1919 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos kariuomenė išvadavo Zarasus ir po daugiau nei pusę metų trukusių kovų išstūmė iš mūsų šalies teritorijos bolševikų pajėgas. Karas su sovietais tuo nesibaigė – mūsų kariai dar kovėsi su jais Latvijos teritorijoje, fronto linija pasiekė Dauguvos upę. Tačiau esminė pergalė prieš vieną iš trijų pavojų Lietuvai 1919–1920 m., Nepriklausomybės kovų metu, kėlusių priešų (greta bermontininkų ir Lenkijos) jau buvo pasiekta.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmasis mūsų šalies ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras 1918 m. lapkričio 14 d. Valstybės Taryboje pareiškė: „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, rusų ar latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereikia.“

Tačiau labai greitai teko tokį gana naivų požiūrį keisti, ir jau lapkričio 23 d. buvo pasirašytas įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo. Pirmieji priešai, su kuriais teko suremti ginklus, buvo bolševikai. Po Spalio revoliucijos (1917 m.) užėmę valdžią Rusijoje, bolševikai sunaikino carinę Rusijos imperiją, bet nė nemanė atsisakyti imperinių ambicijų, tik vadino jas kitaip, pavyzdžiui, tikslu sukelti pasaulinę revoliuciją. Ji turėjo apimti kuo daugiau šalių, pirmiausia – buvusius Rusijos imperijos pakraščius, kur kūrėsi laisvės siekiančių tautų valstybės. Ginklus su bolševikais teko suremti ne tik lietuviams, bet ir latviams, estams, suomiams, lenkams, ukrainiečiams, armėnams, azerbaidžaniečiams, sakartveliečiams (gruzinams) ir kt.

Savo ruožtu revoliucijos „nešėjai“ siekė pavaizduoti Raudonosios armijos invaziją į kaimynines žemes kaip pagalbą kitų tautų darbo liaudžiai, nors Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, į bolševikų pusę stojo tik maža dalis vietos gyventojų. Radosi ir lietuvių, užsikrėtusių bolševikinėmis idėjomis ir įtikėjusių pasaulinės revoliucijos galimybe. Vincas Mickevičius-Kapsukas ir jo bendražygiai tapo patogiu įrankiu Kremliaus rankose kuriant regimybę, esą patys lietuviai siekia sovietų valdžios įsigalėjimo. Tačiau tai buvo galima padaryti tik pasitelkus ginkluotą intervenciją iš išorės.

Todėl nenuostabu, kad jau 1918 m., iš Lietuvos pradėjus palaipsniui trauktis Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenei, iš paskos į Lietuvą slinko Raudonosios armijos daliniai. Sovietų Rusija net nepaskelbė karo mūsų valstybei – oficialiai laikė puolimą prieš „buržuazinę“ Lietuvą kova su kontrrevoliucinėmis jėgomis buvusios Rusijos imperijos teritorijoje.

Padėjo vokiečiai

Situacija Lietuvoje 1918 ir 1919 m. sandūroje buvo labai permaininga. Nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijos ir kariuomenė dar tik kūrėsi. Didelėje dalyje šalies teritorijos dar buvo vokiečių pajėgos. Rytinėje dalyje, ypač Vilniuje ir jo apylinkėse, aktyviai veikė lenkai. Juzefas Pilsudskis 1918 m. lapkritį įsakė sudaryti lietuvių ir baltarusių diviziją kaip Lenkijos kariuomenės junginį. Tai aiškiai rodė, kad Lenkija nenori nė galvoti apie nepriklausomas Lietuvos ir Gudijos valstybes.

Pačioje 1918-ųjų pabaigoje, paskutinėmis gruodžio dienomis, bolševikai užėmė Švenčionis, Uteną, Rokiškį, skverbėsi gilyn į rytinę ir šiaurinę Lietuvos dalis. 1919 m. sausį padėtis dar labiau pablogėjo – šiaurėje jie užėmė Panevėžį, Šiaulius, Mažeikius, pietuose – Varėną.

