Siera Leonės pavadinimas, išvertus iš portugalų ir ispanų kalbų, reiškia „liūtų kalnai“. Tiesa, liūtai šioje šalyje negyvena, skirtingai nei kiti Afrikos simboliai – drambliai. Pirmiesiems europiečiams, išvydusiems vieną kalnagūbrį šiose pakrantėse, jis priminė liūto siluetą.

Manvydas VITKŪNAS

Pasaulyje yra daug šalių, kurios galėtų būti turtingos, nes gamta jas apdovanojo grožiu, derlinga žeme, naudingosiomis iškasenomis, gera geografine padėtimi, bet realybė yra tokia, kad šios valstybės ne vieną dešimtmetį neišbrenda iš suiručių, pilietinių karų, ekonominio nepritekliaus, skurdo, siaubingos korupcijos, o pavymui jas dar talžo epidemijos ir stichinės nelaimės. Viena iš tokių – vakarinėje Afrikos dalyje, Atlanto vandenyno pakrantėje, esanti Siera Leonė. Ją galima vadinti viena gražiausių ir viena nelaimingiausių Juodojo žemyno valstybių.

Juodoji anglų kalba

Šioje šalyje, plotu kiek didesnėje už Lietuvą, besiribojančioje su Gvinėja ir Liberija bei turinčioje 400 kilometrų vandenyno pakrantės ruožą, gyvena 8 mln. žmonių. Valstybinė kalba – anglų, bet retas ją gerai moka. Užtat net 97 proc. gyventojų moka krio – vieną iš vadinamųjų juodųjų anglų kalbų (taip vadinami anglų kalbos dialektai, vartojami įvairiose Afrikos ir Karibų jūros baseino šalyse). Krio – anglų kalbos žodynu paremtas dialektas, patyręs daugybės afrikiečių kalbų įtaką. Siera Leonės gyventojų daugumą sudaro apie 20 etninių grupių (didžiausios yra temniai ir mendžiai) atstovai. Jos turi savo kalbą ar dialektą, bet krio tapo visos šalies lingua franca – tarpetninio bendravimo kalba.

Apie 60 proc. Siera Leonės gyventojų yra musulmonai. Islamas iš Šiaurės Afrikos pradėjo čia skverbtis anksti, dar viduramžiais, bet galutinai įsitvirtino tik naujaisiais amžiais. Kai XV a. į šias žemes ėmė plūsti portugalai, jie atkreipė dėmesį, kad bent jau pakrantėse nėra nei tikrų valstybių (tik gentiniai dariniai), nei daugelį gyventojų vienijančio tikėjimo. Vietos gyventojai garbino tradicinius Afrikos dievus. Tą patį ir dabar daro daugmaž trečdalis šalies gyventojų. XIX–XX a. šalyje darbavęsi misionieriai sugebėjo atversti į krikščionybę apie dešimtadalį čiabuvių.

Siera Leonės gyventojų skaičius kasmet paauga daugiau nei 2 proc. Moterys gimdo gausiai – vidutiniškai po penkis vaikus. Tačiau čionykščiai gyvena trumpai. Vidutinė moterų gyvenimo trukmė – 56, o vyrų – vos 54 metai. Skaityti ir rašyti moka mažiau nei pusė vyrų ir vos ketvirtadalis moterų. Taigi paveikslas – liūdnas. O kažkada Siera Leonę buvo planuojama paversti juodaodžių rojumi, ir tai bandė padaryti europiečiai.

Apsigyveno buvę vergai

Europiečių dėmesio šios pakrantės sulaukė 1462 m., kai portugalai čia įkūrė savo prekybos faktoriją. Vėliau, XVI a., savo pozicijas čia įtvirtino britai, įkūrę daugybę faktorijų ir fortų.

