Sovietų kariuomenė, iš pradžių planavusi užsiimti tik komunikacijų ir objektų apsauga, transportavimu bei parama prokomunistinio Afganistano režimo pajėgoms, greitai įsitraukė į didžiulio masto kovas. Per kelerius pirmuosius metus ribotas karinis kontingentas gerokai perkopė 100 tūkst. asmenų. Žuvusių sovietų karių skaičius nuolat augo (1981 m. žuvo 1 298, 1985-aisiais – jau 2 343 kariai). Modžahedai propagavo partizaninį karą, rengė pasalas, vykdė diversijas, nukreiptas į komunikacijų mazgus, pramonės įmones, energetikos objektus. Prosovietinio Kabulo režimo kariuomenė sparčiai tirpo dėl masinio karių dezertyravimo (karo pradžioje joje tarnavo apie 100 tūkst., 1986 m. – jau tik apie 50 tūkst. karių). Tuo metu opozicijos kovotojų skaičius didėjo, nepaisant patiriamų nuostolių.

Nuo 1985-ųjų vis didesnius nuostolius patirianti sovietų kariuomenė ėmė stengtis kiek mažinti tiesioginių kovų su modžahedais mastą – šias užduotis pavedė prokomunistinėms Afganistano pajėgoms. Sovietų kariuomenės daliniai rėmė sąjungininkus artilerijos ugnimi, aviacija. Specialiosios paskirties daliniai vykdė nemažai užduočių. Sovietų pajėgoms taip ir nepavyko užkirsti kelio karavanams, gabenusiems ginklus ir amuniciją iš kaimyninių šalių. Kovotojams labai pravertė JAV ir kitų šalių parama, visų pirma – priešlėktuvinė ginkluotė.

Abi kovojančios šalys gausiai naudojo minas. Jų Afganistano žemėje iki šiol yra likę keliolika milijonų. Labai daug aukų buvo tarp civilių. Fiksuota atvejų, kai aviacijos ar artilerijos ugnimi nuo žemės paviršiaus sovietų kariuomenė nušluodavo visą kaimą, kai sovietai prievartavo, kankino, gyvus degino žmones, suimtuosius mėtė iš sraigtasparnių. Tai didino afganų neapykantą okupantams. Sovietų Sąjungos teismai už nusikaltimus nuteisė realiomis laisvės atėmimo bausmėmis 420 karių, o kiek nusikaltimų buvo padaryta, niekas net nebandė aiškintis!

Apie 1988 m. sovietai jau beveik visiškai nekontroliavo iš užsienio į Afganistaną plūstančios paramos modžahedams, daliniai darėsi vis labiau įkalinti savo karinėse bazėse. Permainos Sovietų Sąjungoje, Michailo Gorbačiovo pradėta „perestroika“, tarptautinės bendruomenės spaudimas ir abejonės sėkminga karo baigtimi skatino Sovietų Sąjungos vadovybę svarstyti galimybę išvesti kariuomenę iš Afganistano. Savo ruožtu prosovietinė Afganistano vyriausybė ėmė deklaruoti „nacionalinio susitaikymo“ politiką. Buvo pradėta derėtis su ginkluota opozicija, paskelbta ginklus sudėsiančių kovotojų amnestija, į tėvynę kviečiami grįžti pabėgėliai, netgi prabilta apie galimą koalicinės vyriausybės sudarymą. Prosovietinės Afganistano vyriausybės vadovu tapo Muchamedas Nadžibula (1996 m. buvo pakartas talibų). 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašyti susitarimai ir, jais remiantis, iki 1989-ųjų vasario vidurio sovietų kariuomenė išvesta iš Afganistano.

Ir lietuvių aukos

Afganistano nuostoliai šiame kare – siaubingi: vien žuvusiųjų buvo, apytiksliais duomenimis, nuo 670 tūkst. iki 1,5 mln., 90 proc. jų – civiliai gyventojai. Sužeista nuo 2 iki 4 mln. žmonių, keli milijonai tapo pabėgėliais. Iki šiol aukų pareikalauja Afganistano žemėje likusios minos. Buvo visiškai sujaukta egzistavusi, kad ir trapi, valstybės struktūra, suskaldyta visuomenė. Po okupacijos Afganistanas taip ir neatsigavo, nugrimzdo į pilietinio karo chaosą. Valdžią paėmė islamo fundamentalistai – talibai. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios atakų Afganistanas, kur slapstėsi Osama bin Ladenas (talibai atsisakė jį išduoti), tapo JAV ir jų sąjungininkų invazijos taikiniu.

Sovietų Sąjungai karo padariniai buvo skaudūs. Afganistane žuvo 15 031, buvo sužeisti 53 753 kariai ir pareigūnai, dingo be žinios nuo 287 iki 311 karių (šaltiniuose duomenys nesutampa). Karo aukų sąraše – ir ne savo noru ten atsidūrę Lietuvos gyventojai. Iš viso kare dalyvavo beveik 5 tūkst. iš Lietuvos kilusių karių, 97 iš jų žuvo (skaičiuojant pagal tautybes, lietuvių tarp žuvusiųjų buvo 58). Pirmosiomis karo aukomis iš Lietuvos tapo transporto lėktuvo „Il-76“, priklausiusio prie Panevėžio dislokuotam sovietų kariuomenės aviacijos daliniui, įgula. Lėktuvas, skraidinęs karius, sudužo netoli Kabulo 1979 m. gruodžio 25 d. Žuvo 8 (kitais duomenimis, 10) skridę aviatoriai ir 37 skraidinti kariai, tarp jų – šauktinis Antanas Mikėnas, kilęs iš Panevėžio rajono.

Karas Afganistane Sovietų Sąjungai, apytikriais duomenimis, kainavo vidutiniškai po 5 mlrd. rublių kasmet. Technikos ir ginkluotės nuostoliai – taip pat įspūdingi: 118 lėktuvų, 333 sraigtasparniai, 147 tankai, daugiau kaip 430 minosvaidžių ir artilerijos pabūklų, 1 314 šarvuočių, apie 11 tūkst. automobilių, inžinerinių mašinų, priekabų. Karo Afganistane ekonominė našta ir politiniai padariniai neabejotinai spartino Sovietų Sąjungos žlugimą.[/left]