Nenumaldomas žmonių noras keliauti ir pažinti svečius kraštus skatino keliautojus skelbti ir tokių kelionių aprašymus. Kokius prisiminimus senovės keliautojai paliko apie Lietuvą, mūsų skaitytojams pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Domininkas Burba.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Kada buvo parašytas pirmasis kelionių vadovas? Pasak pašnekovo, į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes kelionių vadovo žanras neturi aiškių ribų. Iki šiol nėra vieno apibrėžimo, kas gi yra kelionių vadovas. Enciklopedijos, žodynai teigia, kad kelionių vadovas – tai dažniausiai trumpas informacinis leidinys, supažindinantis su pagrindinėmis miesto ar regiono, šalies įžymybėmis.

Tačiau kelionių vadovas pasižymi ne vien informavimo apie turistines įžymybes funkcija. Tokio pobūdžio leidiniai (t. y. jų autoriai) kartu formuoja ir turistinę regiono erdvę, pristatydami to meto politines ir kultūrines tendencijas, istorijos ir geografijos mokslo lygį.

Vis dėlto laikoma, kad pirmasis kelionės vadovas – 333 m. parašytas kūrinys „Itinerarium a Burdigala Hierusalem usq. et ab Heraclea per Aulonam et per urbem Romam Mediolanum usque“. Jame aprašoma kelionė iš Bordo miesto į Jeruzalę ir vėliau per Heraklėją (dab. Makedonijoje) ir Auloną (šiandienę Vliorę Albanijoje) į Milaną. Šio kūrinio nuorašai pasiekė mūsų laikus. Tai kelionių vadovas krikščionių piligrimams, nors kiti mokslininkai jį laiko tik kelionės aprašymu. Tačiau šis darbas turi abiejų žanrų ypatybių. Jame nurodyti ne tik piligrimystės objektai, bet ir vietos, kur galima pernakvoti, pasimaitinti, persikelti į kitą upių pusę.

Bedekerių era

Kalbant apie knygų spausdinimo epochą, galima jau daugiau kalbėti ir apie kelionių vadovus – tokius, kokius juos suprantame šiandien. Vokiečių autoriai teigia, kad pirmasis vadinamasis bedekeris (nedidelio formato kelionių vadovas) buvo Filipo fon Cezeno knyga „Amsterdamo miesto aprašymas“, išleista 1664 m. Tačiau Lenkijoje jau XVII a. pradžioje pasirodydavo tokių leidinių kaip „Przewodnik, abo kościołów krakowskich krótkie opisanie“ (Vadovas, arba Krokuvos bažnyčių aprašymas), išspausdintas 1603-iaisiais.

XVIII a. Vokietijoje žymūs buvo Johano Gotfrydo Gregorio, Heinricho Augusto Otokaro Reichardo, Gotlobo Frydricho Krebelio ir jų paveldėtojų rengti leidiniai. Juose buvo žinių ir apie tuometę Lietuvą. XIX a. pirmojoje pusėje suklestėjo serijinė kelionių vadovų leidyba. Vokietijoje lyderė buvo Karlo Bėdekerio įmonė, leidusi nedidelės apimties kompaktiškus tokio pobūdžio leidinius. Pirmasis pasirodė 1828 m. Britanijoje populiarūs buvo Džono Mario kelionių vadovai.

Kelionių po LDK vadovų nebuvo

D. Burba mus „nuramina“ iš anksto: deja, kelionių po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) ar Abiejų Tautų Respubliką vadovų atskirai neleista. Tačiau apie šiandienės Lietuvos teritoriją galima rasti žinių H. A. O. Reichardo ir G. F. Krebelio leidiniuose, pasakojusiuose apie keliones po Europą. Pirmiausia paminėtos buvo, be abejo, Klaipėda ir Mažoji Lietuva, priklausiusios Prūsijai. G. F. Krebelio leidiniuose dar XVIII a. viduryje jau yra informacijos apie šias vietoves. 1787 m. minėta apie Klaipėdos miestą: uostą, tvirtovę, laivų ir namų skaičių (300 ir 400). Užsiminta ne tik apie Mažosios Lietuvos lietuvius, bet ir apie dar Kristijono Donelaičio minėtus kolonistus – Zalcburgo protestantus.

Lietuva, Žemaitija šiuose leidiniuose buvo paminėtos tik keletą sykių. Kadangi G. F. Krebelio knygos buvo daug kartų perleistos, jose vis atsirasdavo naujos informacijos. 1767 m. G. F. Krebelio knygoje minėta, kad LDK lietuviai degina medžio anglis, rašyta apie Krokuvos ir Vilniaus universitetus. 1775-aisiais jau paminėta, kad lenkai ir lietuviai turi atskiras kalbas.

