Iranas, jau keturis dešimtmečius valdomas teokratinio ajatolų režimo, – vienas didžiausių tarptautinės įtampos židinių. Komplikuoti yra šios šalies santykiai ne tik su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Izraeliu, daugeliu Vakarų valstybių, bet ir su artimomis kaimynėmis, tokiomis kaip Saudo Arabija. Iranas – didelė, įvairi, savitą istoriją ir kultūrą turinti valstybė.

Manvydas VITKŪNAS

Kraštas, nuo gilios senovės žinomas kaip Persija, Iranu tapo 1935 m. kovo 22 d. Tuo metu Rezos‑šacho Pehlevi nurodymu buvo pakeistas senasis šalies pavadinimas ir kreiptasi į užsienio valstybių diplomatus, reikalaujant vartoti tik naująjį pavadinimą. „Iranas“ – žodis, kilęs iš indoiranėnų kalbų ir reiškiantis „arijų žemė“. Arijais buvo vadinamos indoiranėnų kalbomis (senąja persų, Avestos, sanskrito ir kt.) kalbėjusios indoeuropiečių tautos, gyvenusios Vidurio ir Pietų Azijoje. Persijos pavadinimas kilo iš Farso regiono dabartinio Irano pietvakariuose pavadinimo. Ilgainiui jis išplito ir buvo vartojamas visam Iranui apibūdinti, nors persai sudaro tik pusę šalies gyventojų. Senasis pavadinimas – „Iranas“ – buvo universalesnis ir telkė visas šachų valdžioje buvusias šalies tautas.

Civilizacijos tūkstantmečiai

Iranas didžiuojasi itin įspūdinga, tūkstantmete istorija. Šalies teritorijoje aptikta neandertaliečių pėdsakų, o visų priešistorės periodų archeologinis paveldas – išties išskirtinis. Nuo III tūkstantmečio prieš mūsų erą šalies pietvakariuose gyvavo Elamo civilizacija. Vėliau klestėjo Medijos valstybė, o labiausiai Persija išaugo I tūkstantmetyje prieš Kristų, kai ją valdė Achemenidų dinastijos valdovai. Imperijos valdos vakaruose siekė dabartinę Bulgariją, pietvakariuose – Libiją ir Egiptą, šiaurėje – Kaukazo kalnus ir Aralo jūrą, rytuose – Indo upę.

Beveik visą šią milžinišką valstybę užkariavo Aleksandras Makedonietis. Vienas iš jo karvedžių Seleukas I Nikatoras tapo Seleukidų dinastijos, valdžiusios iki 63 m. pr. Kr., pradininku. Aleksandro Makedoniečio ir Seleukidų laikais plito graikų kultūra. Vėliau čia klestėjo Partų imperija – Romos varžovė Rytuose, o III a. įsigalėjo persiška Sasanidų dinastija. VII a. Persiją nukariavo ir prie savo kalifato prijungė arabai. Vėliau čia gyvavo įvairios valstybės. XIII a. Persiją užkariavo mongolai, XIV a. – Timūras. XVI–XVIII a. šalį valdė Sefevidai, XVIII–XX a. – Kadžarai. Paskutine valdančiąja monarchų dinastija 1925 m. tapo Pehlevi. Šachas Mohamadas Reza Pehlevi buvo nuverstas Irano islamo revoliucijos metu 1979-aisiais.

Islamo revoliucija

Irano islamo revoliucija radikaliai pakeitė šalies politinę ir kultūrinę raidą. Iki 1979 m. Iranas buvo aiškiai į Vakarus besiorientuojanti valstybė. Šalyje vykdytos ekonominės reformos (daug kas jas laikė radikaliomis), skatinta visuomenės sekuliarizacija, mažinta dvasininkų įtaka. Vyrai skatinti dėvėti europietiškus drabužius, moterys – atsisakyti musulmoniškų apdarų. Mečetėse raginta naudoti kėdes ir suolus vietoj maldos kilimėlių. Buvo leidžiamas gana laisvas vyrų ir moterų bendravimas, legalizuoti lošimo namai, diegti įvairūs vakarietiškos gyvensenos elementai.

