Vėlyvaisiais viduramžiais, XIV a. pabaigoje–XV a. pirmojoje pusėje, didelėje teritorijoje nuo Suomijos įlankos iki Norvegijos pakrančių veikė piratai. Iš pradžių jie buvo itin aktyvūs Baltijoje, po kurio laiko pagrindinėmis jų bazėmis tapo Šiaurės jūros pakrantės ir salos. Savo kelią jie pradėjo kaip kaperiai – vienų ar kitų valdovų užduotis vykdę privatūs asmenys, vėliau tapo tiesiog laisvais ir nuo niekieno valios nepriklausančiais piratais.

Manvydas VITKŪNAS

Plėšikavimas Šiaurės Europos vandenyse buvo žinomas nuo seno. Kadaise čia siautė Skandinavijos vikingai, kuršiai, estai, vakarų slavai. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo atverstas naujas šios istorijos puslapis. Viskas prasidėjo nuo dviejų valdovų, Danijos karalienės Margaritos I ir Švedijos karaliaus Albrechto Meklenburgiečio, kovos dėl valdžios Skandinavijoje. Albrechtas buvo kilęs iš Meklenburgo regiono (esančio pietinėje Baltijos pakrantėje, Vokietijoje), tad valdė ne tik Švediją, bet ir gimtąjį Meklenburgą.

1389 m. pietinėje Švedijos dalyje vykusiose Falšiopingo kautynėse Margaritos I kariuomenė sumušė švedų pajėgas, o Albrechtas Meklenburgietis su sūnumi Eriku pateko į danų nelaisvę. 1391–1392 m. Meklenburgo hercogai, nusprendę nepalikti savo valdovo bėdoje, nusamdė dešimtis kaperių, kad šie kovotų su danais. Netrukus Baltijos jūros bangas skrodė dešimtys, vėliau ir šimtai laivų, kurių įgulos turėjo aiškų tikslą – padaryti kuo daugiau žalos Danijos valdoms ir laivams, kartu iki valios prisiplėšti turto.

Valdovų nesantaika

Sausumoje Danijos kariuomenei sekėsi labai gerai – ji užėmė didelę dalį Švedijos ir sparčiai artinosi prie Stokholmo. Šiame mieste tuo metu buvo gausios švedų ir vokiečių bendruomenės, ir tarp jų įsiplieskė arši kova.

Vokiečiai atvirai rėmė Albrechtą Meklenburgietį ir įtarė švedų bendruomenę slapta palaikant Daniją bei rengiantis atverti danų pajėgoms miesto vartus. Dar 1389 m. liepą vokiečiai pasalūniškai suėmė švedų tautybės Stokholmo miesto tarybos narius – jie buvo tardomi ir netrukus sudeginti gyvi. Daugiau nei trys šimtai esą nepatikimų švedų tautybės miestiečių buvo išvaryti iš Stokholmo. Ir štai, kai 1391 m. Margaritos I kariuomenė pagaliau pasiekė Stokholmą, miestas buvo pasirengęs gynybai, o Meklenburgo hercogai, pasitelkę kaperius, padarė viską, kad ji truktų kuo ilgiau.

Kaperiai pasivadino „vitaliečiais“ (vitalie, vitalien – „gyvybiškai svarbu“). Jie gabeno į iš sausumos pusės apgultą, bet iš jūros vis dar pasiekiamą Stokholmą maisto, ginklų, kitų krovinių. „Vitaliečiai“ stengėsi padaryti kuo daugiau žalos ne tik pačiai Danijai, bet ir jos sąjungininkams. 1392 m. jie įnirtingai kovojo su Vokietijos uostamiesčiu Liubeku, stojusiu į Margaritos I pusę. 1393-iaisiais „vitaliečių“ flotilė pasiekė ir nusiaubė Bergeną (Norvegijoje), o 1394 m. – Danijai priklausiusią Malmę (dab. Pietų Švedijoje). O kiek priešiškos Danijos ir jos sąjungininkų laivų tapo „vitaliečių“ grobiu, sunku ir suskaičiuoti.

Išgirdę apie „vitaliečių“ sėkmę ir šlovę, prie šių „teisėtų Baltijos plėšikų“, nevengusių išplaukti ir į Šiaurės jūrą, jungėsi ir kitų Europos regionų gyventojai, ypač fryzai (ši tauta gyvena Šiaurės jūros pakrantėse Nyderlandų, Vokietijos ir Danijos teritorijose). Pagrindinės „vitaliečių“ bazės buvo Meklenburgo uostai – Štralzundas, Rostokas, Vismaras (dab. Vokietijoje).

