Šio nacisto Izraelio ir kitų šalių žvalgybos ieškojo daug metų. Vienas iš „galutinio žydų klausimo sprendimo“ – milijonų Europos žydų sunaikinimo – organizatorių į Izraelio žvalgybos tarnybos (Mosado) sudarytą nacių nusikaltėlių, pasislėpusių įvairiose pasaulio šalyse, sąrašą buvo įrašytas pirmuoju numeriu. Buvusio SS oberšturmbanfiurerio (Trečiojo reicho karinis laipsnis, atitinkantis pulkininko leitenanto laipsnį) Adolfo Eichmano pagrobimas Argentinoje ir pervežimas teisti į Izraelį laikomas viena sėkmingiausių Mosado operacijų.

Manvydas VITKŪNAS

Teisme A. Eichmanas, kaip ir daugelis teisiamų nacių Niurnbergo ir kituose procesuose, bandė parodyti, kad buvo „sraigtelis didelėje Trečiojo reicho mašinoje“, viso labo tik vykdęs vadovybės įsakymus. Jis tikino nedaręs karo nusikaltimų, bet negalėjo paneigti, kad vadovavo Reicho saugumo vyriausiosios valdybos sektoriui IV B4 (gestapo padaliniui, kuravusiam su žydais susijusius klausimus). Iš pradžių A. Eichmanas rūpinosi žydų išgujimu iš Vokietijos, o vėliau, įsibėgėjus antisemitiniams žiaurumams, organizavo Europos žydų deportaciją į koncentracijos stovyklas, žudynes.

1942 m. dalyvavo Vanzės konferencijoje, kur buvo aptartas milijonų žmonių sunaikinimo planas, buvo šio pasitarimo sekretorius, o galiausiai jam buvo pavesta organizuoti pasmerktųjų gabenimą į koncentracijos stovyklas bei žudymą. Izraelio teisėsaugos pareigūnai pateikė A. Eichmanui kaltinimus žvėriškumu ne tik prieš žydus, bet ir prieš kitų tautybių asmenis, nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais. Visgi tam, kad šis nacis atsidurtų Izraelio teisme, teko labai pasistengti šalies žvalgybininkams – jie surengė išskirtinai sudėtingą ir rizikingą A. Eichmano paieškų, sulaikymo ir pergabenimo iš Pietų Amerikos operaciją.

Mažasis žydas

A. Eichmanas gimė 1906 m. kovo 19 d. Zolingene (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Vokietijoje) Elektrinių tramvajų kompanijos buhalterio šeimoje. 1913 m. šeima persikėlė į Austrijos Linco miestą, kur tėvas dirbo tenykštės tramvajų kompanijos komercijos direktoriumi, taip pat buvo vienos iš evangelikų bendruomenių presbiteris. 1916-aisiais mirė Adolfo mama, ir tėvas netrukus vedė antrą kartą. Šeimoje augo dar keturi vaikai – du broliai ir dvi seserys. Vaikystėje ir paauglystėje mokykloje (beje, toje pačioje, kur anksčiau mokėsi Adolfas Hitleris) A. Eichmanas buvo pravardžiuojamas mažuoju žydu dėl tamsių plaukų, nedidelio ūgio ir charakteringos nosies.

Vaikinukas buvo aktyvus Krikščioniškojo jaunimo sąjungos ir Jaunųjų turistų draugijos narys. Mokėsi bendrojo lavinimo mokyklose, o sulaukęs penkiolikos įstojo į Aukštąją elektrotechnikos, mašinų gamybos ir statybos mokyklą Lince. Mokslai sekėsi prastai, todėl išėjęs į pensiją ir savo verslą pradėjęs tėvas liepė sūnui eiti dirbti į šachtą, bet sveikatos sunkiai dirbti jaunuoliui pakako vos trims mėnesiams. Galiausiai, sulaukęs 22-ejų, A. Eichmanas pradėjo dirbti degalų ir degalinių įrangos platintoju.

Nuo 1931 m. Austrijoje labai sustiprėjo pronacistinės nuotaikos, persimetusios iš kaimyninės Vokietijos. A. Eichmanas įstojo į nacių apsaugos būrius – SS, vėliau tapusius reikšminga ginkluota Trečiojo reicho jėga, vykdžiusia represijas ir kovojusia Antrojo pasaulinio karo frontuose. Tačiau tuo metu tai dar buvo Nacionalsocialistų partijos smogiamasis kumštis. A. Eichmanas tuomet dirbo Zalcburge, bet kiekvieną savaitgalį grįždavo į Lincą ir budėdavo vietinio SS dalinio būstinėje. 1933-iaisiais Austrijos kancleris Engelbertas Dolfusas ėmėsi griežtų priemonių prieš nacius (už tai susilaukė žiauraus keršto – 1934 m. buvo nušautas į valstybės kanceliariją įsiveržusių nacistų, persirengusių Austrijos kariuomenės uniformomis). Nacionalsocialistų partijos veikla šalyje buvo uždrausta. A. Eichmanas buvo atleistas iš darbo ir netrukus išvyko į Vokietiją, kur A. Hitlerio vadovaujami nacionalsocialistai jau buvo atėję į valdžią.

