1941 m. vasaros pradžia Lietuvoje buvo paženklinta įtempto laukimo, vilties ir begalinio tragizmo. Jau metus šalį niokojo sovietų okupantai ir jų talkininkai. Kalėjimai didžiuosiuose šalies miestuose ir apskričių centruose buvo prigrūsti politinių kalinių. Į rytus pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai. Ir čia pat sklandė nuojauta – tuoj prasidės karas tarp dviejų plėšrūnų – Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio.

Manvydas VITKŪNAS

1940 m. Lietuva buvo okupuota be šūvio. Prezidentas Antanas Smetona apgavo tautą – pasitraukė į užsienį nepasakęs, kokia yra tikroji padėtis ir kad mūsų šalis okupuojama. Dėl šalies politinės ir karinės vadovybės neryžtingumo bei tam tikrų asmenų parsidavėliškumo Lietuvos kariuomenė neatliko pagrindinio savo uždavinio – ginti šalį. Daugybė karininkų ir kitų karių netrukus buvo nužudyti ar ištremti, kiti vėliau pasitraukė į Vakarus. Tik dalis jų įsitraukė į partizaninę kovą. Ši kova buvo antrasis pasipriešinimo sovietams etapas. O pirmasis ginkluotas pasipriešinimas, pirmasis bandymas apginti savo žemę nuo sovietų buvo 1941-ųjų birželį.

Toli gražu ne visi 1940 m. iškart suprato, ką reiškia sovietų tankų įžlegėjimas ir parsivežta Stalino saulė. Suvokimas atėjo palaipsniui, vis labiau įsisiūbuojant represijoms. Lietuviai diena po dienos ėmė justi, kas yra gyvenimas sovietinėje tikrovėje, komunistų valdžia, okupantų karinės įgulos, masiniai areštai ir sovietinis teisingumas.

Praėjus keliems mėnesiams po Lietuvos okupacijos, 1940 m. rudenį Berlyne susikūrė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), iškėlęs savo tikslu atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. LAF vadovavo Lietuvos karininkas, pirmasis tarpukario Lietuvos kariuomenės savanoris, buvęs pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa.

Rengtasi iš anksto

Netrukus LAF pradėjo megzti ryšius su pasipriešinimo grupėmis Lietuvoje, vykdžiusiomis žvalgybą, pagal galimybes kaupusiomis ginklus. Kai kurie LAF pareigūnai bendradarbiavo su vokiečių karine žvalgyba. Buvo įkurti pogrindiniai štabai Vilniuje ir Kaune. 1941 m. pavasarį LAF Vilniaus štabui buvo patikėta suformuoti laikinąją vyriausybę. Pogrindžio aktyvistai puikiai suvokė: vienintelis būdas išvaduoti Lietuvą iš sovietų tironijos – pasinaudoti neišvengiamai kilsiančiu karu tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos.

1941-aisiais antisovietinis sukilimas Lietuvoje vos neprasidėjo gegužę, mat lietuvių pasipriešinimo pogrindį pasiekė žinios, kad vokiečiai puls sovietus gegužės pirmąją ar antrąją savaitę. Neapykanta okupantams Lietuvoje buvo didelė. Sovietai dar pagausino savo priešų gretas, kai birželio 14–19 d. per šalį nuvilnijo masinių areštų ir trėmimų banga. Iš viso buvo ištremta apie 17,5 tūkst. Lietuvos žmonių. Šį kartą praregėjo net daugelis tų, kuriuos 1940 m. buvo apakinusi Stalino saulė.

