Ilgą laiką egzistavusi teorija, esą žmonės keliaudavo it banga, t. y. pasiekę naujas žemes, ten ir likdavo, pasirodė klaidinga. Tą pačią teritoriją žmonės „atrasdavo“ kelis, kartais net keliolika kartų. Antropologams ir etnografams įdomiausi – būtent tie planetos užkampiai, kur kaita buvo mažiausia, nes yra tikimybė aptikti tokias kultūras, kurios gali turėti tiesioginių sąsajų net su išnykusiomis žmonių rūšimis.

Vitalijus BALKUS

Maži didėja, dideli mažėja

Prisimenate legendas apie nykštukus ir milžinus, kurie gyveno nepasiekiamose žemėse ir kuriuos tik patys atkakliausi keliautojai sutikdavo, o sutikę ir sugrįžę namo apie juos pasakodavo pačius keisčiausius dalykus? Įdomu, kad tokių legendų egzistuoja kone visose kiek daugiau keliavusiose kultūrose ir net visiškai sėslūs žmonės dažnai pasakodavo legendas apie susitikimus su keistomis žmogystomis, tik ne tolimuose kraštuose, o gilioje senovėje. Nustebsite, kad dalis pasakojimų, pavyzdžiui, apie nykštukus, turi materialias šaknis. Beje, žodiniai padavimai išlieka kultūroje daugiau kaip 10 tūkst. metų.

Gyvojoje gamtoje, kai gyvūnų populiacija patenka į izoliaciją ir ima vystytis be sąlyčio su kituose kraštuose gyvenančiais savo rūšies atstovais, ima veikti Fosterio dėsnis. Dar senovės keliautojai aprašydavo tiek arklio dydžio dramblius, tiek siaubą keliančius milžiniškus driežus, bet ilgą laiką, iki pat XX a. vidurio, visa tai buvo laikoma pavieniais fenomenais. 1964 m. Bristolis Fosteris paskelbė mokslinį darbą apie net 116 žinduolių rūšių dydį. Išsiaiškinta, kad salose aptinkami „mažyliai“ toli gražu nėra jokie atsilikėliai, senovėje atklydę į salas ir išlikę tokie patys, kaip tolimi jų protėviai.

Tai – sėkmingai savaip evoliucionavusios rūšys. Be abejo, evoliucija vyko prisitaikant prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, dydžio mažėjimui įtakos galėjo turėti tiek bendras maisto ar vandens išteklių trūkumas, tiek didesnių plėšrūnų nebuvimas. Kam augti dideliam ir stipriam, jei neturi nuo ko gintis? Tiesa, roplius šis salų fenomenas veikia kiek kitaip nei žinduolius – nepatirdami „engimo ir priespaudos“, jie kaip tik ima didėti ir galiausiai dominuoja plėšrūnų mitybos piramidės viršūnėje.

Kad ir ką kas sakytų, žmonės – ne ropliai: atsidūrę salose, jie imdavo mažėti. Kito ne vien ūgis. Dar vienas rodiklis – smegenų masės pokyčiai. Žinomiausi yra vadinamieji Floreso salos hobitai. Jie neabejotinai buvo žmonės, pasižymėjo civilizuoto elgesio požymiais, mokėjo gaminti įrankius ir jais naudotis, tačiau jų ūgis nebuvo stebuklingas (kiek daugiau nei 1 m), o smegenų masė buvo maža (tik apie 400 g). Beje, būtent šie žmonės, kaip manoma, kurį laiką galėję gyventi greta mūsų rūšies atstovų, ir tapo priežastimi, kad žmonių įvairovės tyrimų smaigalys buvo nukreiptas į Ramiojo vandenyno pietryčių regioną.

Sutikite, būtų įdomu rasti kokiose nors salose jei ne reliktinių žmonių, tai bent aiškių genetinių dabartinių gyventojų ir archajiškų žmonių sąsajų. Paties naujausio ir iki šiol išsamiausio šio regiono gyventojų genetinio tyrimo, atlikto Aleksandro Joanidžio vadovaujamų Stanfordo universiteto tyrėjų, duomenys dienos šviesą išvydo praėjusių metų rugpjūčio 12 d. Nors jie atspindi daugiausia vėlyvas, jei galima taip vadinti 1 000 ir daugiau metų laikotarpį, keliones, puikiai tinka civilizacijų salose ypatingam keliui iliustruoti ir atsako į klausimą, kiek laiko reikia izoliuoti žmonių grupę, kad ji virstų kone nauja rūšimi, kaip atsitiko su Floreso „čiabuviais“.

