Jei reikėtų ieškoti apytikslio San Marino atitikmens Lietuvos žemėlapyje, pagal dydį (61 kv. km) būtų artimiausia Visagino savivaldybė (šios plotas – 58 kv. km), o štai pagal gyventojų skaičių (40 tūkst.) San Marinas nusileidžia Alytui, bet lenkia Marijampolę. Taigi tiek to San Marino... Tačiau, nepaisant mažumo, tai yra savarankiška valstybė su visais atributais (netgi ginkluotosiomis pajėgomis), savita politine sankloda, įdomia istorija ir vien jau savo egzistavimo intriga (sutikite, jei San Marinas nebūtų nykštukinė valstybė, šio Apeninų pusiasalio kampelio neaplankytų nė dešimtoji dalis turistų, kurie užsuka ten kasmet).

Manvydas VITKŪNAS

Oficialus valstybės pavadinimas – Serenissima Repubblica di San Marino (Šviesiausioji San Marino Respublika), valstybinė kalba – italų, o devizas – trumpas ir aiškus: „Libertas“ („Laisvė“). Šalis yra išsidėsčiusi Titano kalne bei keliose gretimose kalnų grandinėse ir jų papėdėse. Kalnai užima net keturis penktadalius šalies teritorijos, o dirbamosios žemės plotai – vos 16,6 proc. Tai švelnaus klimato vieta: vasarą temperatūra čia siekia apie 24 laipsnius, o žiemą retai nukrinta žemiau 6 laipsnių padalos.

Šalies sostinė – San Marino miestas (4,3 tūkst. gyventojų). Didžiausias miestas – Seravalė (kiek daugiau nei 10 tūkst. gyventojų). Daugelis šalies gyventojų – sanmariniečiai (katalikai, kalbantys italų kalbos Toskanos dialektu). San Marinas yra tarsi sala, iš visų pusių supama Italijos teritorijos. Jis nepriklauso nei NATO, nei Europos Sąjungai, bet yra sudaręs muitų sąjungą su Europos Sąjunga, yra euro zonos narys ir turi teisę kaldinti savas euro monetas (jos dėl retumo yra vertinamos kolekcininkų). Šalis turi ir savo interneto domeną – sm. Kaip ir dera Europos valstybei, San Marinas siunčia savo atlikėjus į tarptautinį „Eurovizijos“ dainų konkursą.

Įkūrė akmenskaldys

San Marinas buvo įkurtas 301 m. rugsėjo 3 d. (data – sąlyginė). Tai – viena mažiausių pasaulyje valstybių ir pati seniausia iki šiol nenutrūkstamai gyvuojanti Europos šalis. Teigiama, kad valstybės pradininkas buvo šventasis Marinas. Jis gimė 275 m. Loparo vietovėje dabartinės Kroatijos pakrantėje. Vyras dirbo akmenskaldžiu Rabo saloje (dab. Kroatijoje), bet dėl savo krikščioniškų įsitikinimų kartu su kitais bendratikiais buvo persekiojamas, todėl spruko į kitą Adrijos jūros krantą, Italiją. Čia jis tęsė aktyvią krikščionišką veiklą ir galiausiai Riminio vyskupo buvo įšventintas į diakonus.

Kartą viena moteris (teigiama, ji buvo išprotėjusi) apkaltino diakoną Mariną, esą jis yra ją palikęs sutuoktinis. Apšmeižtas Marinas su nedidele grupe bendražygių patraukė į Apeninų kalnus ir įkūrė Titano kalno pašlaitėje krikščionišką bendruomenę. Po kurio laiko Marinas tapo atsiskyrėliu ir apsigyveno Titano kalne. Čia jis skaldė akmenis ir pastatė koplyčią. Bėgant laikui, pas šventu gyvenimu pagarsėjusį Mariną ėmė traukti nauji jo pasekėjai, ir jis įkūrė vienuolyną. Aplink šį vienuolyną vėliau išaugo nedidelis miestas. Marinas mirė 366 m. žiemą. Teigiama, kad paskutiniai jo žodžiai buvo „Palieku jus laisvus ir nuo vieno, ir nuo kito žmogaus“. Jis neva turėjo galvoje ir imperatorių, ir popiežių. Vėliau šiuos žodžius sanmariniečiai dažnai cituodavo įvairiuose debatuose gindami savo teisę į laisvę.

Su laiku Marinas buvo kanonizuotas, o jo atminimo diena, rugsėjo 3-ioji, laikoma ir San Marino valstybės įkūrimo diena. Kaip savivaldi teritorija San Marinas įsitvirtino VI a., o galutinę nepriklausomybę nuo gretimos Urbino hercogystės gavo 855 m.

Turi mažytę kariuomenę

San Marinas visą laiką buvo nepriklausomas, o 1600 m. buvo priimta konstitucija. Mažytę šalį valdo du pusmečiui renkami kapitonai regentai ir penkeriems metams renkamas 60 narių parlamentas – Didžioji Generalinė Taryba. Būtent parlamentas renka valstybės vadovus – kapitonus regentus. Šis valdymo modelis nusižiūrėtas nuo senovės Romos konsulų valdymo modelio. Įdomu, kad dažniausiai kapitonai regentai priklauso skirtingoms politinėms partijoms. Bėgant amžiams, politinė šalies valdymo sistema pakito gana nežymiai.

