Mezoamerikoje kadaise gyvavo vienos garsiausių civilizacijų pasaulio istorijoje, kurių kiekviena pasižymėjo unikaliais pasiekimais. Actekai garsėjo elitiniais kariais, inkai savo inžineriniais stebuklais, o majai – apokaliptinėmis pranašystėmis. Bent jau taip galėtų pasirodyti apžvelgus prieš keletą metų pasipylusias antraštes apie 2012 m. pasaulio pabaigą. Iš tiesų buvo ir daug svarbesnių majų nuopelnų: jie buvo pasižymėję matematikai, menininkai, astronomai ir architektai, netgi išvystė pirmąją rašto sistemą prieškolumbinėse Amerikose.

Dar prieš actekų ir inkų imperijas gyvavę majai kontroliavo didžiąją dalį Meksikos ir Centrinės Amerikos šiaurinių teritorijų. Skirtingai nuo savo pirmtakų, majai neturėjo vieno valdovo ar centralizuoto valdžios, o jų valdas sudarė įvairūs miestai-valstybės, kurias nors nepriklausomai valdė skirtingi karaliai, tačiau jas vienijo bendri tikėjimai ir kultūra. Religija majams buvo ypač svarbi – jie statė į aukštybes kylančias šventyklas, skirtas garbinti savo dievus, kurių buvo net 250! Būtent dėl šių šventyklų XX amžiaus archeologai pamanė, jog majų gyvenvietės buvo „tušti ceremoniniai centrai“, kuriuose gyveno tik dvasininkai. Majų gyvenimo būdo tyrinėtojai manė, kad tai buvo taikūs miškų gyventojai, tačiau realybėje tarp skirtingų majų miestų karai nebuvo reti. Juos dažnai įžiebdavo konkurencija dėl prekybos ar teritorijų, o karo nugalėtojai gaudavo kur kas daugiau nei statusą. Karo belaisviai būdavo rituališkai paaukojami, o jų kaukolės suveriamos ant medinių grotų, vadintų compantliais (nahuatlių k. tzompantli). Majai tikėjo, kad žmonių aukojimas pamalonina ir sustiprina dievus, kurie kurdami žmoniją praliejo savo pačių kraują. Dėl to save rajų dygliais ar iš obsidiano pagamintais ašmenimis žalodavo net elitinio sluoksnio atstovai.

Viename šiurpiame raižinyje vaizduojamas karalius Icamnachas Balamas II (Skydas Jaguaras II), laikantis liepsnojantį deglą virš savo žmonos Šok, kuri per savo liežuvį traukia spygliuotą virvę.

Majų gyvenimo būdas

Gidas po majų miestą ir gyvenimą

Maistas – Moterys ruošdavo patiekalus iš kukurūzų, moliūgų ir pupų. Taip pat būdavo valgomi ir gyvūnai, įskaitant šunis bei iguanas.

Miestai – Vientisa imperija neegzistavo, ją sudarė daugybė nepriklausomų, tačiau tikėjimų ir kultūros vienijamų miestų-valstybių su savais valdovais.

Tikėjimai – Garsiosios piramidinės šventyklos buvo ypatingos vietos, kur buvo atliekami ritualai, aukojamos aukos.

Medžioklė ir žvejyba – Žuvims gaudyti naudoti tinklai ir ietys. Majai taip pat medžiojo elnius, šunis, triušius ir kitus gyvūnus.

Žaidimas kamuoliu – Dvi komandos varžydavosi mėgindamos permesti guminį kamuolį per akmeninį žiedą. Po varžybų pralaimėtojai, o kartais ir laimėtojai, būdavo rituališkai paaukojami.

Menai ir amatai – Majai garsėjo dėl savo akmeninių skulptūrų, keramikos dirbinių, audinių ir raižinių.