Stulbinami skirtumai

Salų regionuose nuo seno gausiai gyveno žmonės. Dalyje jų net ir dabar sugyvena skirtingos kultūros, ir šių kultūrų atstovai skiriasi net išoriškai. Vieni yra panašūs į žemyninius Pietryčių Azijos gyventojus ir priskirtini mongolidų rasei, kiti turi požymių, būdingų australidams. Visgi didžiausiu atradimu tapo tai, kad salų gyventojai, nepriklausomai nuo kilmės, turi daugiau išnykusių žmonių rūšių, pavyzdžiui, denisoviečių, genų pėdsakų.

Kalbėti apie salų žmones turime pradėti ne nuo Polinezijos, o nuo Sokotros salos, esančios prie Somalio krantų, gyventojų. Kodėl? Nes ilgą laiką mintis, kad šiuolaikiniai žmonės ir juo labiau jų protėviai galėjo pasiekti už keliolikos ar net kelių šimtų kilometrų esančias salas, buvo atmetama ir manyta, kad salos niekada nebuvo jokio žemyno dalimi. Tačiau būtent radiniai Sokotroje parodė, kad pirmieji „žmogiškieji“ gyventojai iki salos nusigavo prieš maždaug 2 mln. metų. Ir reikia suprasti, kad tai buvo ne šiuolaikiniai žmonės, o panašesni į australopitekus. Jie salą sėkmingai pasiekė ir ten apsigyveno – apie tai byloja daug rastų primityvių įrankių.

Na, o štai prieš 0,5 mln. metų Viduržemio jūros salos buvo aktyviai apgyvenamos tiek mūsų tiesioginių protėvių, tiek neandertaliečių, ir norint jas pasiekti reikėjo ko nors rimtesnio nei rankos ir kojos. Visiškai akivaizdu, kad net ir labai tolimose salose galime aptikti palikuonių tų, kurie jas pasiekė prieš 10, 20 ar net 50 ir daugiau tūkstančių metų. Techniškai pasiekti salas buvo galima kuo puikiausiai. Vienintelis tikrai rimtas neatsakytas klausimas, kalbant apie šiandienos Ramiojo vandenyno salų gyventojus, išlieka nebent tas, ar yra tokių, kurių tiesioginė raida regione siekia daugiau kaip 75 tūkst. metų, t. y. laikotarpį iki kol kas didžiausios mūsų rūšies istorijoje katastrofos – Tobos ugnikalnio išsiveržimo, vos nesunaikinusio žmonijos.

Kaip vystėsi žmonės, patekę į izoliuotas salas? Jei izoliacijos laikas buvo labai ilgas, kaip minėtu Floreso salos atveju, atsirado nauja žmonių rūšis ar bent tam tikras porūšis, o jei tas laikas buvo gana trumpas, įvyko labai staigių kultūrų pokyčių. Pirmiausia kito mitybos įpročiai, nes salų ištekliai – riboti ir gyvūnijos pakakdavo vienai ar dviem atvykėlių kartoms. Vėliau viskas, kas lengvai sumedžiojama, buvo tiesiog suvalgoma, ir gyvenimas priversdavo tapti žvejais. Na, o žvejybai reikia tik naujų įrankių, patikimų valčių ir navigacijos įgūdžių.

Todėl galiausiai, kaip matome iš genetikos tyrimų, pačios sėkmingiausios ir labiausiai paplitusios salų kultūros yra būtent žvejų, ir net vėlesnis žemės ūkio laikotarpis to iš esmės nepakeitė. Tiesa, kai kuriems senovės žmonėms pasisekė labiau – jie, apsigyvenę žuvų ir jūrų gėrybių ypač turtingose salose, nematė reikalo nei kur nors toliau keliauti, nei plėtoti žemės ūkį. Įdomu, kad kone archajiškiausia ir iki šiol mažiausiai ištyrinėta Indijos vandenyne esančių Andamanų salų pirmykštė kultūra yra būtent tokia. O geras, komfortiškas ir ramus gyvenimas turi savo kainą – mažą atsparumą svetimšalių invazijoms.

