Senovės moterų – kovotojų, amazonių vaizdinys yra paplitęs populiariojoje kultūroje, kine, literatūroje. Amazonės dažnai minimos senovės graikų mitologijoje ir kai kuriuose antikos istoriniuose šaltiniuose. Šitaip buvo vadinamos ir išgalvotos, ir realios senovės pasaulio karės, pavyzdžiui, puikiai jodinėjusios ir ginklą valdžiusios skitų, gyvenusių į šiaurę nuo Juodosios jūros, moterys. XVII–XIX a. vakarinėje Afrikos dalyje buvusioje Dahomėjos karalystėje iš moterų sudaryti koviniai daliniai varė siaubą kaimyninių kraštų gyventojams ir į šalį besiskverbusiems prancūzų kolonizatoriams.

Manvydas Vitkūnas

Dahomėja (dabar jos teritorijoje yra Benino ir Togo valstybės) buvo viena stipriausių valstybių Vakarų Afrikoje, susiformavusi XVII amžiuje. Jos pavadinimas pažodžiui verčiamas „ant Da pilvo“. Anksčiau šalis vadinosi Abomėja, o jos valdovas Vegbadža, valdęs šalį nuo 1648 m., nukariavo nedidelę kaimyninę karalystę. Šios valdovas, vardu Da, buvo įmūrytas į statomų Vegbadžos rūmų pamatus, o Abomėja gavo naują pavadinimą. Vegbadža (dar vadinamas Houegbadža) pirmasis suformavo šalies kariuomenėje moterų karinius dalinius ir jie gyvavo iki pat XIX a. pabaigos. Jos ne tik kariavo, bet ir medžiojo pavojingus gyvūnus, pavyzdžiui, liūtus, leopardus ar dramblius.

Vergų krantas

Apie moteris, narsias kovotojas ir medžiotojas, pirmąsias žinias pargabeno europiečių prekiautojai vergais, dramblio kaulu ir kitomis vertybėmis. Dar XV a. Gvinėjos įlankos pakrantėse lankėsi portugalai, o nuo XVII a. itin dažnai svečiais čia tapo ir anglai, prancūzai, olandai, nes jie kūrė savo prekybos faktorijas. Dahomėjos pakrantes imta vadinti Vergų krantu, nes iš čia vergai itin intensyviai buvo gabenami į Šiaurės ir Pietų Ameriką (dažniausiai – į Braziliją bei Karibų jūros salas). Žmones žemyno gilumoje gaudė ne europiečiai, bet pačių afrikiečių karalių ir karaliukų siunčiami kariniai daliniai. Vergus varydavo į pakrantę, ten parduodavo europiečiams, sodindavo į laivus ir nežmoniškomis sąlygomis leisdavosi į ašarų ir siaubo kupiną kelionę per Atlantą.

Dahomėjos valdovai itin noriai dalyvavo vergų prekyboje, parduodami ne tik į nelaisvę paimtus puldinėjamų gretimų šalių gyventojus, bet neretai ir savo pavaldinius. Mainais jie gaudavo įvairių prekių, geidžiamiausios iš kurių buvo ginklai bei parakas, taip pat stiprus alkoholis (ypač romas). Dahomėja turėjo stiprią (ypač palyginti su jos kaimynais) kariuomenę, kurioje išskirtinę padėtį užėmė moterys karės, fonų kalba vadintos „mino“ – „mūsų motinos“. Vis dėlto šis pavadinimas kiek klaidinantis. Mat kariuomenėje buvusioms moterims buvo draudžiama (su retomis išimtimis) turėti vaikų, o daugelis jų niekada neturėjo lytinių santykių su vyrais. Visa jų energija turėjo būti skiriama karui, o pagrindinis kovotojoms keltas reikalavimas – narsa ir besąlygiška ištikimybė valdovui. Moterys karės buvo laikomos pusiau šventosiomis, bet koks veiksmas prieš jas laikomas nusikaltimu ir dažnai baudžiamas mirtimi. „Mino“ rengimo ideologija buvo persipynusi su afrikietišku vudu kultu. Negana to, visoms „mino“ buvo suteikiamas išskirtinė privilegija – jos laikytos paties karaliaus trečiojo rango žmonomis.

Aukojo žmones

1818 m. Dahomėjos karaliumi tapo Gezas, jis valdė šalį net keturis dešimtmečius. Jo laikais Dahomėja pasiekė karingumo ir ekspansyvumo piką, tapo neabejotinai stipriausia Vakarų Afrikos valstybe. Karaliaus militaristo dešinioji ranka buvo brazilų avantiūristas, vergų pirklys Fransiskas Feliksas de Souza, apsigyvenęs Dahomėjoje, įgavęs absoliutų karaliaus pasitikėjimą, perpardavęs keliasdešimt tūkstančių vergų (pats savo reikmėms laikė 2 tūkst.), sulaukęs daugmaž 94 metų ir mirdamas palikęs 53 našles, 80 sūnų bei nežinomą skaičių dukterų. Jo išties karališkoms laidotuvėms valdovo sprendimu buvo skirti didžiuliai ištekliai, o per ceremoniją buvo aukojami žmonės (tai buvo įprasta laidojant Dahomėjos valdovus, karališkosios šeimos narius, taip pat atliekant apeigas, per kurias dievų buvo prašoma dosnaus derliaus).

Siekdamas užtikrinti maksimalius vergų srautus, Gezas labai sustiprino Dahomėjos kariuomenę, kurioje buvo apie 18 tūkst. karių, iš kurių trečdalį sudarė „mino“. Dalis jų buvo apginkluotos iš europiečių įsigytais šautuvais, kitos – ietimis ir mačetes primenančiais kertamaisiais ginklais, taip pat lankais ir strėlėmis, ištiesintus dalgius primenančiais ginklais, retai – iš baltųjų pirklių įsigytais kardais. Be to, kariuomenė turėjo šiek tiek vokiškų artilerijos pabūklų, kurias aptarnavo taip pat moterys.