Siera Leonės pakrantėje yra gili ir labai patogi įlanka, šalia kurios įsikūręs ne vienas uostas. Plaukiantiesiems aplink Afriką į Indiją ir kitus tolimus kraštus Siera Leonė tapo puikia tarpine stotele pasipildyti maisto, vandens atsargoms, paremontuoti laivams. Europiečiams kolonizuojant Ameriką ir pradėjus į Naująjį pasaulį vežti juodaodžius vergus iš Afrikos, ši šalis tapo viena svarbiausių vergų prekybos vietų Afrikoje. Šiame krašte dažniausiai lankėsi portugalų, anglų, prancūzų ir ispanų laivai. Iš pradžių vergų gaudytojai rengdavo reidus į žemyno gilumą, o vėliau suprato, kad bus kur kas efektyviau, jei vergų prekybą organizuos vietiniai vadai ir pristatys juos europiečiams mainais į įvairias prekes. Taip pat šalyje klestėjo vietinė vergovė – daugmaž penktadalis Siera Leonės gyventojų buvo savo vadų vergai.

XVIII a. pabaigoje prie Anglijos krantų sudužo galingos audros atblokštas vergus iš Afrikos į Ameriką gabenęs laivas. Keli šimtai afrikiečių atsidūrė Liverpulyje. Čia vergovės priešininkai abolicionistai, įvairių labdaros organizacijų atstovai ėmė jais rūpintis. Buvo įsteigtas Nelaimingų juodaodžių išlaisvinimo komitetas. Kilo idėja išlaisvintus vergus apgyvendinti Afrikoje, ten įsteigus Laisvės provinciją. Geradariai surinko lėšų ir nusamdė du laivus. Šie buvusius vergus su jiems duota manta (drabužiais, darbo įrankiais ir kt.), taip pat 70 baltųjų moterų (dalis jų buvo uosto prostitutės) 1787 m. nuplukdė į Siera Leonę.

Išlaisvintiesiems iš vietos vado valdžios buvo nupirktas pusiasalis ir jame įkurta gyvenvietė. Ji buvo pavadinta Fritaunu (Laisvuoju miestu). Netrukus šioje pakrantėje nuleido inkarus dar keli laivai, atgabenę išlaisvintus vergus iš Karibų jūros baseino salų, taip pat Didžiojoje Britanijoje gimusius juodaodžius. Kolonijoje ėmė gausėti gyventojų, vadinamų kreolais. Dauguma jų jau buvo pamiršę savo gimtąją kalbą ir kalbėjo angliškai. Įdomu, kad iki šiol kreolai yra elitinė Siera Leonės gyventojų grupė.

Naujakurių rojus

Nelabai pratusiems verstis žemės ūkiu kreolams gana sunkiai sekėsi apsirūpinti maistu. Netgi teko mainytis su čiabuviais žemės ūkio įrankius ir kitus daiktus į maistą. Vietos gyventojai neretai puldinėjo kolonistus, ir kai kurie buvę vergai vėl tapo vergais.

Daug naujovių kolonijoje įvyko 1791–1792 m. Pirmiausia į Siera Leonę atvyko gausus būrys vadinamųjų kanadiečių – juodaodžių, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nepriklausomybės kare palaikiusių Didžiosios Britanijos karaliaus valdžią ir kartu su britų pajėgomis pasitraukusių į Kanadą. Už lojalumą Kanadoje jiems buvo skirti nedideli žemės plotai, bet jų nepakako išmaitinti paprastai gausioms šeimoms. Iš naujųjų kanadiečių buvo išrinktas pasiuntinys – jis nuvyko į Londoną ir britų valdžią bei visuomenę supažindino su susidariusia padėtimi.

Vienas iš susitikimų įvyko ir su Siera Leonės kompanijos, administravusios Laisvės provinciją, atstovais. Netrukus daugiau nei 1 100 buvusių vergų sutiko iš Kanados persikelti į Siera Leonę. Atvykę į Afriką, jie kirto pajūrio miškus ir ruošė vietą naujajai gyvenvietei. Išrovę kelmus, išdeginę miškų likučius, atvykėliai įrengė medvilnių, ryžių, cukranendrių plantacijas. Fritaunas gerokai išaugo ir buvo perprojektuotas pagal amerikiečių taisyklingo plano miestų pavyzdį. Daugelis pastatų savo architektūra taip pat priminė amerikietiškus – buvo mediniai, bet turėjo akmeninius pamatus. O gyventojų čia vis daugėjo – kolonistų gretas papildė buvę vergai iš Jamaikos.