Manyta, kad tokie siaubingi ritualai yra būdas komunikuoti su antgamtiniu pasauliu ir gauti pamokymų iš jo. Kraujui išsiliejus ant audeklo, jį reikėdavo sudeginti, o tuomet dūmuose pasirodydavo „regėjimų gyvatė“ – jungtis su požemių karalystės dievais ar karališkųjų protėvių dvasiomis.

Majai visatą suvokė kaip didį gyvybės medį. Vidurio pasaulis (Žemė) atitiko medžio kamieną, požemių pasaulis laikytas šaknimis, o aukštybės – šakomis. Tiek aukštybių, tiek požemių pasaulių buvo pagarbiai prisibijoma – manyta, jog juose gyvena dievybės ir dvasios. Taip pat tikėta, kad kai kurios vidurio pasaulio sritys gali susisieti su šiomis antgamtinėmis sferomis. Urvai ir senotai (vandeniu užpildytos karstinės daubos) laikyti portalais į požemių pasaulį. Pats senotų pavadinimas yra kilęs iš majų žodžio reiškiančio „šventasis šulinys“, tačiau į juos majai monetų nemėtė, kad išsipildytų jų norai. Majai aukojo žmonių kūnus, keramikinius dirbinius, skulptūras ir juvelyrinius dirbinius, o vienintelis jų noras buvo tai, kad to užtektų dievams pamaloninti. Tai buvo svarbu, nes užsitraukus jų nemalonę, majus galėjo užklupti badas, ligos ir kiti siaubai.

Senotai turėjo ir žemiškesnę paskirtį – tai buvo ūkininkams reikalingas gėlo vandens šaltinis. Tai viena iš priežasčių, kodėl daugybė majų miestų kūrėsi būtent prie šių telkinių. Pavyzdžiui, majų Čičen Icos mieste stūksanti Kukulkano piramidė yra netoli šiaurėje, rytuose, pietuose ir vakaruose telkšančių senotų. Be to, archeologai mano, jog po piramide turėtų būti kelias, vedantis į dar vieną požeminę karstinę daubą. Tai leidžia numanyti, kad majai šią vietą piramidei parinko dėl religinės jos reikšmės.

Pačių šventyklų, kaip ir kitų statinių, architektūra ir orientacija buvo nulemta naktinio dangaus, laikyto aukštybių pasauliu. Kaip ir dar ankstesnės civilizacijos majai daug dėmesio skyrė astronomijai. Jie dangų įsivaizdavo kaip dvigalvę gyvatę, kuri praryja Saulę ir Mėnulį vakaruose, kad šie kūnai vėliau vėl atsirastų rytuose. Tikriausiai ne sutapimas buvo ir tai, kad majų kalba žodžiai, reiškiantys „gyvatę“ ir „dangų“, yra labai panašūs. Šioji civilizacija astronomiją panaudojo tam, kad sudarytų ceremoninį kalendorių, kuriam itin didelę įtaką darė Veneros pozicija danguje. Ryški šios planetos šviesa patraukdavo majų dėmesį – jie tai laikė karo ženklu, todėl valdovai pagal šios planetos judesius netgi organizuodavo karines kampanijas.

Dar daugiau, dangaus stebėjimas ūkininkams atskleisdavo, kada sodinti ir kada nuimti pasėlių derlių. Didžiulę populiaciją majai mėgino išmaitinti daugiausiai patiekalais iš kukurūzų, moliūgų ir pupų, tačiau sudėtingas drėgnųjų miškų kraštovaizdis nebuvo pats tinkamiausias žemės ūkiui. Norint įveikti šią problemą, tarp pelkynų buvo iškasti kanalai, kuriais vanduo buvo nukreipiamas ten, kur jo reikėjo. Be to, greta šių kanalų buvo sukeltos žemės, todėl pasėliai buvo apsaugoti nuo dirvožemio pažliugimo. Kukurūzai majams buvo ypač svarbūs: šie pasėliai ne tik leido jiems išsimaitinti, bet ir dovanojo jiems gyvybę. Pasak šios civilizacijos sukūrimo istorijos, dievai žmones sukūrė iš kraujo ir sumaltų kukurūzų.

