Manvydas VITKŪNAS

Įsisenėjęs Indijos ir Pakistano konfliktas paūmėjo Kašmyre. Ginčas dėl šio kalnuoto regiono Indijos, Pakistano, Kinijos ir Afganistano pasienyje nuolat nuodija Delio ir Islamabado santykius. Indiškoje Kašmyro regiono dalyje – Džamu ir Kašmyro valstijoje – vasario 14 d. įvyko didelis teroro aktas. Kelyje tarp svarbiausių valstijos miestų – Šrynagaro ir Džamu – teroristas mirtininkas sprogmenų prikrautu visureigiu rėžėsi į Indijos ginkluotųjų pajėgų automobilių kolonoje važiavusį autobusą, vežusį policijos pareigūnus. Žuvo 46 žmonės (neskaitant teroristo), dešimtys asmenų buvo sužeisti. Atsakomybę už teroro aktą prisiėmė islamistinė grupuotė „Jaish-e-Mohammed“, kovojanti dėl Kašmyro atskyrimo nuo Indijos.

Indija apkaltino Pakistaną remiant teroristus, nors Pakistanas oficialiai pasmerkė šį teroro aktą ir priminė, kad jo teritorijoje grupuotė „Jaish-e-Mohammed“ nuo 2002 m. oficialiai laikoma teroristine. Visgi tai nesutrukdė Indijai imtis aktyvių veiksmų: vasario 26 d. apie 3 val. 30 min. Indijos karinių oro pajėgų lėktuvai atakavo objektą Balakoto vietovėje Pakistano teritorijoje.

Čia, indų karinės žvalgybos teigimu, veikė „Jaish-e-Mohammed“ mokymų bazė. Indijos kariuomenė paskelbė smūgio metu sunaikinusi nuo 250 iki 300 teroristų. Tačiau kitų šalių žiniasklaidoje pasirodė nemažai publikacijų, kuriose teigiama, kad teroristų šioje vietoje jau seniai nebuvo ir per aviacijos ataką buvo sužeisti vietos gyventojai. Kad ir kaip ten būtų, įtampa tarp Indijos ir Pakistano labai išaugo, o vasario 27-ąją įvyko Indijos ir Pakistano karo lėktuvų oro mūšis. Per kelias pastarąsias savaites Kašmyro regione Indijos ir Pakistano kariuomenės ne kartą apšaudė kaimynines teritorijas iš artilerijos pabūklų.

Religiniai prieštaravimai

Atrodo, kad Balakoto incidentas šįsyk neperaugs į didelio masto karą tarp dviejų didžiulių valstybių (Indija šiuo metu turi 1 mlrd. 325 mln., Pakistanas – beveik 212 mln. gyventojų) ir liks dar vienu kruvinu puslapiu abiejų šalių istorijoje. O ji – išties labai sudėtinga. Kai XIX ir XX a. sandūroje tuomet dar britų kontroliuotoje margatautėje ir daugiakonfesėje Indijoje prasidėjo labai aktyvi politinė kova dėl šalies nepriklausomybės, hinduistai, musulmonai ir kitų tikėjimų žmonės iš pradžių kartu kovojo dėl bendro tikslo.

1885 m. buvo įkurtas Indijos nacionalinis kongresas, pretendavęs tapti visos šalies gyventojų atstovu kelyje į didelę šalies autonomiją ir galiausiai nepriklausomybę. Visgi paaiškėjo, kad gyventojų priklausomybė skirtingoms religijoms yra rimta kliūtis norint sukurti vieningą Indijos valstybę. Šalies musulmonų atstovai atskilo nuo Indijos nacionalinio kongreso ir sukūrė savo politinę organizaciją – Musulmonų lygą. Jai vadovavo būsimasis pirmasis Pakistano vadovas Mohamedas Ali Džina.

Lyga iš pradžių siekė konfederacinės būsimosios Indijos sandaros. Tačiau prieštaravimai tik didėjo, vis daugiau musulmonų baiminosi, kad dėl hinduistų gausos Indijoje jie taps „antrarūšiais žmonėmis“, ir galiausiai 1940 m. Musulmonų lygos atstovai suvažiavime Lahore (dab. Pakistane) nutarė siekti sukurti atskirą valstybę – Pakistaną. Jos pavadinime yra užkoduotas islamiškasis valstybės pradas – „tikratikių šalis“.

