Kol mes čia Lietuvoje svajojame apie vasarą ir jau pamažu dėliojamės atostogų planus, 31-erių marijampolietis Algirdas Makejenkovas jau keturis mėnesius mėgaujasi Afrikos saule keliaudamas dviračiu per visą žemyną – nuo Egipto iki Keiptauno Pietų Afrikos Respublikoje.

Laimius STRAŽNICKAS

Tūkstančiai kilometrų

„Šiuo metu jau kuris laikas esu Zanzibare, Tanzanijoje, ir netrukus ruošiuosi pajudėti Malavio link. Iki šiol pavyko įveikti 5 tūkst. km. Jei šalyse, per kurias planuoju minti dviračiu, nepasikeis pandemijos taisyklės, dar turėčiau įveikti apie 8–9 tūkst. km iki galutinio Afrikos taško“, – sakė dviratininkas.

Zanzibare Algirdas ilsėjosi nuo kartais varginančių kelionių. „Keliauti dviračiu kol kas man energijos netrūksta – tiesiog trykštu ja ir noriu minti ir minti be perstojo, bet, žinoma, kartais po 500 km ar daugiau dienų be poilsio ateina metas, kai jau kūnas sako: „Stop! Laikas poilsiui!“ Tomis dienomis dažniausiai leidžiu laiką gulėdamas lovoje, tinginiaudamas ir valgydamas arba kartais nusprendžiu kurį laiką pasidairyti po apylinkes, pabūti prie jūros, kaip buvo Egipte ar šiuo metu Zanzibare“, – savo afrikietišką kasdienybę nupasakojo keliautojas, judantis savo tikslo link kartais svilinant saulei ar pliaupiant lietui, dardėdamas duobėtais keliukais ar laviruodamas tarp transporto priemonių grūsčių ir nuolat dėmesiu jį apipilantiems aplinkiniams šimtus kartų per dieną atsakinėdamas: „Hi“.

Algirdas sako, jog diena dienai nelygi – kartais smarkiai į priekį šokteli, o kartais – kukliai. „Per dieną įmanoma numinti įvairius atstumus – nuo kokių 30 km iki 180 km. Viskas priklauso nuo to, kurioje šalyje esi. Pavyzdžiui, Egipte ir Sudane, kur buvo vien lygumos, be ypatingo vargo numindavau apie 120–130 km, tačiau Ugandos kalvotas paviršius leisdavo įveikti jau tik apie 70 km per dieną. Būdavo ir dienų, kai pajudėdavau vos 35 km“, – apie savo kelionės specifiką aiškino Algirdas.

Afrika atsirado netyčia

„Mano supratimu, gyvenimas yra per daug trumpas, o pasaulis – per daug didelis ir margas, kad visam laikui įstrigtum vienoje vietoje. Pasaulyje yra tiek daug dalykų, kuriuos norisi patirti, ir tiek daug gražių vietų, kurias norisi pamatyti. Šis noras ir veda mane po nežinomas vietas. Aš jaučiuosi laimingas tai darydamas ir dėkingas už tokį gyvenimą“, – apie potraukį keliauti kalbėjo vaikinas.

Algirdo gyvenimo kelionė prasidėjo ne Afrikoje. Jis keliauja jau mažiausiai septynerius metus. Ir įvairiais būdais – ir autostopu, ir pėsčiomis. Autostopu išvažinėta maždaug 30 tūkst. km po įvairias pasaulio šalis. O praėjusių metų vasarą 1 900 km jis nužingsniavo per Norvegijos, Švedijos, Suomijos laukinę gamtą: sniegynus, pelkes, slėnius. „Mėgstu tokį keliavimo būdą: nežinojimas, kur atsidursi dienos pabaigoje, galimybė sutikti nuostabių žmonių ir atsidurti vietose, kur jokiu kitu būdu nebūtum pakliuvęs... Ir kas gali būti nuostabiau! Laisvės jausmas! Ir, žinoma, tai nekainuoja, todėl tai yra ir viena priežasčių, kodėl pasirinkau dviratį. Mindamas juo gali pasinerti į vietinių kasdienybę, sutikti daugybę nepakartojamų žmonių ir pamatyti tikrąjį pasaulį, kokio nepamatysi per televiziją“, – tikino netradicinį keliavimo būdą pasirinkęs Algirdas.

