Manvydas VITKŪNAS

Žiaurios okupacijos ir represijų sąlygomis toks dokumentas gali pasirodyti labiau deklaratyvus nei turintis realią galią. Tačiau jis buvo itin reikšmingas, nes liudijo su okupacija nesitaikiusios ir kovojančios tautos ryžtą atkurti valstybės nepriklausomybę, apibrėžė viziją, kokia turi būti laisva Lietuva, už kurią partizanai liejo kraują. Tai ir svarbus teisės dokumentas, turintis didžiulę reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui.

Partizanų karas Lietuvoje prasidėjo iškart, kai sovietų okupantai grįžo į Lietuvą 1944 m. vasarą. Tauta negalėjo susitaikyti su laisvės praradimu, atleisti pirmosios sovietų okupacijos, 1940–1941 m. sovietų okupantų, vėliau ir nacių vykdytų žiaurumų ir puikiai suprato, kad su į Vakarus besiritančio Antrojo pasaulinio karo fronto banga grįžtantys sovietai vėl lems priespaudą, praradimus ir pažeminimą. Prie partizanų gretų gausėjimo prisidėjo ir tebevykstant karui vykdyta prievartinė mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Daugelis Lietuvos vyrų nenorėjo kautis vienų okupantų pusėje prieš kitus okupantus. Kelerius metus, jau vykstant partizaniniam karui, buvo tikimasi Vakarų šalių paramos, partizanai puoselėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo viltį. Masiniai persekiojimai, areštai, atsinaujinę Lietuvos gyventojų trėmimai, turto nusavinimas, netrukus prasidėjusi prievartinė kolektyvizacija, persekiojimas dėl tautiškumo ir tikėjimo patvirtino blogiausias prognozes – atėjūnai ir jų talkininkai Lietuvoje elgėsi taip pat brutaliai, kaip ir pirmosios sovietų okupacijos metais. Lietuviai masiškai ėmė ginklus į rankas ir ėjo į miškus. Kovose su okupantais ir kolaborantais žuvo daugiau nei 20 tūkst. Lietuvos partizanų.

Reikėjo telktis

Iš pradžių partizanai daugelyje vietų būrėsi gana stichiškai, stigo bendros vadovybės, koordinacijos, patirties. Tiesa, dar nacių okupacijos metais buvo sudarytos kai kurios pogrindžio organizacijos, tokios kaip Lietuvos laisvės armija, laikiusi save pirmosios sovietų okupacijos metais likviduotos Lietuvos kariuomenės teisių perėmėja. 1943–1944 m. tapo akivaizdu, kad sovietų okupantai grįš. Buvo rengiamasi ginkluotai kovai, tačiau ne visose vietovėse šis pasirengimas vyko vienodai sėkmingai. Kai kurie labai veiklūs, aktyvūs rezistencijos kovotojai žuvo ar buvo suimti jau pačioje antrosios sovietų okupacijos pradžioje (pavyzdžiui, 1944 m. gruodį pateko į pasalą ir žuvo Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas ir ideologas Kazys Veverskis, o į rezistencinę kovą įsitraukęs tarpukario Lietuvos kariuomenės generolas Motiejus Pečiulionis (slapyvardžiu Miškinis) 1945-aisiais buvo sovietų suimtas, žiauriai tardytas, ištremtas į Rusijos gilumą).

Būtent kovos pradžioje partizanų nuostoliai buvo didžiausi. Istorikės Editos Jankauskienės duomenimis, vien 1945 m. netekome beveik pusės kovotojų, žuvusių per visą partizaninį karą. Tai rodo kovų intensyvumą – okupantai metė į kovą su Lietuvos partizanais reguliariosios, vidaus ir pasienio kariuomenių dalinius, iš vietinių kolaborantų organizavo stribų dalinius. Tiesa, stribai iš pradžių daugiausia užsiėmė represijomis prieš beginklius gyventojus, gaudė ir dažnai nužudydavo paprasčiausiai nuo mobilizacijos į sovietų kariuomenę besislapstančius vyrus. E. Jankauskienės duomenimis, stribai nukovė apie penktadalį partizanų. Didesnė dalis Lietuvos laisvės kovotojų žuvo kaudamiesi su Sovietų Sąjungos reguliariosiomis pajėgomis.

1944–1945 m. nemažai partizanų veikė gana dideliais junginiais, po kelis šimtus kovotojų, ne kartą stojo į gana dideles kautynes (bene žinomiausias – Kalniškės mūšis 1945 m. gegužės 16 d., jame žuvo daugiau nei 40 partizanų ir tiksliai nežinomas skaičius (manoma, apie kelis šimtus) okupantų). Partizanai laikė save Lietuvos kariais, kariuomenės tradicijų tęsėjais, Lietuvos valstybingumo gynėjais, turėjo skiriamuosius ženklus, esant galimybei vilkėdavo uniformas (ilgainiui jos tapo privalomos) ar dėvėdavo bent jau jų elementus. Partizanų kovą būtų sunku įsivaizduoti be daugybės tūkstančių rėmėjų, ryšininkų.

