1955 m. spalio 25 d., Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kompanija „Tappan“ pirmą kartą plačiajai visuomenei pristatė naują gaminį, ilgainiui pakeitusį ar bent jau pakoregavusį milijonų žmonių mitybos įpročius, – buitinę mikrobangų krosnelę, kurią buvo galima pastatyti bet kurioje namų virtuvėje.

Manvydas VITKŪNAS

Dar akmens amžiuje žmonės išsiaiškino, kad daugybė maisto produktų yra skanesni ir lengviau virškinami karšti ar bent jau pašildyti. Daugybę amžių maistas buvo ruošiamas ant atviros ugnies. Situaciją gerokai pakoregavo elektrinės plytelės išradimas, o tikrą mitybos įpročių revoliuciją sukėlė mikrobangų krosnelės pasirodymas XX a. viduryje.

Mikrobangų krosnelę Lietuvoje dabar galima rasti kone kiekvienuose namuose. Daugelyje pasaulio šalių šis buitinis prietaisas per kelis pastaruosius dešimtmečius gerokai pakoregavo milijonų žmonių mitybos įpročius. Pasišildyti maistą, greitai pasiruošti iš parduotuvės parsineštą picą ar kibiną, pasigaminti kukurūzų spragėsių dabar galima vos per porą minučių. Nors mikrobangų krosnelė neatstoja įprastos viryklės ir dėl tokiose krosnelėse paruošto maisto sveikumo kyla nemažai abejonių, daugybei žmonių mikrobangų krosnelė yra svarbi pagalbininkė kasdienėje buityje.

„Nejau taip sušilo?“

Mikrobangų krosnelės istorija prasidėjo 1945 m. Teigiama, kad vieną dieną kompanijos „Raytheon“ padalinyje, esančiame Voltamo mieste (Masačusetso valstijoje, JAV), konstruktorius Persis Lebaronas Spenseris stovėjo prie įjungto magnetrono – generatorinės mikrobangų dažnio virpesių elektroninės lempos. Kompanija „Raytheon“ – viena garsiausių pasaulyje radiolokacinės įrangos kūrėjų, ir P. Spenseris dirbo šių įrenginių konstravimo padalinyje. Netikėtai vyras pajuto, kad jo kišenėje buvęs šokoladinis batonėlis pradėjo minkštėti. „Nejau taip sušilo?“ – toptelėjo mintis, tačiau guvus inžinieriaus protas iškart ją nuvijo lauk. P. Spenseris pradėjo intensyviai mąstyti, koks technogeninis poveikis galėjo priversti šokoladą imti staiga lydytis.

Yra manančiųjų, kad ši istorija apie kišenėje išsilydžiusį šokoladą – pramanas, lygiai toks pats, kaip ir istorija apie P. Spenserio prie magnetrono esą paliktą sumuštinį, kuris ėmė ir įkaito nuo prietaiso skleidžiamų mikrobangų. Kritikai teigia, jog abi šios istorijos tėra gražios legendos, sugalvotos, kad mikrobangų krosnelės istorija būtų įdomesnė, o pats prietaisas – komerciškai patrauklesnis. Tai buvo gana aktualu prieš kelis dešimtmečius gamintojams bandant šiam prietaisui, ilgą laiką buvusiam brangiam, rasti vietą buitinės technikos rinkoje.

P. Spenseris buvo patyręs inžinierius. Jis gimė 1894 m. liepos 9 d. Haulande (Meino valstijoje, JAV). Vaikystė buvo sunki. Anksti netekęs tėvų, Persis augo tetos šeimoje. Nuo dvylikos metų jau dirbo skalbykloje. Sulaukęs pilnametystės, iškart pateko į karinį laivyną. Persiui sukrečiantį įspūdį paliko 1912 m. įvykusi laivo „Titanikas“ tragedija. Jis suprato, koks svarbus yra radijo ryšys ir kitos modernios laivuose diegtos ryšių ir navigacijos naujovės. Nenuostabu, kad P. Spenseris laivyne pasirinko radisto specialybę. Tarnybos laikotarpiu smalsusis jūrininkas domėjosi naujais išradimais, elektromagnetiniais reiškiniais, gilino fizikos žinias.