1792 m. kolonijoje pilietinės teisės ir balso teisė buvo suteikta kiekvieno namų ūkio šeimininkui. Trečdalis šių asmenų buvo moterys.

Kruvinas pilietinis karas

1801-aisiais Fritauną pamėgino sugriauti afrikiečiai iš žemyno gilumos, bet jų puolimas buvo atremtas. 1808 m. Fritauną iš Siera Leonės kompanijos perėmė Didžioji Britanija. Šis kraštas tapo britų kolonija. Tiksliau, tikroji kolonija buvo pusiasalis, kuriame buvo įkurtas Fritaunas, o didžioji dalis šalies tapo britų protektoratu. Fritaunas ilgą laiką buvo pagrindinė britų laivų, medžiojusių vergų gabentojų laivus, bazė. Daugelis išlaisvintų vergų buvo gabenami būtent į Siera Leonę. Taip čia atsirado įvairių Vakarų ir Centrinės Afrikos tautų atstovų. Fritaunas ir toliau buvo didysis išlaisvintų juodaodžių laisvės simbolis (kita panašia vieta tapo kaimyninė Liberija – joje prieglobstį rado dešimtys tūkstančių išlaisvintų vergų iš JAV).

Žemyninėje Siera Leonės dalyje britams tvarkytis sekėsi kur kas sunkiau nei Fritaune. Pavyzdžiui, 1898 m. sukilimą prieš britus surengė lokų gentis. Kovų metu žuvo mažiausiai 2 tūkst. afrikiečių ir 160 britų.

1961 m. balandžio 27 d. buvusi britų kolonija tapo nepriklausoma valstybe. Siera Leonė nepriklausomybės laikotarpiu patyrė ne vieną karinį perversmą ir alinantį pilietinį karą 1991–1999 m. Šis karas buvo vienas žiauriausių visame Afrikos žemyne. Prieš vyriausybines pajėgas stojo Jungtinis revoliucinis frontas (JRF) – aiškios politinės ideologijos neturėjusi sukarinta organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo užgrobti valdžią šalyje ir užvaldyti aukso, deimantų, boksito ir kitų naudingųjų iškasenų telkinius.

Ši organizacija pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu civiliams. Įprastais veiksmais tapo moterų prievartavimas, kaimų ir miestelių deginimas, berniukų grobimas ir jų vertimas JRF kariais (vaikus smogikai gausiai vaišindavo alkoholiu ir narkotikais, plaudavo jiems smegenis, diegdami savo propagandą, ir ugdė žiaurumą, versdami šaudyti į nelaisvę paimtus žmones), galūnių amputavimas.

Aibė žmonių buvo suvaryti kaip vergai dirbti į deimantų kasyklas. Ir nors tarptautinė bendruomenė įvedė sankcijas, buvo uždraustas deimantų eksportas iš Siera Leonės, daugybė šių brangakmenių buvo legalizuoti padirbus dokumentus, esą akmenys iškasti Liberijoje. Deimantai tapo tikru šios labai skurdžios ir tuo pat metu gamtos išteklių labai turtingos šalies prakeiksmu. 1999 m., tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, JRF ir šalies vyriausybei pagaliau pavyko pasiekti taikos susitarimą.

Siera Leonei kitos šalys galėtų pavydėti daug ko: derlingos žemės, gražios gamtos, nuostabios vandenyno pakrantės su didžiuliais teritoriniais vandenimis ir gausiais žvejybos ištekliais, deimantų, aukso ir kitų naudingųjų iškasenų. Čia puikiai dera ryžiai, kavamedžiai, kakavmedžiai, įvairių rūšių palmės, arachiai. Britų kolonijinė administracija dar 1827 m. čia įkūrė seniausią Vakarų Afrikoje universitetą. Tačiau visa tai nepadėjo šaliai suklestėti. Atvirkščiai, Siera Leonė – viena vargingiausių pasaulio valstybių. Negana to, 2014 m. šalį nualino Ebolos viruso epidemija. Kadaise turėjusi tapti laisvės švyturiu vakarinėje Afrikos pakrantėje, Siera Leonė per kone visą savo istoriją taip ir neišsivadavo iš kovų, perversmų ir nesantaikos.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.