Kad iš Lietuvos yra kilęs vienas garsiausių pasaulio kanibalų – laimei, išgalvotas Hanibalas Lekteris, žino amerikiečių rašytojo Tomo Hariso romaną „Hanibalas“ skaitę ar britų režisieriaus Piterio Veberio filmą „Hanibalas. Pradžia“ matę žmonės. T. Hariso vaizduotė pagimdė žmogėdrą prašmatniame Lietuvos dvare. Antrojo pasaulinio karo metais šeimos patirti išgyvenimai taip paveikė jaunąjį Hanibalą, kad užaugęs jis tapo kanibalu. Tai – tik kūrėjo vaizduotės vaisius, tačiau kanibalizmo atvejų būta ir Lietuvos istorijoje.

Manvydas VITKŪNAS

Kanibalizmas – savo rūšies atstovų valgymas – yra paplitęs tarp kai kurių gyvūnų. Kanibalizmas tarp žmonių (žmogėdrystė) kadaise buvo praktikuojamas įvairių genčių ir tautų. Įvairiose Okeanijos, Afrikos, Amerikos vietose ir kai kuriuose kituose pasaulio regionuose žmonės šventai tikėjo, jog, valgydami nukautą priešą (visų pirma – jo širdį), perima jo drąsą ir kitas savybes. Ramiojo vandenyno salose kanibalizmą skatino ir mėsos stygius žmonių mitybos racione, mat čia buvo labai menki medžiojamųjų gyvūnų ištekliai. Kai kurios Naujosios Gvinėjos salos gilumoje gyvenančios gentys iki šiol nevengia žmogienos.

Kanibalizmo atmainos

Kanibalizmas dažniausiai skirstomas į kelias rūšis: ritualinį, sukeltą bado, seksualiai motyvuotą (labai retas), kriminalinį ir kt. XX a. Europoje bene didžiausi kanibalizmo protrūkiai kilo dėl stalininių represijų Ukrainoje, Rusijos Pavolgio regione, Kazachstane kilus badui, taip pat Antrojo pasaulinio karo metu per Leningrado blokadą. Azijoje ir Okeanijoje karo metais fiksuota atvejų, kai japonų kariai naudojo maistui į nelaisvę paimtus priešų karius.

XX a. antrojoje pusėje kanibalizmo protrūkiai fiksuoti karų alinamoje Kambodžoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kituose pasaulio kraštuose. Kanibalai buvo Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius Žanas Bedelis Bokasa ir, įtariama, Ugandos diktatorius Idis Aminas Dada. 1996 m. kilus badui Šiaurės Korėjoje, taip pat neišvengta kanibalizmo.

Nuo seno žinoma daugybė atvejų, kai žmonės vartodavo žmogieną, ištikus įvairioms nelaimėms – sudužus laivams, vandenyne ilgai dreifuojant valtims su išsigelbėjusiais žmonėmis, atokiose vietose nukritus lėktuvams ir išgyvenus bent daliai žmonių. Bene garsiausia tokia istorija – Urugvajaus regbio komandą skraidinusio lėktuvo katastrofa snieguotose Andų viršukalnėse 1972 m. Po dviejų savaičių bado išgyvenusieji nusprendė tam, kad nemirtų, valgyti žuvusius bičiulius (kai kurie iš jų patys prieš mirtį spėjo paprašyti, kad jų kūnai būtų panaudoti maistui, jei tik tai padės išgyventi kitiems).

Galiausiai po 72 parų kančių likę gyvi regbininkai buvo išgelbėti. Šiuo atveju siaubingą dramą patyrusius žmones dėl priverstinio kanibalizmo smerkti būtų išties neteisinga.

Badmečių padarinys

Ar mūsų protėviai gilioje senovėje taip pat galėjo būti kanibalai? Tiesioginių žmogėdrystės įrodymų archeologai nėra aptikę, tačiau kai kurie radiniai anksčiau skatino tyrinėtojus kelti hipotezes apie kanibalizmo galimybę. Tai Lietuvos ir kaimyninių šalių akmens amžiaus laikotarpio gyvenvietėse rasti pavieniai žmonių kaulai ir atskirai užkastos kaukolės. Kai kurie tyrėjai kėlė klausimą, ar šie radiniai nėra kanibalizmo įrodymas? Archeologė Rimutė Rimantienė šį reiškinį aiškina savaip: „Dažniausiai laidojo gyvenvietėse ar šalia jų. Tačiau gyvenvietės neretai dar buvo sezoninės, į jas daug kartų grįždavo ir nebūtinai tie patys žmonės. Ateiviai nežinojo senesniųjų gyventojų kapų ir neretai juos sunaikindavo, todėl labai dažnai gyvenvietėse randama išsibarsčiusių pavienių žmonių kaulų. Tad kartais seniesiems tyrinėtojams kildavo klausimas, ar čia ne kanibalų darbas? Akmens amžiuje gyvenvietėse laidojo visame Europos miškų ruože, Skandinavijoje ir Baltijos jūros salose. Matyt, mirusįjį ir toliau laikė šeimos nariu, jis turėjo dalyvauti šeimos gyvenime.“

Kanibalizmo protrūkiai visame pasaulyje dažniausiai pastebimi karų, epidemijų ir dėl to kilusio badmečio laikais. Išliko šiurpių liudijimų apie kanibalizmą Lietuvoje. XVI a. gyvenęs istorikas ir poetas Motiejus Strijkovskis rašė apie viduramžių Lietuvą nusiaubusį badą ir marą: „1314 m. krašte vėl kilo toks baisus badas, kad žmonėms maistui neužteko žolių, šaknų ir pan. Tėvai žudė ir valgė savo vaikus, o vaikai – tėvus, dar kiti badą marino valgydami lavonus ir kritusius gyvulius. Po to baisaus bado buvo ne mažiau žiaurus maras, išklojęs krašte nepaprastą daugybę žmonių.“

1558–1583 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dalyvavo Livonijos kare. Sunkūs mūšiai su rusais nualino rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir sukėlė badą. Žinia apie karo ir bado baisumus pasiekė Vakarų Europą. Šveicarijoje, Ciuriche, yra saugomas 1571 m. Augsburgo miesto (Vokietijoje) laikraštėlio egzempliorius, kuriame išspausdintame spalvotame piešinyje vaizduojami karo ir bado Lietuvoje bei Rusijoje baisumai.