1925 m. P. Spenseris pradėjo dirbti ką tik įsikūrusioje kompanijoje „Raytheon“. Pagrindine jo veiklos sritimi tapo radiolokatorių kūrimas. Tarp prietaisų, naudojamų radiolokacijos srityje, yra ir magnetronai. Pastebėjęs jų poveikį, leidžiantį sušildyti maisto produktus, P. Spenseris tęsė eksperimentus. Jam pavyko sukonstruoti mikrobangų krosnelę – prietaisą, kuris elektros srovę paverčia didelės galios mikrobangomis, o jos savo ruožtu šildo maistą.

Magnetronas, gana sudėtingas elektrovakuuminis prietaisas, tapo mikrobangų krosnelės širdimi. Mikrobangos, skverbdamosi į maisto produktus, gana tolygiai juos šildo, skirtingai nei kiti maisto šildymo būdai (pavyzdžiui, kepimas orkaitėje), kai kur kas labiau įkaitinamas ir apskrunda produktų paviršius. Mikrobangos paveikia maisto produktuose esančias vandens molekules, kuriose yra teigiami ir neigiami jonų elektros krūviai. Molekulės vartosi elektrinio lauko kryptimi milžinišku dažniu ir įkaista. Mikrobangų krosnelėje esanti besisukanti lėkštė leidžia maistui tolygiai įšilti.

Tačiau yra ir neigiamas poveikis – mikrobangos poliarizuoja molekules, „trikdo“ ląsteles, todėl maistas paveikiamas kitaip nei kaitinamas įprastu būdu. Yra atlikta gausybė tyrimų, rodančių, kad mikrobangų krosnelėje šildomi kai kurie produktai gana smarkiai pakinta, netgi išsiskiria kancerogenų. Diskusijos, ar mikrobangų krosnelėje gaminamas maistas kenkia sveikatai ir kiek stiprus šis neigiamas poveikis, vis dar nebaigtos.

Patiko kariškiams

Tačiau grįžkime prie P. Spenserio ir jo vykdytų eksperimentų. Kad ir kaip ten būtų dėl netikėtai išsilydžiusio šokolado ar įkaitusio sumuštinio (nesvarbu, tai tikros istorijos ar pramanai), konstruktorius tęsė bandymus ir mėgino atitirpinti, sušildyti, iškepti įvairius produktus. Bandymai buvo sėkmingi. Ypač įspūdingai atrodė kukurūzų spragėsių gaminimas mikrobangomis. O štai į eksperimentinę krosnelę įdėtas kiaušinis, užuot išviręs, sprogo. Reikalas tas, kad staigiai kylant temperatūrai kiaušinyje susidaro gana aukštas slėgis ir lukštas jo tiesiog neatlaiko.

1945 m. P. Spenseris užpatentavo mikrobangų krosnelę, o 1946-aisiais įformino papildomą kai kurių jos elementų patentą. Netrukus tokie prietaisai buvo pradėti gaminti. Kaip dažnai atsitinka su išradimais, pirmiausia naujovės išbandomos kariuomenėje. 1947 m. kompanija „Raytheon“ pagamino pirmąją pasaulyje mikrobangų krosnelę „RadaRange“, naudotą jau ne laboratoriniais tikslais, o kasdienėje veikloje.

Nuo 1949-ųjų šios „karinės“ mikrobangų krosnelės buvo gaminamos serijiniu būdu. Vienos krosnelės kaina siekė 3 tūkst. JAV dolerių. Žmogaus ūgio prietaisas, svėręs 340 kg, rado savo vietą kariuomenės dalinių valgyklose, karo ligoninėse, didžiuosiuose karo, netrukus ir prekiniuose laivuose, keleivinių traukinių restoranuose, taigi – visur, kur maisto kokybei keliami reikalavimai nėra patys aukščiausi, o įrengti visavertę virtuvę kartais būna gana sudėtinga. Iš pradžių mikrobangų krosnelės buvo naudojamos tik šaldytiems maisto produktams atitirpinti, vėliau ir maistui pašildyti bei kai kuriems patiekalams gaminti.