Nors didžioji dalis majų buvo žemdirbiai – vyrai augindavo pasėlius, o moterys ruošdavo maistą – jie visuomenės hierarchijoje stovėjo ant žemiausio laiptelio. Kiek aukščiau už juos buvo pirkliai ir amatininkai, kurie mainydavosi gėrybėmis su kitais miestais-valstybėmis ir kūrė dirbinius, skirtus atsidėkoti dievams. Dar aukštesnį statusą turėjo dvasininkai – žinių sergėtojai.

Laiko ciklai

Vienu metu majai kliovėsi trimis kalendoriais: Colkino, Haabo ir Ilgojo skaičiavimo. Colkino kalendorius, kurio ciklas susideda iš dvidešimties 13 dienų periodų, trunka 260 dienų. Jame dienos yra numeruojamos nuo 1 iki 13, ir kiekvienai jų suteiktas pavadinimas, kurį reiškia tam tikras simbolis (glifas). Šis kalendorius naudotas religinėms ceremonijoms planuoti.

Haabas – tai 365 dienų kalendorius, suskirstytas į 18 mėnesių, kurių kiekvieną sudarė 20 dienų, ir vieną mėnesį iš 5 nesėkmingų dienų. Šis kalendorius skaičiuoja, per kiek laiko Žemė apskrieja Saulę, tačiau į jį neįtrauktas papildomas ketvirtadalis dienos, kurio Žemei reikia, kad pilnai įveiktų savo kelionę (todėl mes turime keliamuosius metus). Haabo kalendorių sudaro išorinis 19 mėnesių simbolizuojančių glifų ratas ir taškai bei brūkšniai, vaizduojantys dienas.

O štai Ilgojo skaičiavimo kalendorius skirtas vadinamajam universaliam ciklui, kurį sudaro 2 880 000 dienų (apie 7 885 atogrąžiniai metai). Majai tikėjo, kad sulig kiekvienu ciklu visata yra sunaikinama ir sukuriama iš naujo. Vienas iš šių ciklų baigėsi būtent per 2012 metų žiemos saulėgrįžą, o tai paskatino pranašystes, jog 2012 m. gruodžio 21 dieną įvyks pasaulio pabaiga.

Majų pražūtis

Daugybė majų miestų buvo virtę griuvėsiais dar iki ispanų užkariavimų XVI a. pradžioje. Šiuos miestus majai apleido dar šimtai metų iki ispanų atvykimo, tačiau ekspertai nežino, kodėl taip įvyko. Pasak vienos teorijos, civilizaciją suardė karai, o šią versija paremia kraupus pastarojo meto atradimas: majų miesto Kankueno griuvėsiuose buvo atkasti 31 valdovo ir didiko griaučiai. Netrukus po šių žmogžudysčių teritorija buvo apleista, kaip ir kiti gretimi miestai.

Vis dėlto kiti ekspertai mano, kad dėl majų pražūties kalti suirę prekybiniai maršrutai, ligos ar ekstremalios sausros, kurios, pasak naujų įrodymų, iš tiesų skaudžiai kirto majų civilizacijai. Mokslininkai išsiaiškino, jog majų saulėlydžio laikotarpiu kritulių kiekis sumažėjo per pusę, o kartais sumažėjimas siekė net 70 procentų. Dėl tokios sausros dirvožemiai turėjo virsti dykumomis, vanduo išgaruoti iš ežerų, o pasėliai virsti dulkėmis. Galbūt kaip majų desperacijos ženklą, tarp griuvėsių galima rasti jų lietaus dievo Čako kaukes. Nors klasikinė majų era baigėsi, tačiau kai kurie miestai, tokie kaip Čičen Ica, klestėjo ir toliau. Tol, kol jų pakrančių nepasiekė ispanai.

Daugiau įdomių istorijų ir straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“