Indijos ir Pakistano atsiskyrimas buvo itin skausmingas. Reikėjo nubrėžti abiejų valstybių sienas, o tai lėmė neišvengiamus konfliktus, mat daugelyje vietų įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės gyveno pramaišiui. Be to, dauguma musulmonų buvo įsikūrę vakarinėse provincijose (dab. Pakistano teritorijoje) ir Indijos rytuose buvusioje Rytų Bengalijoje (dab. Bangladeše). Dešimtys milijonų musulmonų gyveno hinduistų daugumos apsuptyje, kaip ir gausybė hinduistų bei kitų tikėjimų žmonių – daugiausia musulmonų gyvenamuose regionuose. Netrukus prasidėjo etniniai valymai. Jie itin didžiulį mastą įgavo Pendžabe ir Bengalijoje.

1947 m. rugpjūčio 14 d. Pakistanas paskelbė nepriklausomybę, o kitą dieną Indija oficialiai buvo padalyta į dvi šalis. Britų valdymo era baigėsi. Prasidėjo milžiniškas šalių apsikeitimas gyventojais, hinduistai traukėsi iš Pakistano, dalis musulmonų – iš Indijos. Iš viso sieną skirtingomis kryptimis kirto apie 14,5 mln. žmonių. Šiuos procesus dažniausiai lydėjo šiurpus smurtas. Galiausiai musulmonų Indijoje vis tiek liko gana nemažai, o štai hinduistai Pakistane beveik išnyko (Indijoje musulmonai sudaro daugiau nei 13 proc. gyventojų, o hinduistai Pakistane – vos 1 proc.).

Kašmyras – lyg bomba

Jau pirmaisiais abiejų šalių nepriklausomybės metais didžiuliu įtampos židiniu tapo kalnuotas šiaurinis Kašmyro regionas, kur daugelis (apie 77 proc.) gyventojų buvo musulmonai, bet vietos valdovas – maharadža Haris Singhas Bahaduras – hinduistas. Kilo konfliktas, nemažai vietos gyventojų musulmonų, remiamų tikėjimo brolių iš Pakistano ir Afganistano, sukilo ir paskelbė įkuriantys Azad Kashmir – Laisvojo Kašmyro – valstybę, turėjusią prisijungti prie Pakistano.

Maharadža, iš pradžių tikėjęsis savarankiškai valdyti Kašmyrą, galėjusį tapti nepriklausoma valstybe, galiausiai suprato, kad praranda padėties kontrolę, kreipėsi pagalbos į Indiją ir iš Delio gavo atsakymą, jog sulauks pagalbos, jei sutiks, kad Kašmyras būtų prijungtas prie Indijos. Kiek padvejojęs H. S. Bahaduras sutiko. Indija ir Pakistanas įvedė į Kašmyrą savo ginkluotąsias pajėgas. Nuo 1947 m. spalio iki 1948 m. gruodžio vyko pirmasis Indijos–Pakistano karas, nusinešęs 4 133 pakistaniečių ir 1 104 indų gyvybes. Šis karas buvo nutrauktas įsikišus Jungtinėms Tautoms.

Kašmyras buvo padalytas Indijai (apie 60 proc. teritorijos) ir Pakistanui (apie 40 proc. teritorijos). Tačiau tai toli gražu nereiškė konflikto pabaigos. Atvirkščiai, jis tapo nuolat rusenantis, mat Delio valdžioje atsidūrė nemažai Indijai nelojalių vietos gyventojų musulmonų. Negana to, kai kurias Kašmyro teritorijas aukštikalnėse (plotu prilygstančias dviem trečdaliams Lietuvos teritorijos) užėmė ir aneksavo kaimyninė Kinija.

Musulmonų sukilėliai Kašmyre, remiami Pakistano, nesudėjo rankų ir ieškojo būdų, kaip visą Kašmyrą prijungti prie Pakistano. 1965 m. rugpjūtį Pakistano ginkluotosios pajėgos surengė operaciją „Gibraltaras“. Jos metu tūkstančiai pakistaniečių, taip pat anksčiau į Pakistaną pasitraukusių Kašmyro kovotojų persikėlė į Indijos kontroliuojamą teritoriją, ragino vietos gyventojus masiškai sukilti, atakavo indų kariuomenės ir policijos objektus, aerodromus, ryšio centrus, sandėlius, sprogdino tiltus.