Mažėjimo tendencija

Su žemdirbystės pradžia atėjo laikas pasislinkti rojaus sąlygomis gyvenusiems žvejams. Didesnėse salose geriausias vietas užėmė atvykėliai, ir, nors vis tiek dalį maisto susirasdavo jūroje, jų bendruomenės buvo gerokai atsparesnės negandoms. Tad lyg ir būtų logiška, kad galiausiai jie turėjo „augti ir stiprėti“, tačiau viskas ir vėl pasisuko pagal įprastus gamtos dėsnius.

Jau minėtoje Floreso saloje, visai greta vadinamųjų hobitų kaulų radavietės, stūkso Rampasasos kaimas. Jo gyventojai – mažaūgiai. Be abejo, jų ūgis – ne metras, tačiau net ir nuo ne pačių aukščiausių indoneziečių jie skiriasi tikrai kukliu ūgiu. Kaip jau supratote, nieko bendra šiuolaikiniai Rampasasos gyventojai su hobitais neturi, nors, be abejo, dabar save iš jų kildina. Visgi akivaizdu, kad ir jiems suveikė tas pats evoliucinis mechanizmas, verčiantis mažėti. Tiesiog Floreso hobitai esminiams pokyčiams turėjo kelias dešimtis tūkstančių metų, o šiuolaikiniai Indonezijos pigmėjai – tik kelis tūkstančius, tačiau ir tiek laiko pakako pasikeisti. Beje, jie nėra tokie vieninteliai – keliose Filipinų salose gyvena mažu ūgiu pasižymintys aėtai. Įdomu, kad skirtingos jų grupės, gyvenančios skirtingose salose ir tarpusavyje ilgą laiką nekontaktavusios, vis tiek iš esmės nesiskiria.

Kaip tai atsitiko? Pirmiausia aėtai ramiai gyveno izoliuotose salose ir, kaip izoliuota salų žmonių grupė, evoliucionavo, t. y. mažėjo, kol atplaukė žemdirbių kultūrų atstovų iš žemyno. Pastarieji išvijo čiabuvius iš pakrančių į salų gilumą, skirtingų salų grupės neteko tarpusavio ryšio, tačiau neprarado jau įgytų pokyčių – žemo ūgio. Taigi aėtai – taip pat geras pavyzdys, kad biologiniai mechanizmai veikia užtikrintai. O įdomiausia yra tai, kad žmonės, atvykę į salas prieš maždaug 2 tūkst. metų, ir dabartiniai filipiniečiai taip pat rodo aiškią tendenciją mažėti.

Egzistuoja nepakitę žmonės?

Kone mįslingiausia žmonių populiacija gyvena Andamanų salose. Pavyzdžiui, Šiaurės Sargybinio salos gyventojai yra pripažinti nekontaktine gentimi ir patekti pas juos uždrausta. Ir nėra ko stebėtis – jie pasitinka atvykėlius strėlių kruša ir nerodo nė menkiausio noro bendrauti. Tačiau šį bei tą apie juos žinome, ir svarbiausia, kad tose salose jų protėviai apsigyveno prieš kelias dešimtis tūkstančių metų, t. y. sustojo pakeliui į Pietryčių Aziją.

Štai čia mokslas susidūrė su labai įdomia problema: kokiai rasinei grupei priskirti šių salų gyventojus? Kad jie – juodaodžiai garbanotais plaukais, anaiptol nėra išskirtinis bruožas, nes prieš 50 tūkst. metų ir anksčiau, kai galėjo pasiekti salas, visi šiuolaikinių žmonių rūšies atstovai buvo juodaodžiai, o „išbalo“ kiek vėliau ir tik ten, kur to labiausiai reikėjo. Genetikos tyrimai taip pat yra komplikuoti, nes mokslininkams pasiekiami Andamanų salų tradicinių kultūrų atstovų palikuonys – labai stipriai susimaišę. Konkrečių vien jiems būdingų požymių aptikti nepavyksta, o tikrieji čiabuviai mokslininkų neprisileidžia. Egzistuoja dar vienas bendrumo nustatymo kriterijus – kalbos ypatumai, bet ir čia nieko ypatinga nepasiekta, nes iki šiol nepavyksta atlikti išsamių tyrimų, mat archajiškiausios kalbos atstovai – nepasiekiami.