Dar kartą vedė savo žmoną

Vokietijoje A. Eichmanas palaipsniui kopė karjeros laiptais SS, vėliau – gestape. Iš puskarininkio jis per dešimtį metų tapo pulkininku leitenantu. 1936 m. pradėjo darbą skyriuje, kuriam buvo pavesta spręsti „žydų problemą“. Iš pradžių pagrindine priemone buvo laikomas nepakantumo žydams atmosferos sudarymas šalyje, rengiant pogromus, engiant žydus visuomeniniame gyvenime ir verčiant kuo skubiau emigruoti iš Vokietijos bei anšliuso metu prijungtos Austrijos. Vėliau nuspręsta imtis kur kas radikalesnių priemonių.

1939-ųjų gruodį A. Eichmanas tapo gestapo sektoriaus IV B4, kur ilgai dirbo, viršininku. 1941 m. jis asmeniškai organizavo mirties fabriku tapusios Osvencimo koncentracijos stovyklos Lenkijoje veiklą, dalyvavo egzekucijose įvairiose Europos vietose. 1944-aisiais A. Eichmanas organizavo Vengrijos žydų ir čigonų naikinimą. Tais pačiais metais jis pateikė SS vadui Heinrichui Himleriui išsamią ataskaitą apie 4 mln. žmonių sunaikinimą. 1945 m., baigiantis karui, A. Eichmanas pasigamino fiktyvius dokumentus. Jis buvo sulaikytas sąjungininkų pajėgų, bet neatpažintas. Tyrėjams jis teigė buvęs 22-osios SS divizijos kariu, o galiausiai sugebėjo pabėgti ir pasislėpti provincijoje. Ten naudojosi svetima pavarde ir dirbo medkirčiu.

Buvusių nacių rėmėjų dėka A. Eichmanas gavo Argentinos pasą kaip Rikardas Klementas ir 1950 m. persikėlė į Pietų Ameriką. Argentinoje jis įsidarbino „Mercedes-Benz“ atstovybėje. 1952-aisiais R. Klementu tapęs nacis legaliai atvyko į Europą, jau svetima pavarde antrą kartą vedė savo žmoną ir kartu su trimis sūnumis išsikėlė į Argentiną. Šioje šalyje 1955 m. porai gimė ketvirtasis sūnus.

Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos Federacinės Respublikos ir kitų šalių specialiosios tarnybos ieškojo svetimomis pavardėmis prisidengusių ir be pėdsakų dingusių nacių įvairiose valstybėse, daugiausia – Lotynų Amerikoje. Kai kurie buvo suimti ir teisiami, pavienius Holokausto kaltininkus Izraelio žvalgybos agentai likvidavo vietoje. Kai kurie iš ieškotų nacistų, pavyzdžiui, Osvencimo „mirties angelas“, gydytojas sadistas Jozefas Mengelė, niekada nebuvo sučiupti ir sulaukė senatvės.

Pelenai – jūroje

A. Eichmanas Izraelio specialiųjų tarnybų Argentinoje buvo susektas gana netikėtomis aplinkybėmis. Iš Vokietijos kilęs žydas Lotaras Hermanas, 1935 m. kalintas Dachau koncentracijos stovykloje, bet vėliau, dar iki didžiųjų Holokausto baisumų, spėjęs išvykti į Pietų Ameriką, Argentinoje augino dukrą Silviją. Ji pradėjo susitikinėti su simpatišku blondinu, kuris nežinojo, jog mergina – žydė, nes tėvas ją augino kaip katalikę. Lankydamasis merginos namuose, vaikinas pasakė savo pavardę – Klausas Eichmanas, ir paaiškino, esą jo tėvas žuvo prie Stalingrado, tad jis neva auga dėdės R. Klemento namuose. L. Hermanas žinojo, kad A. Eichmanas yra vienas ieškomiausių pabėgusių nacių, ir įtarė, kad Klausas gali būti jo sūnus, o tariamas dėdė R. Klementas – iš tiesų A. Eichmanas. Įtarimus sustiprino kai kurios nacistinės Klauso kalbos.