Ši nykštukinė valstybė turi policijos, ugniagesių gelbėtojų padalinius, taip pat reprezentacines funkcijas atliekančią kariuomenę. Jos branduolys – gvardija, kurioje tarnauja beveik šimtas karių. Gvardijos kariai, ginkluoti itališkais „Beretta“ markės automatiniais šautuvais ir pistoletais, nemažai laiko praleidžia šaudykloje ir kovinės savigynos treniruotėse. Taip pat San Marine yra artilerijos baterija.

Skirtingai nei garbės sargybos kuopos funkciją vykdančios gvardijos kariai, atliekantys nuolatinę tarnybą, artilerininkai San Marine yra savanoriai, istorinių pabūklų salvėmis drebinantys orą tik per šventes. Dar viena šimtmečius gyvuojanti karinė struktūra San Marine – milicija (savanorių pajėgos). Joje anksčiau tarnaudavo pusė kiekvienos sanmariniečių šeimos vyrų (jei šeimoje būdavo bent du vyrai, kurių amžius – nuo 16 iki 55 metų). San Marine taip pat yra sukarinta policija (žandarmerija), municipalinė policija ir, kaip minėta, ugniagesių gelbėtojų padaliniai.

Subombardavo britai

Nors San Marinas – visiškai taiki šalis, per abu pasaulinius karus jis neliko nuošalyje nuo pasaulį krėtusių įvykių. Pirmojo pasaulinio karo metais San Marinas buvo Antantės sąjungininkas. O štai Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu šalis laikėsi neutraliteto, bet, nepaisant to, buvo subombarduota. Tai įvyko veikiau dėl nesusipratimo. Vykstant kovoms Apeninų pusiasalyje, 1944 m. birželio 26 d. britų karo aviacija atakavo kai kuriuos objektus San Marino teritorijoje, vadovaudamasi klaidingais žvalgybos duomenimis, esą San Marinas yra užimtas Trečiojo reicho pajėgų ir vokiečių naudojamas kaip logistikos bazė.

O štai tų pačių 1944-ųjų rudenį britai jau iš tiesų turėjo vaduoti San Mariną nuo jį trumpam okupavusių Vokietijos pajėgų. Rugsėjo 17 ir 18 d. vyko Monte Pulito, arba San Marino, kautynės. Jų metu Didžiosios Britanijos kariuomenės daliniai (daugiausia – iš Indijos atvykusios kolonijinės pajėgos, taip pat Naujosios Zelandijos, Kanados, Pietų Afrikos, Australijos, Lenkijos padaliniai) išstūmė vokiečius iš San Marino teritorijos.

Vėlesniais dešimtmečiais netrūko įvairių ginčų ir konfliktinių situacijų (tik, žinoma, neginkluotų) tarp San Marino ir jį iš visų pusių supančios Italijos. Pavyzdžiui, 1951 m. San Marino vyriausybė nusprendė paversti šalį antruoju Monte Karlu ar antruoju Las Vegasu – įkurti didžiulį kazino ir kitų lošimo namų tinklą, taip pat pastatyti savo teritorijoje galingą komercinės televizijos ir radijo centrą. Kaimyninė Italija paskaičiavo, kad tai sukels rimtų finansinių nuostolių, mat didelės lėšos už lošimus ir reklamą koncentruosis San Marine.

Italai ėmė neįtikėtinai atkakliai spausti mažyčius savo kaimynus, ir galiausiai San Marinas pasidavė – atsisakė ambicingų planų. Įdomu, kad pirmasis televizijos centras šalyje buvo atidarytas tik 1987 m. (šį kartą – jau su Italijos pagalba). 2009-aisiais pasirašyta sutartis, sulyginusi darbuotojų teises Italijoje ir San Marine, numatė bendrą Riminio oro uosto Italijoje eksploataciją ir kitus bendrus projektus. Beje, San Marinas iki šiol kasmet iš Italijos gauna kompensaciją už tai, kad atsisakė savo teritorijoje plėtoti lošimų verslą.

Ekonomikos variklis – turizmas

San Marino ekonomikos pagrindas – bankininkystė, turizmas, pramonė (elektronikos, statybinių medžiagų, baldų), vyno ir suvenyrų gamyba. San Marino teritorijoje vykę archeologiniai tyrimai paliudijo, kad vynas čia pradėtas gaminti dar I a. pr. Kr. (rasti senovinio vynuogių preso fragmentai). Taip pat šalyje auginami kviečiai, alyvmedžiai, riešutmedžiai, įvairūs vaisiai ir daržovės. Dėl palankaus klimato kai kurių kultūrų derlius nuimamas net tris kartus per metus.

Beje, San Marine nėra naudingųjų mineralinių išteklių (išskyrus akmenį), o beveik visa sunaudojama elektros energija importuojama iš Italijos. Didžiulė paspirtis šalies ekonomikai yra turizmas – kasmet šalį aplanko 3 mln. svečių. Turizmas lemia daugiau nei pusę valstybės biudžeto įplaukų. Daugiausia svečių į San Mariną atvyksta iš Italijos. Pagrindiniai turistų lankomi objektai – trys Titano kalno viršūnėje esantys viduramžiais statyti bokštai: Rocca Guaita, Rocca Cesta (čia veikia įspūdingas senovinių ginklų ir šarvų muziejus) ir Montale. Visi trys bokštai yra pavaizduoti San Marino herbe ir vėliavoje. Sostinėje turistus traukia neoklasicistinė Šv. Marino bazilika, iškilusi XIX a. Ji stovi dar IV a. įkurtos bažnyčios vietoje. Po altoriumi yra saugoma dalis šventojo Marino palaikų (kita dalis 1595 m. buvo išsiųsta į Rabo salą).

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.