Pamėgęs keliones vaikinas kūrė vis didesnius planus, tačiau atėjo pandemija ir teko keleriems metams įstrigti vienoje vietoje. Tuo metu jis Norvegijoje dirbo sunkvežimio vairuotoju ir taupėsi pinigus būsimajai kelionei. Didžioji jo svajonė buvo Pietų Amerika – galbūt nuo Patagonijos iki Aliaskos. Tačiau paaiškėjo, kad dėl pandemijos tame pasaulio krašte būtų per daug suvaržymų.

„Mintis dviračiu pervažiuoti Afriką kilo visai netikėtai – vieną vakarą besėdint Graikijos paplūdimyje. Pagalvojau, ir kodėl gi ne – sąlygos keliauti per šį žemyną buvo bene geriausios. Tad toks pasirinkimas buvo aiškus, bet netikėtas net man pačiam. Staigiai pradėjau ruoštis šiai kelionei“, – į galvą šovusią mintį prisiminė Juodojo žemyno užkariautojas.

Algirdui ši kelionė apskritai yra pirmoji tokia kelionė dviračiu. Iki tol šia transporto priemone jis buvo nuvažiavęs gal tik apie 20 km. Tad svarbiausias uždavinys buvo įsigyti patvarų ir patikimą dviratį. Apie dviračius daug neišmanantis vaikinas, likus dviem savaitėms iki žygio pradžios, įsigijo ne naują, tačiau nenuvažinėtą, tvirtą dviratį.

Suprantama, artimiesiems vaikino žinia apie tokius grandiozinius planus sukėlė nemažai rūpesčio. „Mama mane išleido su nerimu, tačiau visiškai palaikydama. Aš jau daug metų keliauju, tad artimieji mane pažįsta kaip keliauninką, ir toks mano pasirinkimas jiems nebuvo kas nors stebinančio“, – sakė Algirdas.

Pradžia – Egipte

Savo didįjį Afrikos žygį Algirdas pradėjo žemyno šiaurėje – Egipte. „Prisipažinsiu, mane, atvykusį iš Europos, ištiko kultūrinis šokas – čia visai kitoks pasaulis nei tas, prie kurio buvau įpratęs. Tačiau tas naujas pasaulis nė kiek neišgąsdino ir jokio pavojaus nepajutau. Nemažai vietinių netgi sakydavo, kad aš panašus į egiptietį, užkalbindavo arabiškai ir stebėdavosi, kad aš jų nesuprantu“, – įspūdžiais, patirtais pirmojoje Afrikos šalyje, dalijosi lietuvis.

Pradėjęs minti Egipto keliais Algirdas ne kartą buvo stabdomas policijos pareigūnų, būdavo kelio atkarpų, kai jam tekdavo važiuoti lydimam policijos ar net patys policininkai, įsisodinę jį su dviračiu į savo automobilį, nuveždavo į kitą vietą. Ir taip buvo ne dėl to, kad šis atvykėlis keltų pavojų Egipto saugumui, o dėl to, kad jam pačiam kai kuriais atvejais galėjo būti nesaugu. Ši šalis daug pajamų gauna iš turizmo ir, neduokdie, nutiks kas nors čia keliavusiam turistui (o taip jau yra buvę) – iškart atslūgs keliautojų antplūdis. Todėl geriau padėti tokiems keliautojams, apsaugoti juos, kad nekiltų nepageidaujamų pasekmių.

„Visiškai mėgautis šalimi keliaujant dviračiu nėra paprasta. Minti reikia fizinės ištvermės, gausybė žmonių ir transporto vienoje vietoje, chaosas (o daugiausia toks šurmulys telkiasi prie Nilo upės) kartais kelia nemažą stresą, bet užtat labai džiaugiausi pamatęs Egipto piramides, aplankęs Karnako šventyklas“, – apie pirmuosius sunkumus užsiminė dviratininkas.