Virėjas metė darbą

Į paprastų amerikiečių, netrukus ir kitų šalių gyventojų virtuves mikrobangų krosnelės pradėjo gana sunkiai skintis kelią 1955 m., kai kompanija „Tappan“ pristatė pirmąją namų ūkiams skirtą mikrobangų krosnelę. Naujovė iš pradžių nesukėlė vartotojų pasitikėjimo. Maistas, pagamintas tokiu būdu, daug kam atrodė neįprastas ir netgi pavojingas. Dar viena priežastis, neleidusi greitai masiškai išplisti mikrobangų krosnelėms, buvo ta, jog šie prietaisai ilgą laiką buvo išties brangūs.

Serijiniu būdu „namines“ mikrobangų krosneles pradėta gaminti tik 1962-aisiais, ir šio darbo ėmėsi inovatyvieji japonai. Jų kompanija „Sharp“ pasiūlė rinkai gana nebrangias ir patogias mikrobangų krosneles.
Tačiau kai kurie žmonės nė už ką nesutiko taip gaminti maisto. Įdomus faktas – kai kompanijos „Raytheon“ (tos pačios, kuri sukonstravo pirmąją mikrobangų krosnelę) generalinis direktorius pastatė tokį įrenginį savo namų virtuvėje, asmeninis virėjas atsisakė juo naudotis ir metė darbą.

Ginčai dėl autorystės

Nors mikrobangų krosnelės išradimo autorystė yra aiški ir P. Spenseris ją netgi užpatentavo, iki šiol galima išgirsti teiginių, jog tokį prietaisą pirmieji išrado ne amerikiečiai. Pavyzdžiui, kartais tvirtinama, kad dar Antrojo pasaulinio karo metais mikrobangų krosneles kariuomenės reikmėms pradėjo gaminti vokiečiai. Nurodomas netgi gaminio pavadinimas – „Radiomissor“.

Rusijoje kai kurie autoriai teigia, kad dar 1941 m. laikraštyje „Trud“ buvo išsamiai aprašytas specialus įrenginys, sukonstruotas Visasąjunginiame mėsos pramonės mokslinių tyrimų institute. Pagal aprašymą šis įrenginys išties panašus į mikrobangų krosnelę, tačiau idėja taip ir liko popieriuje.

Tikruoju mikrobangų krosnelės išradėju laikomas P. Spenseris (beje, niekada nebaigęs netgi vidurinės mokyklos) per savo gyvenimą padarė daugiau nei 300 registruotų išradimų. Išradėjas mirė 1970 m. rugsėjo 8 d. Niutone (Masačusetso valstijoje, JAV), sulaukęs 76 metų.

Vienatvės simbolis?

Sovietų Sąjungoje mikrobangų krosneles imta gaminti tik praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Garsi visų pirma kaip automobilių gamybos įmonė ZIL (Zavod imeni Lichačiova – Lichačiovo gamykla) gamino mikrobangų krosneles ZIL, viena įmonė Tambove – krosneles „Elektronika“. Ukrainoje buvo gaminamos mikrobangų krosnelės „Dnieprianka“ ir „Mrija“. Beje, ukrainiečių kalbos žodis mrija reiškia „svajonė“.

Mikrobangų krosnelė greitai tapo daugelio šeimininkių svajone. Tačiau sovietmečiu tokie prietaisai virtuvėse buvo retenybė. Jie kainavo nemenkus pinigus. Pavyzdžiui, krosnelės „Dnieprianka-1“ kaina 1990 m. siekė 350 rublių. Didelę dalį kainos sudarė krosnelėse montuotos importinės detalės – japoniški magnetronai.

Visame pasaulyje mikrobangų krosnelių rinkai siūlo daug garsių ir mažiau žinomų įmonių. Tačiau toli gražu ne visiems žmonėms ši technikos naujovė priimtina. Ji tapo beprotiškai greito gyvenimo tempo, o daug kam – ir vienatvės simboliu, kai, užuot gaminęs maistą su šeima ar draugais, žmogus tik pasišildo iš parduotuvės parsineštus produktus ir juos valgo, vienišai žvelgdamas į televizoriaus ekraną...