Dar vienas pasaulio užkampis, kur vis dar turime vilties aptikti mūsų tolimiems protėviams artimiausius žmones, yra Papua Naujoji Gvinėja. Dalis jos kalbų – giminingos Andamanų salų kalboms. Iš viso Papua Naujojoje Gvinėjoje vartotos ar tebevartojamos 840 kalbų. Kai kurios iš jų priklauso net kelioms žinomoms kalbų grupėms, tačiau kai kurios kalbos yra visiškai savitos ir jokios giminystės net su artimiausių kaimynų kalbomis aptikti nepavyksta. Dera prisiminti, kad didelės salos (būtent tokia yra ir Gvinėja) buvo apgyvenamos bangomis. Kiekvieni atvykėliai arba asimiliuodavo čiabuvius, perimdami dalį jų kalbos ir kultūros paveldo, arba, deja, sunaikindavo. Pavyzdžiui, Filipinų salose mažiau pažangūs čiabuviai buvo stumiami į salų gilumą.

Tad galime sutikti su hipoteze, kad džiunglių gilumoje galima aptikti papuasų, ne tik genetiškai identiškų tolimiausiems mūsų protėviams, bet ir kalbančių pirmykšte žmonių kalba. Na, o jei pažvelgtume dar drąsiau, turėdami omenyje jau minėtus Stanfordo universiteto mokslininkų tyrimo duomenis, aiškiai bylojančius apie ryškesnį kitų nei mūsų žmonių rūšių pėdsaką, galime pasvajoti ir apie tai, kad kai kurių papuasų lūpomis šiandien su mumis kalba denisoviečiai. O tai, kad pastarieji, kaip ir kiti mūsų evoliuciniai pusbroliai neandertaliečiai, turėjo savo kalbą, tampa kone įrodytu faktu.

Vienas iš šios hipotezės argumentų tas, kad kalbos atspindi pirmiausia vietos poreikius. Pavyzdžiui, aleutams reikia daug žodžių įvairiam sniegui apibūdinti, tačiau žolių pavadinimų tėra vos keli. Todėl denisoviečiai, gyvenę toje teritorijoje anksčiau ir turėję kalbą, kūrė ją ir tobulino pagal vietos sąlygas. Atvykėliai turėjo perimti dalį vietos kalbos, lygiai taip pat, naujoms žmonių kultūroms atsikraustant į naujas žemes, buvo ir tebėra perimami vietovardžiai ar hidronimai.

Mes esame salos gyventojai?

Pažvelgę giliau į žmonių evoliucijos istoriją, pamatysime, kad izoliuotoms saloms būdingi žmonių pokyčiai ne visada įvyksta tik salose. Tereikia kiek labiau izoliuotai žmonių grupei susiformuoti, ir jau po kelių kartų matome ryškius skirtumus. Čia galime prisiminti Afrikos pigmėjus, mažaūges indėnų tautas Amazonės regione ir kt. Be to, yra ir kitų specifinių pokyčių, leidžiančių prisitaikyti prie deguonies trūkumo, šalčio poveikio, mūsų akimis, ekstremalios mitybos ir pan. Galiausiai vadinamieji salos efektai pastebimi viso žemyno mastu, tad, pažvelgę į Australijos čiabuvius, išvysime ir salai būdingą istorijos raidą, ir gana aiškius fiziologinius pokyčius, artimus vykstantiems mažesnėse izoliuotose teritorijose.

Ir štai čia kyla visiškai pagrįstas klausimas: ar mes visi, gyvendami vienoje planetoje vienodomis sąlygomis, nesame taip pat vienos didelės salos gyventojai? Juk vos tik mūsų įprasta aplinka pasikeis, tarkime, atsiras Marso populiacija, net po niekingai trumpo evoliucijos mastu laiko, t. y. 10 tūkst. metų, mums įprastas žmogus atrodys it papuasas. O po 50 tūkst. metų mūsų kaulus tyrinės it kokių Floreso hobitų ir stebėsis, kaip tokie prastai prisitaikę žmonės galėjo taip ilgai išgyventi.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.