„Parodomoji programa“

Įdomu, kaip buvo sudaromi moterų kariniai daliniai. Daugelis merginų „mino“ tapdavo savo noru, bet dalis buvo rekrūtuojamos per jėgą, dažniausiai – jų tėvų, rečiau – vyrų iniciatyva, jei buvo apkaltinamos neklusnumu, konfliktiškumu, ūmiu būdu. Kaip tik tokių moterų reikėjo kariuomenei – jų charakterio savybės, agresyvumas buvo nukreipiamas į karą. Moterims, kaip ir vyrams, buvo rengiami kelių pakopų kariniai mokymai (itin daug dėmesio buvo skiriama fizinės ištvermės ugdymui, kontaktinei kovai). Didelė pagarba tekdavo „mino“ veteranėms. Pagyvenusios kovotojos per paradus stovėdavo pirmose karių gretose.

„Mino“ garsėjo išskirtiniu žiaurumu, nužudytiems priešams ypač dažnai kirsdavo galvas, rinkdavo jas kaip trofėjus ir tuo didžiuodavosi. Tai neturėtų stebinti – net per eilinius mokymus, o kartais ir per „parodomąsias programas“ moterims dažnai buvo liepiama žudyti į nelaisvę paimtus priešus ar vergus. Kiekviena mergina per mokymus turėjo nupjauti galvą bent vienam žmogui, supjaustyti kūną. Vienas prancūzų karinės misijos karininkas, 1889 m. pabaigoje lankęsis Dahomėjoje, ataskaitoje rašė: „Aš mačiau, kaip kovotoja paauglė vykdė parodomąją žmogžudystę. Ji patyliukais prisėlino prie aikštėje, prie stulpo pririšto belaisvio iš nugaros, mostelėjo dideliu peiliu, ir galva nusirito po kojomis. Miniai staugiant iš pasitenkinimo, ji pakėlė galvą į viršų, o nuo ginklo nulaižė aukos kraują.“

Disciplina „mino“ daliniuose, kuriems vadovavo tik moterys, buvo labai griežta. Moterys karės buvo ne tik puikios kovotojos, bet ir žvalgybininkės. Jei reikėdavo, jos rinkdavo informaciją, apsimetusios elgetomis, smulkiomis prekiautojomis ar prostitutėmis. Labiausiai elitinis „mino“ padalinys buvo asmeninė valdovo apsauga, kurioje buvo keli šimtai rinktinių moterų karių. Vyrai į karaliaus apsaugą nebuvo priimami.

Pribloškė prancūzus

XIX a. Europos ir Amerikos valstybėms vienai po kitos uždraudžiant vergų prekyba, šis verslas pamažu sustojo, ir Dahomėja neteko pagrindinio pajamų šaltinio. Tada šalyje pradėta masiškai sodinti gvinėjinių alyvpalmių plantacijas, kuriose dirbo vergai. Jie ir toliau buvo gaudomi per prieš kaimyninius kraštus vykdytus karinius išpuolius. Pagrindine Dahomėjos eksporto preke tapo palmių aliejus.

1890 m. Dahomėja virto Prancūzijos, tada jau užvaldžiusios didesnę Vakarų Afrikos dalį, kolonijinės ekspansijos objektu. Kai į sostinę atvyko prancūzų karinė delegacija, karalius Behanzinas, suprasdamas jos tikslus, atsisakė ją priimti. Įsiutę prancūzai pradėjo rengtis intervencijai ir sutelkė prie Dahomėjos sienų gausius dalinius. Tada Behanzinas nusprendė veikti pirmas ir įsakė kariuomenei atakuoti prancūzus. Jų kariuomenė susidūrė su neįprastu priešu – itin narsiomis ir kovingomis moterimis, nustebinusiomis europiečius beatodairiška narsa ir puikiu pasirengimu. Pirmuosiuose mūšiuose kai kurie prancūzų kariai, išvydę, kad kaunasi su moterimis, suglumo, pradelsė pradėti šaudyti ir už tai sumokėjo gyvybėmis. Iš pradžių prancūzams sekėsi sunkiai, kovojusių pusių nuostoliai buvo apylygiai. Galiausiai prancūzai prisijungė dalį Dahomėjos, pavadinę šią teritoriją Prancūzų Beninu, bet didžioji Dahomėjos dalis vis dar buvo nepriklausoma.

Taika truko vos dvejus metus. 1892 m. į Dahomėją buvo išsiųsti Prancūzijos kariuomenės daliniai, tarp jų – ir garsusis svetimšalių legionas. Šis pastiprinimas, taip pat pergalvota, iš esmės pakoreguota kovos taktika ir nepalyginti modernesnė europiečių ginkluotė davė lauktų rezultatų – prancūzai pasiekė, kad kovų vienam jų žuvusiam kariui tektų mažiausiai dešimt žuvusių Dahomėjos kovotojų. Afrikiečiai buvo nugalėti. Didžioji šalies dalis tapo Prancūzijos kolonija, rytinis Dahomėjos pakraštys buvo prijungtas prie britų valdytos Nigerijos, o vakarinė dalis (dabartinis Togas) tapo Vokietijos kolonija. 1960 m. prancūzų valdyta Dahomėja, pervardyta Beninu, tapo nepriklausoma valstybe. Joje iki šiol prisimenamos protėvių tradicijos, karų istorija, o moterys kovotojos vaizduojamos paminkluose, ant namų sienų piešiamuose grafičiuose. Karo šokius Benino moterys šoka per įvairias šventes.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.