Tuo pat metu šalis kentė nuo ekonominių problemų, socialinės atskirties. Gyventojus piktino šacho šeimos prabanga, iždo lėšų švaistymas, slaptosios tarnybos „Savak“ pareigūnų savivalė, represijos prieš protestuotojus. Tuo pasinaudoję islamistai surengė Irane revoliuciją. Šachas su šeima pabėgo iš šalies, o į Iraną grįžo dvasinis lyderis, radikalių islamistinių pažiūrų ajatola Ruhola Chomeinis. Iranas nusisuko nuo Vakarų.

„Nuo jūros iki jūros“

1 mln. 648 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą užimantis Iranas yra 17 pagal plotą pasaulio valstybė. Tai šalis „nuo jūros iki jūros“: pietuose Irano krantus skalauja Arabijos jūra, Persijos įlanka, o šiaurėje – Kaspijos jūra. Tai kalnuota šalis, o aukščiausias kalnas, Demavendo ugnikalnis, šauna į viršų 5 610 metrų virš jūros lygio. Miškais apaugę dešimtadalis šalies ploto, daug dykumų ir pusdykumių. Iranas gali pasigirti gamtos įvairove, bet per pastarąjį šimtmetį dėl intensyvios žemdirbystės, ūkio plėtros, medžioklės daug gyvūnų rūšių išnyko. Pavyzdžiui, 1957 m. sumedžiotas paskutinis šalyje azijinis liūtas (šių gyvūnų dar išliko Indijoje), o 1958-aisiais – paskutinis Turano, arba Kaspijos, tigras (ši rūšis visiškai išnaikinta).

Irane gyvena 82,5 mln. žmonių. Nors šalis nuo seno buvo vadinama Persija, persai, kaip minėta, tesudaro apie pusę gyventojų. Duomenys apie tautinę Irano gyventojų sudėtį – labai prieštaringi. Persų skaičius įvairiuose šaltiniuose nurodomas nuo 36 iki 61 proc., azerbaidžaniečių (kompaktiškai gyvenančių šalies vakaruose) – nuo 16 iki 40 proc., kurdų (gyvenančių šiaurės vakariniame šalies pakraštyje) – nuo 5 iki 10 proc. Taip pat Irane gyvena gausios arabų, gilianiečių, lūrų, mazandaraniečių, beludžių, turkmėnų, kitų tautybių atstovų bendruomenės. Įdomu, kad azerbaidžaniečių Irane gyvena kelis kartus daugiau nei Azerbaidžane. Miestiečiai sudaro apie 70 proc. Irano gyventojų. Sostinėje Teherane gyvena 9 mln., o jo aglomeracijoje – net 15 mln. žmonių.

Šiitų valstybė

Skirtingai nei daugelyje musulmoniškų šalių (jose vyrauja musulmonai sunitai), Irane beveik 90 proc. tikinčiųjų sudaro musulmonai šiitai. Kitos šalys, kuriose šiitų yra daugiau nei sunitų, – Azerbaidžanas, Bahreinas, Irakas, taip pat jų daug Libane, Jemene. Sunitų Irane tėra 9 proc. (daugiausia tai kurdai ir turkmėnai), o kitų tikėjimų atstovai (krikščionys, judaizmo ir zoroastrizmo išpažinėjai, bahajai ir kt.) nesudaro nė 2 proc.

Daugumą (apie 300 tūkst.) krikščionių sudaro Irane gyvenantys asirai, armėnai ir gruzinai. Iranas patenka į šalių, kuriose yra nepalankiausios sąlygos krikščionims išpažinti savo tikėjimą, dešimtuką. Jiems draudžiama skleisti savo tikėjimą, statyti naujas bažnyčias, melstis persų kalba, taip pat taikomi kiti apribojimai.