LAF rimtai ruošėsi būsimam sukilimui. Deja, nesėkmė ištiko šios organizacijos Vilniaus štabą, mat jį susekė sovietų saugumo darbuotojai. Štabo vadas Vytautas Bulvičius drauge su 15 kitų štabo narių buvo suimti. Prasidėjus karui, 1941 m. šie sukilimo organizatoriai buvo surakinti grandinėmis, sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją. V. Bulvičius ir dar 7 jo bendražygiai buvo sušaudyti, kiti – nuteisti ilgus metus kalėti. „Mes, kariškiai, suprantame, kad įsitvirtinusi sovietų santvarka lietuviams gyventi neduos, kad politrukų kalbos apie būsimą tautų draugystę – iliuzija. Matėme mums ruošiamą genocidą, todėl rengėmės kovai. Ką, jūs manote, kad po mūsų mirties neatsiras patriotų mūsų krašte? Vis vien Lietuva ginkluosis ir ginsis, vis tiek Lietuva gyvuos. Baigdamas tvirtai šaukiu jus, tautiečiai, į kovą. Valio nepriklausomoji Lietuva!“ – tai V. Bulvičiaus žodžiai, pasakyti teisme prieš paskelbiant mirties nuosprendį. Jie puikiai atspindi nuotaikas, kuriomis gyveno 1941 m. sukilėliai.

Vėl suplazdėjo trispalvės

Per Lietuvą besiritusią areštų ir trėmimų bangą sustabdė prasidėjęs karas. Birželio 22 d. 3.30 val. vokiečiai peržengė okupuotos Lietuvos sieną. Sukilėliai pradėjo veikti kone pirmosiomis karo valandomis – į kovą pakilo anksčiau susikūrusios pogrindžio grupės, spontaniškai būrėsi nauji sukilėliai.

Sukilėliai pirmiausia stengėsi užimti radijo ir telegrafo stotis bei sutrikdyti sovietų kariuomenės ryšių sistemą. Rusams pradėjus trauktis, sukilėlių būriai stojo į mūšius. Į Kauną įžengę vokiečiai čia rado plazdančias trispalves ir ginkluotus lietuvių patrulius, atsikuriančias lietuviškas administracines įstaigas. Kauno radiofonas visai Lietuvai paskelbė: „Susidariusi laikinoji naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, pranešė apie Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą. Per radiją vėl skambėjo Lietuvos himnas.

Besitraukiantys sovietai pradėjo masines žudynes. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, „po keliolika žmonių buvo nužudyta kiekvienoje Lietuvos apskrityje vien įtarus, kad rėmė partizanus, ar pagal komunistų skundus. Iš 672 nužudytų žmonių net 518 nužudė raudonarmiečiai. Rastas šaulio ženklas, iškabinta tautinė ar balta vėliava, radijo klausymasis tapdavo pagrindu paskelbti mirties nuosprendį. Pagaliau bėgę raudonarmiečiai daug gyventojų nužudė mėgindami pagrobti dviračius, arklius, drabužius. Bet dauguma šių žmonių buvo nužudyta kolaborantų (sovietinių ir partinių aktyvistų) tiesioginiu nurodymu kaip nelojalūs ar priešiški sovietų valdžiai asmenys. Antai birželio 22 d. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Girininkų kaime buvo nukankinta 14 žmonių, Kaišiadorių valsčiaus Krušonių kaime – 5. Iš viso būta beveik keturių dešimčių grupinių žudynių“, – rašo istorikas.

Okupantai ir jų talkininkai labiausiai stengėsi išvežti į Rusiją ar išžudyti kalėjimuose buvusius politinius kalinius. Klaikios žudynės buvo surengtos Rainių miškelyje prie Telšių, Panevėžyje, Pravieniškėse. Rainiuose darbavosi kolaboranto Petro Raslano pavaldiniai. Iš viso Rainių miškelyje rasti 73 kalinių palaikai. Dėl sužalojimų 46 lavonai liko neatpažinti. Pravieniškėse sovietų karinis dalinys išžudė ne tik kalinius, bet ir lietuvius prižiūrėtojus su žmonomis ir vaikais. Įvairiais duomenimis, Pravieniškėse okupantai nužudė apie 260 žmonių. Grupinės žudynės buvo surengtos ir Panevėžyje bei kitose Lietuvos vietose. Iš viso tokių atvejų fiksuota apie 40.

