Šio orinio saldėsio bent kartą yra ragavę kone visi. Prancūzijoje jis vadinamas senelio barzda, Anglijoje – stebuklingu šilkiniu siūlu, o Vokietijoje – cukrine vilna.

Desertas ypatingiems

Dauguma kulinarijos istorikų sutaria, kad cukraus vata, tokia, kokią mes žinome šiandien, atsirado XIX a. pabaigoje. Nors yra tvirtinančiųjų, kad šio gardėsio analogu italai mėgavosi jau XV a. pradžioje. Tiesa, tuomet cukraus vatą gamino rankiniu būdu: giliame dubenyje tirpino ir šaldė cukrų, paskui juvelyriniu tikslumu iš lipnios masės traukdavo plonus siūlus. Toks desertas būdavo patiekiamas tuojau pat, paprastai su šviežiais vaisiais ir uogomis. Cukrus tais laikais buvo negirdėta prabanga, o pačiam gaminimo procesui galėjo vadovauti tik virtuoziškų įgūdžių turintis verpėjas, tad ir vaišių kaina buvo kosminė. Nenuostabu, kad mėgautis rankomis pagaminta saldžiąja vata galėjo leisti sau tik turtuoliai.

Saldžioji laboratorija

Vis dėlto oficialia cukraus vatos gimimo data laikomi 1893 metai, kai Viljamas Morisonas ir Džonas Vortonas patentavo specialų orinio saldėsio gamybos aparatą. Jo veikimo principas bei vatos ingredientai pasirodė esą gana paprasti. Greitai besisukančio cilindro viduje dujiniu degikliu kaitinamas cukrus tirpdavo ir virsdavo lipnia mase. Veikiama išcentrinės jėgos, ši masė būdavo išmetama ir pereidavo per specialų smulkų sietą. Paskui dėl stiprių oro srautų, sklindančių iš kompresoriaus, plonos cukraus srovelės akimirksniu kristalizuodavosi. Tereikėdavo pakišti kartoninę lazdelę ir vynioti saldžius verpalus, kol susidarys didelis vatos kamuolys.

Draugai išradėjai 1904 m. pristatė bendrą kūrinį Pasaulinėje mugėje Sent Luise. Sėkmė buvo stulbinama: jiems pavyko parduoti 68 655 dėžutes su saldžia vata, kiekviena po 25 centus. Nors tokia kaina gali atrodyti nedidelė, bet tuomet tai buvo pusė įėjimo į mugę bilieto vertės, arba už tiek tais laikais buvo galima įsigyti neblogus vyriškus marškinius.

Paklausa buvo išties didelė, deja, pirmieji aparatai buvo labai nepatikimi, triukšmingi ir dažnai lūždavo. 1949 m. gamintojai „Gold Medal Products Company“ iš Sinsinačio (JAV) pristatė naują aparato modelį ir šis labai išpopuliarėjo. Šiandien bendrovė patenkina beveik visos tokių aparatų rinkos poreikius.

Cukrinis įkvėpimas

Ilgainiui receptas tapo šiek tiek sudėtingesnis, į cukraus vatą pripildavo vaisių sirupo, dėl to ji pražydo visomis vaivorykštės spalvomis. Konditeriai ėmėsi iš cukraus vatos kurti įvairių meninių skanėstų, pavyzdžiui, velykinių kiaušinių, papuošdavo juos sidabriniais ir auksiniais voratinkliais iš karamelės. O prancūzus taip įkvėpė šis saldumynas, kad jie cukraus vatos pagrindu pagamino alkoholinį gėrimą „Cotton Candy Liqueur“.

Saldžiosios vatos nauda ir žala

Žinant saldžiosios vatos sudėtį, nesunku atsakyti į šį klausimą. Atsakymas šio saldėsio mėgėjams, deja, visai neguodžiantis. Nieko naudingo, išskyrus tuščias kalorijas, joje nėra. Jei dar pridėsime visiems žinomą žalą dantims ir figūrai, dažiklių poveikį, situacija tik pablogės. Vis dėlto viena cukraus vatos porcija cukraus turi kelis kartus mažiau negu daugelis ledų, arba tiek, kiek jo yra vienoje skardinėje saldaus gazuoto gėrimo.
Sumanios šeimininkės šį produktą panaudoja ruošdamos įvairiausius desertus ir konditerijos gaminius, ne mažiau cukraus vata svarbi ir barmenams. Itin išradingi barmenai kartą sukūrė keletą originalių kokteilių, į kuriuos šis saldėsis įtrauktas kaip viena iš sudedamųjų dalių. Populiariausias iš jų – „Pusryčiai su Dali“. Paragauti šio kokteilio galima specializuotame bare.

Paruošti vieną didelę produkto porciją reikia tik šaukšto cukraus – apie 7 g. Balta cukraus vata gaminama iš koncentruoto cukraus sirupo, jis porcijomis pilamas į specialų aparatą.

Cukraus vatos galima pasigaminti ir be specialaus prietaiso, tik teks šiek tiek padirbėti. Pirmiausia reikės tinkamų laikiklių, ant jų bus sukami cukraus siūlai. Laikiklius gali atstoti šakutės, šiaudeliai gėrimams arba sušių lazdelės. Laikiklį reikia užfiksuoti vertikaliai (pavyzdžiui, įstatyti į stiklinę, įspausti į spaustuvus). Dar reikės dubens, puodo arba keptuvės storomis sienelėmis ir šluotelės.

Pirmiausia išvirkite cukraus sirupą. Tam prireiks 300 g cukraus, 400 ml vandens, ½ šaukštelio acto ir maistinių dažų, jeigu norite spalvotos cukraus vatos. Sirupo ingredientus sumaišykite dubenyje ir perpilkite į puodą. Kaitinkite ant silpnos ugnies nuolat maišydami, kad neprisviltų. Užvirinkite ir nukelkite puodą nuo ugnies. Lukterėkite, kol sirupas pravės, ir vėl kaitinkite – procedūrą kartokite 4–5 kartus. Sirupas turi įgauti rudai auksinę spalvą ir gerai tįsti. Dabar šluotelę įmerkite į puodą su sirupu ir sukite ją apie pagaliuką cukraus vatai, kol gausite norimos apimties saldėsį. Jeigu cukraus sluoksnis išeina labai purus, sutankinkite jį atsargiai prispausdami pirštais.

Sustingusių sirupo likučių neišmeskite, o suskaldykite gabalėliais – turėsite auksaspalvių cukraus ledinukų.