Mūsų kariuomenės komendantūra Vilniuje buvo įsteigta gruodžio 24 d., o gruodžio 29-ąją naujasis ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis oficialiai pakvietė savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Tuo pat metu bolševikai siekė įsigalėti Lietuvoje: savo valdžią Vilniuje dar gruodžio 18 d. buvo paskelbusi Prano Eidukevičiaus vadovaujama Vilniaus darbininkų atstovų taryba. Raudonajai armijai užėmus Daugpilį, V. Mickevičius-Kapsukas atvyko į jį iš Maskvos ir laukė momento, kada galės persikelti su savo marionetine, Rusijoje suformuota vyriausybe į Vilnių. Tai pavyko padaryti 1919 m. sausio pradžioje, kai Lietuvos vyriausybinės institucijos, artėjant bolševikų kariuomenei, buvo priverstos pasitraukti į Kauną. Svarbiausias Raudonosios armijos junginys, puolęs Lietuvą, buvo gausi Pskovo divizija. Užėmusi Vilnių, propagandos tikslais ji buvo pervadinta Lietuvių šaulių divizija.

Niekam nekilo abejonių, kad bolševikus gali padėti sulaikyti tik ginkluota jėga. Lietuvos kariuomenei dar tik kuriantis, labai svarbi buvo vokiečių parama, nors su jais kildavo daugybė incidentų (pavyzdžiui, 1919 m. sausio 10 d. vokiečių kulkos Kaune pakirto du Lietuvos karius – Juozą Kalasiūną ir Antaną Zambacevičių; jie tapo pirmaisiais žuvusiais mūsų savanoriais). Antantės šalys spaudė Vokietiją padėti Lietuvai gintis nuo bolševikų, vokiečių traukimasis iš Lietuvos buvo pristabdytas, imti formuoti saksų savanorių daliniai, nuo 1919-ųjų sausio veikę išvien su Lietuvos kariuomene.

Simbolis – kaukolė

Bolševikai tarsi smaugė Lietuvą, vis labiau artėdami prie Kauno. 1919 m. sausio 10 d. jie užėmė Ukmergę, sausio 12-ąją priartėjo prie Kaišiadorių, o pietuose artinosi prie Alytaus. Lietuvos šiaurės vakaruose veikė raudonasis Žemaičių pulkas – į jį įstojo ir bolševizmo idėjomis patikėjusių Lietuvos gyventojų (daugiausia – iš Šiaulių ir jų apylinkių). Sovietų užimtoje Lietuvos dalyje ėmė veikti nepriklausomos Lietuvos šalininkų partizanų būriai. Didžiausią šlovę pelnė Joniškėlio partizanai, vieni, vėliau kartu su Lietuvos kariuomene ir saksų savanoriais narsiai dalyvavę kovose su bolševikais. Dalis partizanų naudojo išskirtinį skiriamąjį ženklą – kaukolę su sukryžiuotais kaulais. Taip mūsų kovotojai norėjo pademonstruoti savo ryžtą ir įbauginti priešus.

1919 m. vasarį bolševikų surengtą didelio masto puolimą pavyko sustabdyti. Pirmosios didelės kautynės vyko vasario 8–10 d. Kėdainių ir Šėtos apylinkėse. Lietuvos kariuomenės savanoriai, remiami vokiečių, sužlugdė bolševikų bandymą užimti Kėdainius ir, tęsiant operaciją, pulti Kauną iš šiaurės. Vasario 8-ąją prie Taučiūnų kaimo žvalgybos metu žuvo savanoris Povilas Lukšys (pirmasis kovos lauke), o iš viso prie Kėdainių galvas už tėvynę padėjo keturios dešimtys Lietuvos gynėjų. Patyrę didelių nuotolių, bolševikai atsitraukė, o žinia apie pergalę labai pakėlė lietuvių ūpą. Be to, kariai iš priešų paėmė trofėjų – ginklų, amunicijos ir tris raudonas vėliavas.

Vasario 10–13 d. lietuviai, remiami vokiečių, puolė Jiezną užėmusius ir Alytui grasinusius bolševikus. Pirmasis puolimas buvo labai nesėkmingas – 18 savanorių žuvo, 6 buvo sužeisti, daugiau kaip 30 pateko į nelaisvę, keliolika dingo be žinios. Lietuvos karininkas Četuchinas perbėgo į bolševikų pusę. Mūsų karių ūpas sumenko, bet pyktis išaugo – vasario 13-ąją Jieznas buvo atgautas. Tačiau tos pačios dienos rytą kiti bolševikų daliniai puolė Alytų ir trumpam jį užėmė, o ant tilto per Nemuną žuvo Antanas Juozapavičius (jam tądien sukako 25-eri). Jis tapo pirmuoju Nepriklausomybės kovose žuvusiu Lietuvos karininku. Naktį į vasario 15-ąją lietuviai ir vokiečiai išvadavo Alytų, ir bolševikų bandymas pulti Kauną iš pietų taip pat žlugo.