XVIII a. pradžioje dėl siaubingo bado ir maro išmirė, apytikriais skaičiavimais, kone trečdalis Lietuvos gyventojų, o siaubingas badas vertė žmones žvėrimis. 1710 m. kažkokio Zaluskio laiške, be kita ko, rašoma: „Kai kurie ėmė ėsti mirusių žmonių lavonus. Panašiai dedasi ne tik apie Vilnių, bet ir apie Daugpilį, Naugarduką ir kitur.“

Karių kančios

XVIII a. pradžioje Lietuvą kamavo maras, nederlius ir karas. Mūsų šalį ne kartą niokojo švedai, rusai ir sava kariuomenė. Samdyti kariai, dažnai negaudavę algų, atimdavo maistą iš vietos gyventojų. Amžininkas Kristupas Zaviša rašė: „1710 m. Prūsuose įvairiose vietose siautė maras, o Lietuvoje – sunkios ligos ir, negana to, badas, nes žmonės ne tik dvėselieną, bet kai kur net ir žmogieną valgė, ir niekas į tai nekreipė dėmesio; didelė priespauda kariaunos, savos ir svetimšalių, suėdė viską ligi paskutinio grūdo, sukėlė badą...“

Baisios kančios teko 1812 m. pabaigoje per Lietuvą iš Rusijos besitraukusiai imperatoriaus Napoleono kariuomenei. Vilniuje prieglobstį rado tūkstančiai sušalusių ir paliegusių prancūzų karių. Jiems padėti kaip galėdami stengėsi Vilniaus gydytojai. Profesorius Jozefas Frankas, vadovavęs Vilniaus universiteto Terapijos klinikai, savo atsiminimuose rašė: „Keletas prancūzų kareivių pasislėpė name, kur anksčiau buvo mano klinika, tuo metu paversta karo ligonine. Radę užrakintą vieną kambarį, pamanė rasią jame maisto ir išlaužė duris. Tai būta patologijos kabineto. Nelaimingieji surijo visus ten buvusius preparatus, tarp jų ir inkstų su akmenimis pavyzdį, bei išgėrė visą spiritą, kuriame tie preparatai mirko.“

Atsiranda įvairiose šalyse

Bado iškamuotų žmonių kančias ir akistatą su dilema – valgyti žmogieną ar mirti iš bado – dar galime suprasti, o štai šiais laikais kanibalizmo atvejai sveiku protu nesuvokiami. Nepaisant to, pasaulyje kartais nuskamba šiurpūs kanibalizmo skandalai. Vokietijoje prieš beveik du dešimtmečius buvo teisiamas 41 metų kompiuterių specialistas Arminas Meivesas, nužudęs ir suvalgęs žmogų. Savo auką maniakas susirado išplatinęs skelbimą internete. Medikai pripažino A. Meivesą pakaltinamu, o teismas skyrė kanibalui vos 8,5 metų laisvės atėmimo bausmę, mat auka pati sutiko būti nužudyta ir suvalgyta! Vėliau aukštesnės instancijos teismas peržiūrėjo nuosprendį, ir A. Meivesas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Kanibalų kone kasmet atsiranda įvairiose šalyse. Vien per kelerius pastaruosius metus po tokį atvejį fiksuota Prancūzijos įkalinimo įstaigoje, Rusijos kaime, taip pasielgė du girtavę sugyventiniai Ukrainoje. 2010 m. britas Stivenas Šonas Grifitsas buvo nuteistas už tai, kad nužudė ir suvalgė tris prostitutes. 2012-aisiais Vladivostoke (Rusijoje) du vyrai po ilgai trukusio girtavimo nužudė ir suvalgė trečiąjį savo sugėrovą. Panašių įvykių sąrašą būtų galima tęsti ilgai.

Lietuviškuoju kanibalu vadinamas 1940 m. gimęs Ignacas Montvydas. Jis gyveno Pasvalio rajono Vildūnų kaime, kartu su žmona augino keturis vaikus. Pasak kaimo gyventojų, Ignacas mylėjo sutuoktinę. Tačiau šeimos istorija baigėsi tragiškai: 1982 m. gegužės 21 d. Ignacas pasigedo dažnai girtaudavusios žmonos. Ją radęs, sutuoktinis norėjo vestis namo, tačiau ši priešinosi. Ignacas su žmona susistumdė, tada pargriovė ją ant lovos ir čiupo peilį... Paragauti žmogienos vyras nespėjo vien dėl to, kad atvyko milicininkai. Ignacas stojo prieš teismą, mat buvo pripažintas pakaltinamu. Teismo skirtų vienuolikos metų nelaisvės žmogžudys kalėjime nepraleido – buvo amnestuotas 1990 m. Veltui. Išėjęs iš kalėjimo, vyras apsigyveno Pakruojo rajone. Čia vėl ėmėsi savo darbų. Žmogžudys vėl pateko į kalėjimą ir iš jo nebeišėjo. I. Montvydas susirgo skrandžio vėžiu ir 2001-aisiais mirė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.