Didelė dalis Lietuvos gyventojų vokiečius sutiko palankiai. Tai galima suprasti – naujųjų okupantų būsimosios politikos ir slaptų planų ilgainiui germanizuoti mūsų kraštą niekas nežinojo. Po nepriklausomos Lietuvos praradimo, bolševikų siautėjimo, prasidėjusio Bažnyčios persekiojimo, ūkininkus užgulusių privalomų pyliavų sovietų valdžiai, aiškiai grėsusios kolektyvizacijos ir 1941 m. pavasarį kilusio maisto stygiaus daugeliui ėmė atrodyti, kad geriau bus bet kas, tik ne sovietų okupantai.

Be to, patriotiškai nusiteikę tautiečiai juto kartėlį ir gėdą dėl 1940 m. neįvykusio ginkluoto pasipriešinimo okupantams. Be abejo, vokiečiai taip pat nebuvo laikomi dideliais Lietuvos draugais. Vienas iš svarbiausių lietuvių istorinės atminties naratyvų buvo viduramžių kovos su kryžiuočiais. Daug kas dar gerai prisiminė sunkią kaizerinę okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais, sudėtingus santykius su Vokietija, į valdžią atėjus A. Hitleriui, Klaipėdos krašto atplėšimą 1939 m. Tačiau esant tuometei, 1941-ųjų, Lietuvos situacijai tikėtis demokratiškų valstybių, tokių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ar Didžioji Britanija, pagalbos buvo nerealu.

Triumfo naktis

Sukilėliai aktyviausiai veikė Kaune. Čia jie kovėsi su sovietais, trukdė rusų armijos daliniams persikelti iš kairiojo Nemuno kranto į dešinįjį. 1971 m. viename tuomet JAV leisto žurnalo „Aidai“ numeryje Pilypas Narutis, prisimindamas sukilimo dienas, rašė: „Naktis iš birželio 23 į 24 buvo LAF triumfo naktis. Kauną valdėme visiškai: Žaliakalnis, Šančiai, Vilijampolė ir aerodromas buvo visiškoje mūsų kontrolėje. Kauno centre plevėsavo lietuviškos trispalvės, per garsiakalbius buvo perduodamos Kauno radiofono transliacijos. Spaustuvėje buvo spausdinamas „Į laisvę“ pirmasis numeris. Mes buvome padėties viešpačiai, o besislapstą rusų kariai ir komunistai buvo gaudomi ir nuginkluojami.“

Deja, sukilimo metu šūviai ne visada skriejo tik į raudonarmiečius, saugumo darbuotojus ir jų talkininkus. Birželio 24 d. laikinoji vyriausybė Kaune, o liepos pradžioje piliečių komitetas Vilniuje griežtai uždraudė suvesti asmenines sąskaitas, patiems vykdyti bausmes, nes „visi asmenys, kurie nusikalto lietuvių tautai, bus nubausti teismo sprendimu“. Būta ir spontaniškų susidorojimų. Tokį smurtą pateisinti sunku, tačiau galima bandyti suprasti jo priežastis. Ką tik buvo vykdyti trėmimai, masinės represijos, suėmimai, į kalėjimus patekusių politinių kalinių kankinimai.

Sukilimas ir holokaustas

Birželio 23 d. sukilimas prasidėjo ir Vilniuje. Sukilėliai užėmė ryšių, pašto, policijos įstaigas, Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę. Siekdami išvengti plėšikavimo, sukilėliai statė sargybos postus, patruliavo gatvėse. Vienas iš sukilimo Vilniuje dalyvių atsiminimuose rašė: „Tada prabyla garsiakalbiai. Transliuojama tik miestui. Miesto gyventojai kviečiami laikytis drausmės ir iškabinti lietuvių tautines vėliavas. Visais miesto aikščių garsiakalbiais nuskamba Lietuvos himnas ir visame mieste iškeliamos lietuviškos vėliavos.“ Vokiečių aviacija keliskart bombardavo miestą, tačiau rimtų nuostolių nepadarė. Kai kurie gyventojai, bijodami bombų, slėpėsi rūsiuose. Būrys žmonių buvo pasislėpęs arkikatedros požemiuose.

