Šių metų vasarį JAV naikintuvui numušus kinų, iš pažiūros žvalgybinį balioną, stebėjimo iš aukštybių tema atsidūrė tarp karščiausių pasaulio naujienų. Tas balionas buvo pakankamai didelis ir lengvai matomas nuo žemės, bet slapta žvalgyba iš oro vykdoma nuolat ir jau daug metų – palydovais, nesusekamais lėktuvais ir bepiločiais orlaiviais.

Kai tik buvo išrasti dideli karšto oro balionai, galintys gabenti įgulą, juos išsyk imta naudoti kariniams tikslams. Šie ankstyvieji orlaiviai pravertė per Prancūzijos revoliucinius karus XVIII a. paskutiniajame deš. ir per JAV pilietinį karą XIX a. 7-ajame deš., renkant vertingą informaciją apie priešo veiklą, kurios neįmanoma pastebėti nuo žemės paviršiaus. Sukurti lėktuvai su varikliais iškart buvo pasitelkti per Pirmąjį pasaulinį karą – visų pirma priešo linijoms žvalgyti: iš pradžių tiesiog stebint pro žiūronus, o vėliau fotografuojant. Per Antrąjį pasaulinį karą, lėktuvuose įrengus filmavimo įrangą, tapo įmanoma fiksuoti didelės raiškos vaizdus ir stebėti teritoriją kone realiu laiku.

Šaltojo karo metais, iškilus branduolinio konflikto tarp Rytų ir Vakarų grėsmei, stebėjimas iš oro tapo dar svarbesnis. Tuo laikotarpiu reikėjo rinkti informaciją ne apie karinių pajėgų manevrus mūšio lauke, o apie naujos ginkluotės kūrimą tvyrant trapiai taikai. Kadangi reikėjo tai daryti kuo slapčiau, buvo sukurtos dvi naujos technologijos: aplink Žemę skriejantys palydovai ir itin aukštai skraidantys žvalgybiniai lėktuvai.

Pirmasis tokio tipo lėktuvas buvo amerikiečių „Lockheed U-2“, kuris labai akivaizdžiai pademonstravo, kad žvalgyba iš priešiškos oro erdvės turi privalumų ir trūkumų. 1962 m. vienas iš tokių lėktuvų nufotografavo Sovietų Sąjungos statomas branduolinių raketų bazes Kubos saloje – pavojingai arti JAV teritorijos. Paviešinus šias užmačias, kol bazės dar buvo nebaigtos, „U-2“ nuotraukos užkirto kelią planuotai branduolinei atakai.

Vis dėlto skrydžiai virš priešo teritorijos turėjo ir trūkumų. 1960 m. Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) piloto Franciso Gary Powerso pilotuojamas „U-2“ buvo numuštas virš Sovietų Sąjungos, ir šis incidentas JAV sukėlė nemažą diplomatinę krizę.

Pasak tarptautinės teisės, F. G. Powerso žvalgybinis skrydis virš Sovietų Sąjungos buvo neteisėtas, bet šios taisyklės negalioja aplink Žemę skriejantiems palydovams. Dėl pamatinių fizikos dėsnių, lemiančių orbitinius skrydžius, beveik neįmanoma užkirsti kelio palydovui praskristi virš vienos ar kitos šalies, todėl, prasidėjus kosmoso amžiui, tarptautinė bendruomenė pripažino „laisvos kosminės erdvės“ principą. Taigi, kitaip nei lėktuvai, žvalgybiniai palydovai yra visiškai teisėti, kad ir kur jie skraidytų. Palydovai turi ir kitų privalumų, įskaitant tai, kad juos daug sunkiau numušti. Kadangi jie yra nepilotuojami, juos naudojant visiškai nerizikuojama žmonių gyvybe ir laisve. Todėl nuo 7-ojo deš. pradžios karinės pajėgos vis dažniau renkasi žvalgyti priešą būtent palydovais.

Kita vertus, net ir žvalgybiniai palydovai turi trūkumų. Kino filmuose jie dažnai vaizduojami kone visagaliai, pajėgūs realiu laiku perduoti vaizdus iš bet kurio pasaulio kampelio. Tačiau iš tiesų jie dideliu greičiu skrieja aplink Žemę ir virš vienos ar kitos vietos būna tik akimirksnį. Be to, dažniausiai žemės paviršių jie mato kampu, o ne tiesiai iš viršaus. Todėl palydovinius duomenis vis dar būtina papildyti kitų technologijų, pavyzdžiui, bepiločių orlaivių, kurie gali kelias valandas nepastebimai skraidyti virš dominančios teritorijos, ir net balionų surenkama informacija.

Kariniai palydovai

Karinę žvalgybą galima suskirstyti į dvi kategorijas: nuolatinį dominančios vietos stebėjimą ir duomenų rinkimą konkrečiai operacijai paremti. Palydovai gali atlikti užduotį abiem atvejais. Esama keturių žvalgybinių palydovų rūšių: vieni skirti stebėti priešo raketų paleidimą, kiti – aptikti branduolinius sprogimus, treti – filmuoti, fotografuoti ar rinkti radiolokacinius atvaizdus, o ketvirti – perimti elektroninių ryšių signalus ir