoje, kur slūgso didžiausi klinčių klodai, pastatyta cemento gamykla.

Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.