Gausesnės informacijos apie Vilnių galima rasti 1792 m. G. F. Krebelio darbe „Pagrindinės kelionės po Europą, tokios kaip po Vokietiją, Šveicariją, Nyderlandus, Angliją, Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Daniją, Švediją, Vengriją, Prūsiją, Lenkiją ir Rusiją“. Čia minima, kad Vilnius – LDK sostinė prie laivingos Neries upės, mieste yra daugiau kaip 40 bažnyčių, tarp jų – po vieną liuteronų, reformatų, graikų, yra totorių šventovių ir viena sinagoga.

Vilnius be lietuvių

Nejau iki Adomo Kirkoro (XIX a.) nebuvo išleista jokio kelionių po Lietuvą vadovo? Deja, apgailestauja D. Burba, iki minėto leidėjo ir Lietuvos populiarintojo apie mūsų šalies teritoriją galima paskaityti tik tam tikruose kelionių vadovuose, skirtuose kelionėms po Vokietiją (apie Klaipėdos kraštą), Rusijos imperiją ir Lenkijos karalystę. 1821 m. išleistame kelionių po Lenkijos karalystę vadove, parašytame Juozapo Krasinskio, yra paminėti Kalvarijos, Marijampolės, Garliavos miestai, Aleksotas ir Freda, buvę dar neprijungti prie Kauno.

Pirmasis kelionių po Lietuvą ir Baltarusiją vadovas buvo išleistas Vilniuje Napoleono Riaubos 1908 m., jau įvykus Rusijos imperijos politikos liberalizacijai. Tai daugiau žinyno formos darbas, daug informacijos apie Lietuvos vietoves jame nėra, nors užfiksuota įvairių to meto aktualijų. Vietiniai kelionių vadovų autoriai (minėtas N. Riauba, Vladislavas Zahorskis) akcentavo Vilniaus lenkiškumą ir katalikiškumą, lietuvių, kaip, beje, ir kitų tautybių atstovų, savo darbuose beveik neminėjo. Taip pat buvo akcentuojamos katalikų bažnyčios, universiteto pastatai.

D. Burba pasakoja, kad rusų imperininkai Flavianas Dobrianskis ir Aleksandras Vinogradovas savo XIX ir XX a. sandūroje išleistuose kelionių vadovuose pabrėžė Ortodoksų Bažnyčios įtaką, tačiau neneigė lietuviškų Vilniaus ištakų. F. Dobrianskis, pristatydamas savo kelionių vadove Vilniaus cerkvių ir katalikų bažnyčių istoriją, teigė, kad, pvz., Aušros Vartų Mergelė Marija iš tikrųjų buvo... ortodoksų. Mat šis autorius paaiškino, kad remiasi tik Konstantino Batiuškovo (taip pat aktyvaus imperininko) veikalu.

F. Dobrianskis neneigė, kad Vilnius buvo įkurtas lietuvių genties, bet teigė, kad lietuviai buvo jau seniai glaudžiai susiję su rusų gentimis ir todėl Vilnius nuo jo įkūrimo buvo bent pusiau rusiškas miestas. Viena vertus, tai – imperijos valdininko, dirbusio Vilniaus viešojoje bibliotekoje ir atsidavusio rusifikacijos darbui, pozicija. Kita vertus, archeologas Rytis Jonaitis savo tyrimais atskleidė, kad jau XIII ir XIV a. sandūroje egzistavo civitas ruthenica – „rusėnų miestas“. Tai nereiškia, kad Vilnius buvo įkurtas rusų genčių, tačiau nuolatiniai baltų ir slavų genčių ryšiai čia egzistavo.

Leido okupantai ir mes patys

Pašnekovas mini kaizerinių okupantų išleistą „Ich weiss Bescheid: Kleiner Soldatenführer durch Wilna“ (Mažasis kareivių vadovas po Vilnių). Jis pasirodė Vilniuje 1916 ir 1918 m. ir buvo skirtas visų pirma kareiviams. Leidinys parašytas vadovaujantis imperializmo dvasia, jame pasakojama apie elgetaujančius ir stebuklų laukiančius žmones prie Aušros vartų, „nebūk vokiečių barbaras, nesijuok iš šių žmonių“ – perspėja autorius. Leidinyje taip pat rašoma apie klestinčią prostituciją, tačiau įspėjama, kad tos damos, su kuriomis siūlomi pietūs, serga.