Vilniuje, Pabradėje ir Varėnoje sukilo lietuvių tautybės kariai, tarnavę Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse (jis buvo įkurtas sunaikintos Lietuvos kariuomenės likučius inkorporavus į okupacinę kariuomenę). Vilniuje lietuvių kariai, perėję į sukilėlių pusę, ypač atkakliai kovėsi su rusų kariais Antakalnyje ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, T. Kosciuškos gatvėje, kalvose prie Trijų Kryžių kalno, geležinkelio stoties rajone.

Vokiečių okupacijos ir sukilimo pradžia, deja, sutapo su Lietuvos žydų persekiojimu bei kruvinu holokaustu. Tam negali būti pateisinimų. Visgi derėtų skirti tris kategorijas asmenų: tikruosius Birželio sukilimo dalyvius Lietuvos patriotus, niekaip neprisidėjusius prie holokausto (tokių tarp sukilėlių buvo dauguma), sukilėlius, vėliau tapusius nusikaltėliais žydšaudžiais, ir niekaip neprisidėjusius prie sukilimo asmenis (nors kartais vėliau bandžiusius teigti, esą jie kovojo su okupantais), bet iš tiesų – holokausto vykdytojus. Apskritai didžioji dalis sukilimo dalyvių buvo padorūs ir savo kraštą mylintys žmonės, daugeliu atvejų dėl politinių aplinkybių tapę užmirštais kovotojais. Skirtingai nei apie 1919–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės karo ar 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo su Sovietų Sąjunga kovotojus, apie 1941 m. birželio sukilimą ir jo kovotojus kalbama kur kas mažiau. Šiemet tylomis paminėjome šio istorinio įvykio 80-metį...

Tautos valia

Lietuvoje prasidėjęs sukilimas neleido sovietams išžudyti ar išvežti į Rusiją visų politinių kalinių. Iš 6 000 kalinių daugiau nei pusė buvo išvaduoti. Apytiksliais duomenimis, okupantams pavyko nužudyti apie 400 ir išvežti daugiau kaip 1 300 kalinių. Besitraukiantys sovietai iš viso nužudė daugiau negu 1 000 civilių mūsų šalies gyventojų, neįskaitant mūšiuose žuvusių partizanų. Prasidėjęs karas ir sukilimas taip pat neleido iki galo įvykdyti pirmojo masinio lietuvių trėmimo į Sibirą.

Iš viso sukilime dalyvavo apie 15–20 tūkst. žmonių, įvairiose Lietuvos apskrityse, miestuose ir valsčiuose veikė apie 400 sukilėlių būrių. Žuvo apie 650 sukilėlių (161 iš jų – Kaune, 24 – Vilniuje), tiesa, kai kurie autoriai nurodo ir gerokai didesnius skaičius.

Greta kovos su sovietų okupantais vienas pagrindinių sukilimo tikslų buvo parodyti lietuvių ryžtą atkurti šalies nepriklausomybę bei gebėjimą savo jėgomis valdyti kraštą. Buvo sudaryta Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama laikinoji vyriausybė. Ji sėkmingai ėmėsi atkurti krašto administraciją, švietimo įstaigų tinklą ir stengėsi apsaugoti Lietuvos žmogiškuosius ir materialius išteklius nuo vokiečių.

Deja, A. Hitleriui Lietuvos nepriklausomybė rūpėjo tiek pat, kiek J. Stalinui. Vokiečiai nesuteikė Lietuvai net nominalaus savarankiškumo, kitaip nei Slovakijai ar Kroatijai. Hitlerininkams nepavyko laikinosios vyriausybės paversti savo įrankiu – ji pati sustabdė savo veiklą. K. Škirpa Berlyne buvo laikomas namų arešto sąlygomis, jam neleista grįžti į Lietuvą. Buvo įvestas griežtas okupacinis režimas, pradėtos masinės žydų žudynės. Sovietų okupacinį režimą pakeitė nacistinis. Tačiau Birželio sukilimo metu Lietuva aiškiai parodė – jos žmonės siekia gyventi laisvi, nori ir yra verti būti savo žemės šeimininkais.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.