Dievo draugai ir pasaulio priešai

Galiausiai 1394 m. „vitaliečiai“ užėmė danų kontroliuotą Gotlando salą, daugelį amžių buvusią vienu svarbiausių laivybos punktų Baltijos jūroje. Pagrindinį salos uostamiestį Visbį jie pavertė savo sostine. Dabar jie siaubė jau ne vien danų ir jų sąjungininkų laivus, o kone visus, kas pasitaikė jų kelyje. Prekybos keliai Baltijos jūroje buvo sutrikdyti, beveik visiškai nutrūko silkių gaudymas ir prekyba jomis (beje, šis delikatesas pasiekdavo ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, patekdavo ant Jogailos ir Vytauto Didžiojo stalo). Kaperiai tapo akivaizdžiai žalingi ne tik Danijai, bet ir galingai, XV a. net 160 miestų vienijusiai Hanzos sąjungai.

Hanza, iš pradžių nenorėjusi Danijos įsigalėjimo Šiaurės Europoje, pradėjo ieškoti kompromisų su Margarita I, 1397 m. dėl Kalmaro unijos tapusia faktine ne tik Danijos, bet ir Norvegijos bei Švedijos valdove. Stokholmas buvo jos rankose, o štai „vitaliečiai“ iš Gotlando salos ir kitų savo bazių visus puldinėjo vadovaudamiesi šūkiu „Mes – Dievo draugai ir viso pasaulio priešai“. Ir danams, ir Hanzos sąjungai jie smarkiai įkyrėjo ir darė daug nuostolių. Prekybinius laivus (dauguma jų buvo kogai) reikėjo vis rimčiau apginkluoti, tekdavo samdyti karius, kad jie budėtų laivuose. Galiausiai iniciatyvos ėmėsi kryžiuočiai. Vokiečių ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas parengė karinės operacijos, turėjusios pagaliau palaužti „piratų respubliką Gotlande“, planą.

1398 m. kovo 17 d. kryžiuočių laivynas (10 didelių ir apie 30 mažesnių laivų) išplaukė į Baltiją, kur dar plaukiojo ledo lytys. Netrukus prisijungė ir danų bei įvairių Hanzos miestų laivai. Gotlando pakrantėje išsilaipino apie 5 tūkst. karių. Jie vieną po kitos užėmė „vitaliečių“ tvirtoves ir galiausiai pasiekė Gotlandą, iš jūros užblokuotą kryžiuočių ir jų sąjungininkų laivų. Visgi Visbio sienos pasirodė esančios tvirtos, kaip ir „vitaliečių“, vadovaujamų Sveno Stiurės, valia priešintis.

Galų gale prasidėjo derybos ir baigėsi sėkmingai. Kryžiuočiai perėmė salos kontrolę ir valdė Gotlandą iki 1407-ųjų. „Vitaliečiai“ turėjo skubiai palikti salą ir išplaukti, kur tik panorėję. Vieni iš jų pasuko į šiaurinę Baltijos dalį, kiti rado prieglobstį pietvakarinėse jos pakrantėse, bet daugelis nusprendė persikelti į Šiaurės jūrą. Pats S. Stiurė ir dar keli žymūs, iš kilmingųjų kilę „vitaliečių“ vadai nusprendė „grįžti į doros kelią“ ir prisiekė ištikimybę Danijos karalienei.

Rėmė varguolius

Šiaurės jūroje įsikūrusiems „vitaliečiams“ prigijo „lygiadalių“ vardas, nes grobį ši piratų brolija dalijosi po lygiai, dažnai nešykštėdavo sušelpti ir skurstančių pakrančių gyventojų ir taip užsitikrindavo jų lojalumą. Pagrindinėmis piratų bazėmis tapo Fryzijos pakrantės ir Šiaurės jūroje esanti Helgolando sala (priklausanti Vokietijai). Iš čia piratai pasiekdavo dabartinės Norvegijos, Anglijos, Belgijos, Prancūzijos, netgi Ispanijos krantus, taip pat nepamiršdavo kartkartėmis sugrįžti į Baltiją (čia jie veikė iki daugmaž 1440 m.).