Tarpukario Lietuvos situacija lėmė, kad kelionių vadovai gausiai nebuvo leidžiami. Daugelis jų – kuklūs, nedidelio formato, neišsamūs. Daugiausia jie buvo skirti keliaujantiems sausuma ir vandeniu lietuviams. Pvz., Lietuvos turizmo draugijos išleistas Vadovas po Lietuvą pasirodė jau gana vėlyvu laikotarpiu, jame apie Lietuvos vietoves (Klaipėda buvo įtraukta, o Vilnius – dar ne) buvo surinkta gana nemažai keliautojams svarbiausios informacijos, tačiau, pvz., nuotraukų nebuvo visai.

D. Burba pabrėžia, kad klausimas, kuris kelionių vadovas, parašytas lietuvių autorių, buvo pirmasis, tebelieka atviras: ar rimtais vadovais galima laikyti keleto puslapių brošiūrėles? Tiesa, XX a. pirmojoje pusėje išleisto Vadovo po Vilnių gatvių sąrašas buvo parengtas vadovaujant prof. Mykolui Biržiškai. Jame gatvės buvo nurodytos lietuviškais pavadinimais (kai kurie prigijo, kai kurie – ne), nors tuo metu jos buvo vadinamos lenkų politikų ir kitų veikėjų, dažnai priešiškų Lietuvos Respublikai, vardais. Dar 1937 m. Vilniuje buvo išspausdintas Adomo Juškaičio ir Juozo Maceikos kelionių vadovas – jame buvo ne tik išsamiai pristatytas Vilnius, jo praeitis, bet ir paminėta daug aktualijų, visų pirma susijusių su šio miesto lietuvių veikla.

Ilgas atsigavimo etapas

D. Burbos teigimu, kelionių vadovų leidyba Lietuvoje suintensyvėjo po vadinamojo atšilimo Nikitos Chruščiovo laikais. Nepaisant cenzūros ar savicenzūros, to meto istorinių žinių lygio, leidybos galimybių, tokių leidinių išliekamoji vertė – labai skirtinga. Laikui bėgant, keičiasi ir mokslinis požiūris į architektūros vertybes. Pvz., XX a. viduryje ir net pabaigoje daugelis architektūros istorikų nevertino secesinės architektūros, istorizmo ir moderno, dabar šis požiūris keičiasi, dideli ginčai vyksta dėl vadinamojo stalininio ampyro, funkcionalizmo. Nors dauguma tokių pastatų bent jau Vilniuje turėjo gana originalių bruožų ir iš esmės atspindėjo (kai kada – labai pavėluotai) tarptautines tendencijas, jiems įtaką darė istoriniai stiliai ir Vakarų Europos pavyzdžiai.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, jog, vertinant tokią informacinės literatūros sritį kaip kelionių vadovai, reikia pripažinti, kad daug kas priklausė nuo autorių. Vargu ar tremtinys ir Vilniaus krašto lietuvių veikėjas Vincas Uždavinys knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ (1958 m.) nuoširdžiai džiaugėsi naujosios santvarkos laimėjimais, tačiau neigiamas požiūris į „ponų Lenkijos“ laikus, kai autorius buvo represuotas, greičiausiai buvo nuoširdus. Pvz., J. Maceikos ir Prano Gudyno 1960 m. Vadove po Vilnių apie pagrindines bažnyčias buvo rašoma labai gausiai, išskiriami jų architektūros bruožai, minimas Gedimino stulpų ženklas Šv. Onos bažnyčios bokštuose. Tiesa, bažnyčių pavadinimuose nebuvo pabrėžiami šventųjų vardai.

Buvo rašoma tiesiog „Mikalojaus bažnyčia“, „Onos bažnyčia“, „Petro ir Povilo bažnyčia“. Tos epochos kelionių vadovai įdomūs ir todėl, kad juose užfiksuoti šiandien nebeegzistuojantys paminklai, taip pat to meto nauji pastatai, nugriauti vėliau, ypač šiais laikais. Pvz., minėtame J. Maceikos ir P. Gudyno Vadove po Vilnių rašoma apie „Žalgirio“ stadioną, žiemos plaukimo baseiną, senąjį televizijos bokštą ir kt. Nebeliko ir Pionierių (Šliozbergo) rūmų, o štai vos ne antikvarinis „Rygos“ garlaivis plaukioja iki šiol.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.