Viešos egzekucijos

Irane labai dažnai taikoma mirties bausmė (pagal šį rodiklį šalis užima antrąją vietą po Kinijos), o nusikaltimų, už kuriuos gali būti skirta griežčiausia bausmė, sąrašas – be galo ilgas. Tai valstybės išdavimas, žmogžudystės, išžaginimai, ginkluoti apiplėšimai, prekyba narkotikais, pornografijos platinimas, pedofilija, prostitucija, homoseksualūs santykiai, šeiminė neištikimybė, erezijos, burnojimas prieš Dievą, amoralumas. Įstatymai leidžia mirties bausmę berniukams taikyti nuo 15 metų, o mergaitėms – vos nuo 9 metų (tai laikoma lytinės brandos amžiumi).

Egzekucijos vykdomos įvairiais būdais (tarp jų – ir sušaudant), bet labiausiai šiurpina viešas korimas ant automobilinio krano miestų aikštėse ar užmėtymas akmenimis (ši bausmė dažniausiai taikoma moterims, nuteistoms mirties bausme dėl šeiminės neištikimybės). Fizinių bausmių sąraše – ir plakimas rimbu, galūnių amputavimas, netgi akies išlupimas (jei dėl nusikaltusiojo kaltės kitas žmogus prarado regėjimą).

Nafta ir automobiliai

Iranas turtingas gamtos išteklių. Ši šalis yra ketvirta pasaulyje pagal išžvalgytas naftos ir dujų atsargas. Čia taip pat gausu akmens anglių, cinko, vario, geležies rūdos ir kitų naudingųjų iškasenų, veikia daug terminalų, perdirbimo gamyklų, metalurgijos įmonių.

Iraniečiai didžiuojasi savo automobilių pramone. Čia dirba apie pusę milijono žmonių. Šios srities flagmanas – kompanija „Iran Khodro“, per metus pagaminanti apie milijoną lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų. Iraniečiai glaudžiai bendradarbiauja su kitų šalių, ypač Prancūzijos, automobilių gamintojais. Populiariausias iranietiškas automobilių modelis – sedanas „Samand“. Tokie automobiliai gaminami Irane, o pagal licencijas surenkami ir kitose šalyse – Azerbaidžane, Venesueloje, Baltarusijoje, Sirijoje, Kinijoje, Senegale. Visgi Iranas dėl tarptautinės konfrontacijos, jam taikomų sankcijų susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis, dideliu nedarbu.

Ne viena kariuomenė

Iranas – karinga valstybė, turinti stiprias ginkluotąsias pajėgas. 1980–1988 m. vyko kruvinas Irako–Irano karas, jo metu iraniečiai atrėmė Sadamo Huseino bandymą atplėšti nuo Irano naftos turtingas ir daugiausia arabų gyvenamas pietvakarines provincijas. Pastaraisiais dešimtmečiais ne kartą būta ginkluotų incidentų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kitomis šalimis. Iranas labai aktyviai dalyvauja kare Sirijoje (ten dislokuotos iraniečių pajėgos, remiančios Bašaro al Asado režimą), remia įvairias karines grupuotes Libane, Jemene, Irake, kitose valstybėse. Šalis gamina balistines raketas, kitą ginkluotę, yra parengusi branduolinių ginklų kūrimo programą (dėl to susilaukia tarptautinių sankcijų).

Greta reguliariosios kariuomenės, vidaus saugumo, pasienio apsaugos pajėgų Irane egzistuoja išskirtinė elitinė karinė struktūra – Revoliucinės gvardijos (arba Islamo revoliucijos sargybinių) korpusas. Tai ideologiškai patikimiausias ajatolų režimo ramstis, atliekantis kariuomenės (yra sausumos, aviacijos, oro gynybos, jūrų pajėgos) ir policijos struktūrų funkcijas, taip pat paieškos ir gelbėjimo užduotis. Korpuse yra specialiosios paskirties padalinys „Quds“, atsakingas už užduočių vykdymą užsienyje, slaptąsias operacijas, paramą proiranietiškoms jėgoms kitose šalyse. Šio padalinio vadu buvo šių metų sausio 3 d. Bagdade nukautas įtakingas generolas Kasemas Soleimanis. Iš viso Irano ginkluotosiose pajėgose tarnauja apie 1,5 mln. karių ir pareigūnų.

Daugiau įdomių ir naudingų straipsnių galite skaityti žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“, kuriuos rasite prekybos taškuose visoje Lietuvoje!