Pasak Algirdo, vaizdas kardinaliai į kitą pusę pasikeičia vos įvažiavus į dykumas – nėra žmonių, didelių transporto srautų, pasijunti vienas su savimi. „Aš myliu dykumas. Beribė tuštuma, begalinis horizontas ir tylumoje gebėjimas išgirsti save...“ – atviravo vaikinas.

Ir taip diena po dienos – vis gilyn į Afriką. „Kiekviena šalis džiugina savita kultūra, tvarka, gamtos įvairove. Važiuojant per kaimus, dažniausiai stebina vietinių susidomėjimas tavimi, noras bendrauti, padėti ir vaikų šypsenos bei energija. Savo kelionės maršrutą planuoju čia ir dabar: yra vietos, kurias tikrai noriu aplankyti, tada ir planuoju maršrutą taip, kad jas galėčiau užkabinti. Žinoma, kartais tenka maršrutą keisti. Pavyzdžiui, dėl pilietinio karo Etiopijoje teko aplenkti šią šalį ir į Keniją nusigauti lėktuvu. Kartais kelią reikia keisti paklausius vietinių ar kitų keliautojų patarimų“, – kelionės ypatumus atskleidė pašnekovas.

Apie savo kelionę Algirdas, pasivadinęs Wandersu (Klajokliu), pasakoja socialiniuose tinkluose. Žiūrint šiuos pasakojimus stebina keliautojo nusiteikimas ir negęstantis optimizmas. Jau ne kartą kelionėje jam teko patirti įvairių dviračio gedimų: tai kas nors nulūžo, tai padanga prakiuro... Tokie nesklandumai dažną piktintų, tačiau dėl to Algirdo veidas nė kiek nesiniaukia ir optimizmas neišgaruoja.

„Taip, įvairūs nesklandumai kartais vargina, tačiau kiekvienas sunkumus mato savaip. Man ši kelionė yra vienas malonumas, o į kylančius trukdžius tiesiog žiūriu kaip į galimybę tobulėti. Dabar suprantu, kad ruošiantis tokiai kelionei nereikėjo taupyti dviračiui, o vertėjo nusipirkti naują ir šiek tiek kitokį“, – šypsodamasis prisipažino keliautojas.

Įsitikinęs, kad dviratis yra puikus būdas pigiai tyrinėti pasaulį, Algirdas savo nuomonės nekeičia net ir taisydamas kelionėje atsiradusius gedimus, dėl kurių prireikia papildomų išlaidų, mokėdamas už PGR testus, kurie kainuoja dažnai tiek pat kaip ir vizos. „Tokia kelionė nėra brangi, jei neieškai patogumų. Mindamas dviratį dažnai galvoju, kur miegosiu šiąnakt ir kas lauks manęs rytoj. Tuo ir įdomus toks keliavimo būdas, nes nežinai, kur teks praleisi naktį ar koks kelias lauks tavęs rytoj...“ – tikino pašnekovas.

Kelionėje Algirdas valgo gatvės maistą ar ant savo miniatiūrinės viryklės pasigamintus patiekalus, kurie dažniausiai yra virintu vandeniu užplikomos košės, makaronai ar sriubos. O miega jis irgi kur pakliūva – neretai kur nors atokiau nuo žmonių akių pasistatytoje palapinėje, vietinių pakviestas į sodybų kiemus ar viešbutyje, kuris kainuoja nuo dviejų iki penkiolikos eurų nakčiai.

„Miegoti palapinėje man nėra naujiena. Mano manymu, bijoti gyvūnų nereikia, reikia tiesiog padaryti namų darbus: pasidomėti vieta, kur esi, žinoti, ko gali tikėtis, ir niekada nelaikyti maisto palapinėje. Manau, labiausiai bijoti reikia žmonių. Mano taisyklė – niekada neleisti niekam matyti, kur statau palapinę, o tada ir ramiau miegi“, – apie savo kelionės kasdienybę pasakojo klajoklis iš Lietuvos.