Bolševikus imta palaipsniui stumti iš Lietuvos teritorijos. Lietuvos kariuomenė puolė šiaurės rytų kryptimi – Panevėžio, Utenos link. Vokiečiai ir lietuvių partizanai gujo bolševikus iš Žemaitijos ir Šiaulių regiono. Iš pietų puolantys lenkai balandžio 19 d. privertė Raudonąją armiją pasitraukti iš Vilniaus (savo sostinę bandė atsiimti ir lietuviai, bet nespėjo).

Panevėžys kovo pabaigoje buvo užimtas Lietuvos kariuomenės, tačiau netrukus bolševikai kontratakavo ir vėl jį užėmė. Tuo metu Lietuvos kariuomenė sparčiai gausėjo, nes prie savanorių prisidėjo mobilizuoti šauktiniai. Gegužės 18-osios naktį prasidėjo Panevėžio puolimas. Po kelias paras trukusių kautynių miestas buvo užimtas. Panevėžio operacijoje dalyvavo ir ką tik suformuota Lietuvos karo aviacija, žvalgiusi priešų pozicijas ir bombardavusi jas iš oro. Kariai judėjo toliau į šiaurės rytus ir birželio 2 d. užėmė Uteną.

Tai buvo paskutinė operacija, kurioje Lietuvos kariuomenę rėmė saksų savanoriai. Vėliau lietuviai kovėsi vieni. Paskutinis miestas, kurį reikėjo išvaduoti Lietuvos teritorijoje, buvo Zarasai. Juos Lietuvos kariuomenė išvadavo rugpjūčio 25-ąją, o po dviejų dienų užėmė paskutinę didesnę gyvenvietę Lietuvos teritorijoje – Turmantą. Tačiau kovos su bolševikais tuo nesibaigė. Lietuviai privertė bolševikus pasitraukti net už Dauguvos. Mūsų kariuomenės kovos Latvijos teritorijoje – atskiras ir įdomus Nepriklausomybės kovų istorijos puslapis.

Trofėjai – lėktuvas ir kupranugaris

Būtent kovose su bolševikais Lietuvos kariai ne tik patyrė pirmąjį kovos krikštą, bet ir atėmė iš priešų vertingų trofėjų. Greta gausių šaunamųjų ginklų netrūko ir įdomesnės technikos. Štai prie Jiezno mūsų kariai paėmė priverstinai nutūpusį (dėl gedimo ar pasibaigus degalams) bolševikų orlaivį – dvivietį žvalgybinį lėktuvą „Sopwith 1½ Strutter“. Raudonieji lakūnai atėmė iš vietos ūkininkų arklį su rogėmis ir pabėgo, o mūsų kariai orlaivį išgabeno į Kauną.

O štai Aukštaitijoje, ties Klevėnų kaimu (dab. Anykščių r.), mūsų Pirmojo pėstininkų pulko karių būrys, pasislėpęs už kalnelio, praleido besitraukiančius mūsų karius persekiojantį bolševikų šarvuotį ir skubiai užvertė Ukmergės–Utenos plentą pakelėje nupjautais medžiais. Netrukus šarvuotis grįžo atgal. Pamatę, kad kelias – neišvažiuojamas, rusai buvo priversti sustoti. Lietuviai apmėtė šarvuotį granatomis, sužeidė vairuotoją ir paėmė kovos mašiną. Tai buvo šarvuotis „Izhorsky-Fiat“, svėręs 5,2 tonos.

Maksimalus standartinių šio modelio šarvuočių greitis – 60 km/h, važiuojant atbuline eiga – 14 km/h. Šarvuotis buvo ginkluotas dviem „Maxim“ sistemos kulkosvaidžiais. Vėliau šarvuotosios technikos Lietuvos kariuomenėje gausėjo. Visgi bene įdomiausias trofėjus, atimtas iš bolševikų, buvo... kupranugaris. Dvikupris atsidūrė Kaune ir buvo naudojamas kaip pagalbinis, nešulinis gyvulys, o kariams tapo tikra įdomybe, kurią norėjosi išvysti ir, esant galimybei, greta nusifotografuoti.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“