Ši informacija pasiekė Izraelį. Mosado direktorius Iseras Harelis nusprendė ją patikrinti ir išsiuntė į Argentiną agentą.

Jis su Silvijos Herman ir kitų vietos žydų pagalba sugebėjo nustatyti, kad senjoras R. Klementas iš tiesų yra A. Eichmanas. Tada Mosadas surengė specialiąją operaciją – ją vykdė Rafio Eitano vadovaujama operatyvinė grupė. Visi jos nariai buvo savanoriai, daugelis – Holokausto metu netekę savo artimųjų. Jiems buvo griežtai nurodyta ne nužudyti A. Eichmaną, o bet kokia kaina atgabenti į Izraelį. Naudodamiesi fiktyviais dokumentais, jie skirtingais maršrutais, t. y. per įvairias pasaulio šalis, atvyko į Argentiną. Čia agentams buvo išnuomoti keli namai, butai ir automobiliai. Buvo sukurta konspiracinė ryšio sistema, stebimas A. Eichmano namas.

1960 m. gegužės 11-osios vakare dviem mašinomis atvykę Izraelio žvalgybininkai laukė iš darbo autobusu grįžtančio A. Eichmano netoli jo namų. Kai vyras išlipo stotelėje, jau buvo tamsu. Prie tako namų link jo tykojo agentas Piteris Malkinas, mūvėjęs odines pirštines (kaip pats sakė, nenorėjo plikomis rankomis liesti nacio veido). Sulaikymas ir įsodinimas į automobilį truko ne ilgiau kaip 20 sekundžių. A. Eichmanas galėjo tik inkšti ir spurdėti. Jis buvo nuvežtas į konspiracinę vilą ir ten akylai saugomas bei apklausiamas. Iš pradžių viską neigęs, galiausiai sulaikytasis pasakė savo tikrąjį vardą.

Devynias paras didžiąją dalį laiko jis leisdavo užrištomis akimis, prirakintas prie lovos ir nuolat saugomas. Galiausiai spaudžiamas ir įkalbinėjamas A. Eichmanas sutiko pasirašyti sutikimą, kad būtų pervežtas teisti į Izraelį. Jis buvo nufotografuotas su Izraelio oro transporto kompanijos „El Al“ lakūno uniforma (tokias uniformas turėjo ir kiti grupės nariai), jam buvo padirbti dokumentai. Išgabenti kalinį oro transportu tebuvo vienas šansas.

Tuo metu „El Al“ nevykdė tiesioginių skrydžių į Argentiną, bet kompanijos orlaivis specialiu reisu buvo atskridęs į Buenos Aires 150-ųjų Argentinos nepriklausomybės metinių proga. Labai rizikuodami Mosado operatyvininkai vežė migdomaisiais vaistais apsvaigintą A. Eichmaną į oro uostą. Tuo metu jo, kaip be žinios dingusio asmens, ieškojo ne tik Argentinos policija, bet ir apie 300 Argentinoje gyvenusių nacių, įtarusių, kad jų bendražygį pagrobė žydai. Oro uosto apsaugos darbuotojai pamatė, kad automobilyje vienas iš „lakūnų“ atrodo neadekvačiai, kažką bando pasakyti, bet jo bendrakeleiviai paaiškino, kad „kolega sunkiai susirgo, bet gydymas bus tęsiamas tėvynėje“, ir parodė fiktyvią pažymą iš ligoninės. Apsaugininkai praleido automobilį, ir netrukus „El Al“ lėktuvas pakilo į orą.

Kai paaiškėjo, kad A. Eichmanas yra atgabentas į Izraelį, kilo tarptautinis skandalas. Argentina pasiskundė Jungtinėms Tautoms, kad buvo pažeistas šalies suverenitetas. Izraelio premjerė Golda Meir atsiprašė Argentinos, bet pareiškė, kad „šiuo atveju išskirtinės priemonės yra pateisinamos“. A. Eichmanas po teismo 1962 m. birželio 1-osios naktį buvo pakartas Ramlos kalėjime, jo palaikai – kremuoti, o pelenai – išberti į Viduržemio jūrą už Izraelio teritorinių vandenų ribų. Beje, tai buvo vienas iš vos dviejų Izraelyje mirties bausme oficialiai nuteistų asmenų, kuriems nuosprendis buvo įvykdytas. Pirmuoju tapo iš Kauno kilęs Meiras Tobianskis. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, studijavo universitete, vėliau persikėlė į Palestiną. 1948-aisiais, Izraelio nepriklausomybės karo metu, buvo apkaltintas (kaip vėliau paaiškėjo, nepagrįstai) išdavyste ir sušaudytas, vėliau – reabilituotas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.