O gyvūnų kelyje pasitaiko visokių: vieną rytą atsibudęs netoli ežerėlio nustebo išvydęs į jį įsmeigtas žirafų akis, o riedant Tanzanijos keliais teko nešti kailį nuo įkyriųjų musių cėcė, kurios vos nutūpusios iškart gelia ir, negana to, platina pavojingas ligas. Iškart paaiškėjo paslaptis, kodėl tame kelio ruože nebuvo nė gyvos dvasios. Be vandens ir jėgų teko slėptis palapinėje, kol pagaliau pavyko sustabdyti sunkvežimį ir sprukti iš tos prakeiktos vietos.

Kad ir kokios nesėkmės užkluptų, Algirdas tikino niekada nejaučiąs nerimo, o save ramina sakydamas: „Kai yra didelis noras ir troškimas padaryti tai, apie ką svajoji daug metų, niekas nebaisu. Visada turi tikėti, kad seksis kelyje ir sutiksi gerų žmonių, tada taip ir bus! Aš tuo tikiu ir stengiuosi neįsileisti neigiamų minčių į galvą.“

Dviratininkas patikino, kad po turistų nenumindžiotą žemyną keliauti vienam nė kiek nebaisu, tačiau, jeigu būtų gera kompanija, to jis tikrai neatsisakytų. Pietų Egipte, ruošdamasis kirsti Egipto ir Sudano sieną, jis sutiko bendramintį – švedų dviratininką Patriką, kuris dviračiu keliauja nuo Geteborgo Švedijoje iki Pietų Afrikos. Keliautojai sutarė kartu kirsti Sudaną, kad dviese būtų ramiau. Mat tuo metu šalyje vyko valdžios perversmas ir nežinia, ko gali tikėtis... O atmosfera ten iš tikrųjų buvo nepavydėtina – minios žmonių sostinės gatvėse judėjo su plakatais, skandavo protesto šūkius.

Kartu įžengę į Sudaną vaikinai susidraugavo ir kelionę tęsė dviese net du mėnesius. Pasiekę Keniją jie patraukė į Ugandą, apvažiavo Viktorijos ežerą, kol pasiekė pietų Tanzaniją netoli Malavio sienos. „Su Patriku praleidau patį geriausią laiką – geresnio kompaniono net ir negalėjau tikėtis. Tačiau viskas turi ir pabaigą – pasiekus pietų Tanzaniją mano kelias pasuko į išsvajotą Zanzibarą, o jo – toliau į pietus, Malavio link. Tad teko išsiskirti...“ – apie netikėtą draugystę pasakojo Algirdas.

Kelionės nesibaigs

Startavęs Afrikos šiaurėje, Keiptauno miestą pietuose Algirdas tikisi pasiekti apie birželio mėnesį ir sako namo dar tikrai negrįšiantis. Galvoje jau sukasi kiti grandioziniai planai – galbūt per visą Ameriką, o gal nuo Europos į Aziją Šilko keliu ar po Australiją. „Planų turiu didelių, o kur kelias nuves po Pietų Afrikos, laikas parodys. Dar nepasiekęs šios kelionės galutinio taško, sėdėdamas ant dviračio jau planuoju ir svajoju apie kitą savo kelionę. Žinojimas, kad prieš akis dar daug nematytų pasaulio vietų, mane motyvuoja ir stumia į priekį“, – tvirtino Afriką tyrinėjantis lietuvis.

Ar nėra pavojaus, kad besiblaškant po pasaulį galima pražiopsoti savo gyvenimo laivą, kuris ims ir nuplauks, palikdamas daug neatliktų darbų, nutolusius draugus?.. „O kam man galvoti, kur tas laivas nuplauks ateityje, jeigu aš dabar plaukiu tuo laivu? Kam galvoti apie rytdieną, kai gali mėgautis šia diena?“ – atremia savo gyvenimo tiesa įsitikinęs šiuo metu per Afriką dviračiu riedantis A. Makejenkovas.