Žymiausias piratų vadas buvo Klausas Štertebekeris. Jo vardas puikiai žinomas Vokietijoje. Apie jį ir brolius „vitaliečius“ bei „lygiadalius“ parašyta dešimtys knygų, sukurtas ne vienas filmas. Apie K. Štertebekerio jaunystę žinoma labai mažai. Vienais duomenimis, jis kilęs iš Baltijos jūros uostamiesčio Vismaro, kitais – iš netoli Šiaurės jūros esančio Rotenburgo. 1396 m. kapitonas K. Štertebekeris Marienhafės mieste vedė fryzų didiko Keno tom Broko dukterį.

Piratavimu aktyviai užsiėmęs jūrininkas, beje, mėgęs nemenkai išgerti vyno, alaus ar kitų svaigiųjų gėrimų, pelnė kone jūrų Robino Hudo šlovę, nes dalimi grobio pasidalydavo su vargstančiaisiais. Pasakojama legenda, esą kartą Baltijos jūroje esančioje Riugeno saloje (priklausančioje Vokietijai) K. Štertebekeris pamatė prie savo namelio verkiantį pagyvenusį žvejį. Šis pasiskundė, kad trobelę nuomoja, bet neturi sumokėti pinigų šeimininkui, nes jau kurį laiką pagauna itin mažai žuvų. Piratų vadas davė žvejui tiek pinigų, kad šis galėjo išsipirkti namą. Kitame kaimelyje piratų vadas išvydo žvejo žmoną, lopančią skylėtus savo vyro drabužius. K. Štertebekeris padavė jai gabalą audinio. Moteriškė pamanė, kad garsus jūrininkas tiesiog davė jai medžiagos drabužiams lopyti, bet į audinį buvo įvyniota auksinių monetų, padėjusių šeimai labai ilgai gyventi be vargo.

Galvas išstatė apžiūrai

Pirataudami Šiaurės jūroje, K. Štertebekeris ir jo bičiuliai didžiausią žalą darė dar dviem labai stipriems Hanzos sąjungos uostamiesčiams – Hamburgui ir Brėmenui. 1400 m. „lygiadaliai“ buvo užpulti Rytų Fryzijos salose, apie 80 piratų buvo nukauta. Dar 25 „lygiadalius“ sučiupo ir perdavė Hanzos samdytiems kariams išsigandę vietos gyventojai. Šiems piratams Emdeno miesto aikštėje buvo nukirstos galvos.

Hanzos sąjungos ir piratų kova darėsi vis aršesnė. Lemtingas susirėmimas laukė 1401-ųjų pavasarį, kai Elbės upės žiotyse buvo sutelktas Hamburgo ir jo sąjungininkų laivynas. Jis išplaukė link Helgolando salos, kur išmetę inkarus stovėjo daug piratų laivų. Įvyko kautynės, jų metu daug piratų žuvo, o K. Štertebekeris su grupele bendražygių pateko į nelaisvę. Jų teismas vyko Hamburge. Po pusmetį trukusio proceso visi piratai 1401 m. spalio 20 d. buvo nuteisti mirties bausme, nukertant galvas. K. Štertebekeris prašė pasigailėti jo ir bičiulių, žadėjo atgabenti esą paslėptą auksą ir juo padengti miesto Šv. Petro bažnyčios stogą. Tačiau teismas buvo nepalenkiamas.

Pasakojimai apie egzekuciją vėlgi apipinti legendomis. Viena iš jų byloja, esą K. Štertebekeris paprašė jam nukirsti galvą stovint greta savo bendražygių rikiuotės ir paleisti tuos piratus, pro kuriuos spės praeiti jo begalvis kūnas. Netekęs galvos K. Štertebekeris neva žingsniavo tol, kol budelis pakišo jam koją... Visi piratai buvo nukirsdinti, o jų galvos buvo išstatytos viešai apžiūrai. Kai budelio, meistro Rozenfeldo, paklausė, ar jis nepavargo, šis atšovė, kad „jėgų jam užtektų ir nukirsdinti visiems miesto tarybos nariams“. Už liežuvio nevaldymą budelis buvo išplaktas (remiantis kita versija, jam buvo nukirsta galva).

1878 m. vykdant statybos darbus Hamburgo uoste buvo rasta žmogaus kaukolė, persmeigta masyvia vinimi. Radinys buvo perduotas Hamburgo miesto muziejui. Manoma, kad tai vieno iš piratų, kurių galvos buvo išstatytos viešai apžiūrai šalia Elbės, likučiai. Jau mūsų laikais pagal šį radinį buvo sukurta žmogaus veido rekonstrukcija. Kas žino, gal į mus žvelgia pats Klausas Štertebekeris...

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.