Partizanų būriai gana greitai pradėjo jungtis į didesnius organizacinius vienetus: rinktines, apygardas, sritis. Apygardų ir rinktinių sistema daugmaž nusistovėjo iki 1946 m. Visgi buvo akivaizdu, kad reikia bandyti labiau suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras. Stigo bendros politinės ir karinės vadovybės, kuri būtų galėjusi veikti ir kalbėti viso Lietuvos partizanų judėjimo vardu. Istorinis žingsnis buvo žengtas 1949 m. vasario 2–22 d., kai dabartiniame Radviliškio rajone įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo visų Lietuvos regionų atstovai. Vien jį surengti buvo itin sudėtingas ir rizikingas sumanymas: daugeliui partizanų vadų (pavyzdžiui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui iš Dzūkijos) teko vykti labai toli per okupuotą kraštą, rizikuojant patekti į sovietų saugumo darbuotojų pinkles.

Suvažiavimo darbas prasidėjo Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje. Nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti LLKS. Buvo išrinkta šios organizacijos vadovybė, aptarta sąjūdžio politinė programa, patvirtintas statutas. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. Suvažiavimo metu susitarta dėl partizanų organizacinės struktūros, tolesnės ginkluotos kovos veiksmų taktikos, ideologinės kovos, uniformų ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo, drausmės, partizanų ir civilių gyventojų santykių bei daugybės kitų svarbių klausimų.

Tikslas – laisvė ir demokratija

Neatsitiktinai pasirinktą, kiekvienam Lietuvos patriotui šventą vasario 16-ąją LLKS Tarybos nariai pasirašė deklaraciją. Šis dviejuose mašinraščio puslapiuose tilpęs dokumentas, be kita ko, skelbė, kad LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Deklaracijoje, kurią iš viso sudarė 22 punktai, buvo aiškiai nurodoma siekiamybė atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos valstybę. Pacituosime kelis deklaracijos punktus: „3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika; 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai; 5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę; 14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią; 15. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams;

16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija; 17. Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą; 18. Konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu; 21. LLKS Taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą; 22. LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.“

Deklaraciją signatarai pasirašė slapyvardžiais: „Okupuotoji Lietuva. 1949.II.16. LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Vytautas. LLKS Tarybos nariai: Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila.“

Signatarų likimai

Šiandien mes žinome, ką reiškia kiekvienas iš šių slapyvardžių ir koks buvo deklaracijos signatarų likimas. Vytautas – tai J. Žemaitis, tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkas, vadovavęs Lietuvos partizanų judėjimui iki 1953 m., niekada neišdavęs savo įsitikinimų. Suimtas sovietų saugumo darbuotojų specialiosios operacijos metu, malonės neprašė, o paskutiniame teismo posėdyje apibendrino savo ir tūkstančių kitų partizanų kovos siekius: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį... Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų... Jokių žvėriškumų aš neleidau... Koks bus teismo sprendimas, man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, duos rezultatų.“ Generolas J. Žemaitis buvo sušaudytas Maskvoje 1954 m.

Faustas – Aleksandras Grybinas (1920–1949), nuo Šakių kilęs mokytojo sūnus, – vadovavo Suvalkijoje veikusiai Tauro apygardai. Žuvo patekęs į pasalą. Kardas – iš Rokiškio krašto kilęs Vytautas Gužas (1920–1949) – buvo Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo viršininkas. Žuvo nepraėjus nė pusmečiui po deklaracijos pasirašymo. Merainis – Juozas Šibaila (1905–1953), dzūkas nuo Varėnos, – suvažiavime atstovavo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanams. Žuvo išduotas. Naktis – Bronius Liesys (1922–1949), Ramygalos progimnazijos direktoriaus sūnus. 1941 m. jo tėvai ir dvi seserys buvo ištremtos, tėvas – nukankintas sovietų lageryje, mama ir viena sesuo taip pat mirė tremtyje. Bronius su broliu Antanu įsitraukė į partizanų gretas. B. Liesys buvo Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas.

Žuvo mūšyje su sovietų pajėgų daliniu. Užpalis – L. Grigonis (1905–1950), kilęs nuo Rokiškio, mokytojas, Prisikėlimo apygardos vadas. Žuvo priešų apsuptame bunkeryje. Vanagas – A. Ramanauskas (1918–1957), mokytojas iš Dzūkijos, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, vienas garsiausių partizanų, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas, vėliau – Gynybos pajėgų vadas. Sovietų saugumo darbuotojų buvo suimtas, nežmoniškai kankintas, sušaudytas. Žadgaila – Petras Bartkus (1925–1949), kilęs nuo Raseinių. Buvo Vieningos laisvės kovos sąjūdžio štabo organizacinio skyriaus viršininkas, itin rūpinosi partizanų spauda, rašė eiles. 1949-aisiais žuvo mūšyje kartu su B. Liesiu-Naktimi.

Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999-aisiais priėmė įstatymą, kuriuo nustatė šio dokumento statusą šalies teisės aktu.