Pakistano vyriausybė suprato, kad kils tiesioginis karas su Indija, bet tuo metu pakistaniečiai, nors ir labai nusileido Indijai karių skaičiumi, turėjo gausesnes tankų ir aviacijos pajėgas ir tikėjosi laimėti. Visgi masinis sukilimas prasidėjo tik dalyje indų kontroliuojamo Kašmyro. Indija ėmėsi kovos veiksmų prieš sukilėlius ir Pakistano pajėgas ne tik Kašmyre, bet ir pasienyje, Pendžabe, kur Kačo regione, pusdykumėje, nuo seno vykdavo abiejų šalių pasieniečių konfliktai. Indijos kariuomenė įžengė į Pakistano teritoriją, o pakistaniečiai netrukus įsiveržė į Indiją. Kovų metu žuvo apie 3 tūkst. indų ir apie 3,8 tūkst. pakistaniečių. 1965 m. rugsėjį, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, antrasis Indijos ir Pakistano karas baigėsi lygiosiomis.

Padėjo bengalams

Dar nuožmesnis buvo trečiasis abiejų šalių karas, vykęs 1971-ųjų gruodį. Viskas prasidėjo gerokai anksčiau, kai tuometėje rytinėje Pakistano dalyje, Rytų Bengalijoje (tada vadintoje Rytų Pakistanu), atskirtoje nuo pagrindinės šalies dalies didelės Indijos teritorijos, kilo kruvinos vyriausybinių Pakistano pajėgų ir vietos sukilėlių kovos.

Rytų Pakistano teritorijoje gyveno daugiau nei pusė šalies gyventojų, tačiau jie buvo tarsi antrarūšiai savo šalyje – valdžioje, policijoje, kariuomenėje dominavo Vakarų Pakistano atstovai. Urdu kalba buvo paskelbta vienintele valstybine, nors Rytų Pakistane žmonės kalbėjo bengališkai. Kai 1952 m. Dakoje vietos gyventojai dėl to išėjo į gatves, policija šaudė į protestuotojus. Rytų Pakistane, centrinės valdžios diskriminuojamame politiškai ir ekonomiškai, gyventojai nesulaukdavo deramos paramos praūžus katastrofiškiems tropiniams ciklonams (1970-aisiais stichija pražudė pusę milijono žmonių), augo separatistinės nuotaikos, vėliau virtusios nepriklausomybės karu.

1971 m. kovo 26 d. buvo paskelbta Bangladešu pavadinto Rytų Pakistano nepriklausomybė. Pakistano kariuomenė ir policija nužudė mažiausiai 300 tūkst. gyventojų, buvo vykdomi masiniai suplanuoti moterų prievartavimai. Jų aukomis tapo nuo 200 iki 400 tūkst. bengalių. Dakos universitete pakistaniečiai nužudė kelis šimtus studentų ir dėstytojų. Kaimyninė Indija rėmė bengalų sukilėlius, o Pakistano kariuomenė 1971 m. gruodžio 3 d. surengė operaciją „Čingischanas“ ir atakavo Indijos karinius aerodromus. Indijai tai tapo puikiu pretekstu atvirai stoti į karą. Gruodžio 5-ąją Indijos karo laivai atakavo didžiausią Pakistano uostą – Karačį, o gruodžio 16 d. indų pajėgos kartu su Bangladešo sukilėliais privertė kapituliuoti pakistaniečių dalinius Rytų Bengalijoje. Bangladešo nepriklausomybė buvo įtvirtinta. Kare pakistaniečiai neteko beveik 8 tūkst., Indija – kiek daugiau nei 1 tūkst. karių, o civilių aukos Bangladeše buvo milžiniškos.

Rimtų incidentų tarp Indijos ir Pakistano vyksta bent kas kelerius metus, o smulkių – nuolat. Abi šalys turi dideles karines pajėgas. Indijos kariuomenėje taikos metu tarnauja 1 mln. 443 tūkst. karių, ji laikoma viena galingiausių pasaulyje. Pakistano kariuomenėje taikos metu tarnauja 654 tūkst. karių. Akivaizdu, kad indų rezervai – daug didesni. Ginkluote Indija taip pat lenkia Pakistaną. Svarbiausia, kad abi šalys turi branduolinių ginklų ir juos nešti galinčių balistinių raketų. Taigi bet koks naujas karas tarp Indijos ir Pakistano gali kelti itin rimtą grėsmę ne tik šių valstybių gyventojams.