Prieš 60 metų, 1959 m. sausio 3 d., Aliaska tapo 49 iš 50 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstijų. Didžiausia plotu ir atšiauriausia klimatu valstija JAV dalimi tapo įdomiai: buvo nupirkta iš Rusijos, XIX a. supratusios, kad neturi galimybių kontroliuoti ir, esant grėsmei, apginti šią tolimą valdą. Tik vėliau paaiškėjo, kad už simbolinę kainą buvo parduota ne tik milžiniška teritorija, bet ir tikras naudingųjų iškasenų klondaikas.

Manvydas VITKŪNAS

Aliaskos gyventojams prireikė kone 100 metų, kad jų gyvenama teritorija taptų visaverte JAV dalimi ir gautų valstijos statusą. Jos plotas – 1 mln. 717 tūkst. kv. km. Pagal šį rodiklį valstija lenkia tokią didelę šalį kaip Iranas. Tačiau gyventojų skaičiumi (740 tūkst.) nusileidžia Vilniaus apskričiai. Tai lemia atšiauri valstijos gamta: Aliaska yra Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės vakarinėje dalyje, tarp Atlanto ir Arkties vandenynų. Be galo gražaus ir atšiauraus krašto pavadinimas kilo iš aleutų kalbos žodžio alax̂sxax̂, reiškiančio „banginių vieta“. Nuo žemyninės Aliaskos dalies tolyn į Ramiojo vandenyno platybes driekiasi Aleutų salos. Jų gyventojai, vertęsi žvejyba ir medžioję įvairius jūrų žinduolius (tarp jų – ir banginius), buvo pirmieji šių kraštų čiabuviai, išvydę europiečius.

Gynėsi nuo rusų

Šiaurės Amerikoje esančią Aliaską nuo Azijoje esančios Čiukčijos, priklausančios Rusijai, skiria Beringo sąsiauris. Prieš keliolika tūkstančių metų šio sąsiaurio vietoje buvo sąsmauka, jungusi Aziją ir Ameriką. Per siaurą sausumos ruoželį į Ameriką pateko vadinamieji paleoindėnai – Amerikos indėnų protėviai. Ilgainiui, kintant geologinei padėčiai, sausuma paniro po vandeniu, ir sąsmaukos vietoje susiformavo Beringo sąsiauris.
Taigi Aliaska, nors ir atoki, yra svarbi planetos sankryža, kurioje vyko svarbūs žmonijos istorijos procesai. Daugelis iš Azijos į Ameriką perėjusių žmonių pasuko toliau į pietus, bet kai kurie liko atšiauriame krašte. Aliaskoje susiformavo įvairios vietinės indėnų tautos (aleutai, tlinkitai ir kt.). Dauguma jų įsikūrusios centrinėje Aliaskos dalyje ir Ramiojo vandenyno pakrantėje, o atšiauriausiuose Aliaskos regionuose gyvena eskimai.

Manoma, kad pirmieji europiečiai, kurie išsilaipino dabartinės Aliaskos teritorijoje, buvo rusai, 1732 m. burlaiviu „Šventasis Gabrielius“ pasiekę vakariausią Šiaurės Amerikos tašką – Velso Princo kyšulį. 1745-aisiais rusai išsilaipino vienoje iš Aleutų salyno salų – Atu. Čia ir daugelyje kitų vietų čiabuviai priešinosi atvykėliams, gynėsi, bet rusų turėti parakiniai šaunamieji ginklai ir laivuose buvusios patrankos vertė pripažinti atvykėlių karinį pranašumą.

Kolonizatoriai be gailesčio engė čiabuvius, vertė pusvelčiui parduoti brangius žvėrių kailius ar tiesiog juos atimdavo, dažnai prievartavo vietines moteris. 1763–1765 m. Aleutų salyne sukilę čiabuviai degino rusų gyvenvietes, laivus, žudė atvykėlius. Atvykusios rusų baudžiamosios pajėgos keršijo, nužudė iki 5 tūkst. aleutų. 1794-aisiais intensyvią veiklą pradėję rusų stačiatikių misionieriai sumažino rusų kolonizatorių smurtą. Rytinėje Aliaskos dalyje, Sitkos saloje, rusai pastatė Novoarchangelsko tvirtovę. Čiabuviai tlinkitai ją sugriovė, kolonistus išžudė. Po kruvinų kovų Novoarchangelską visgi pavyko pastatyti, jis tapo „Rusiškosios Amerikos“ centru.

Pardavė amerikiečiams

XIX a. viduryje Rusijos imperijoje susimąstyta – ką daryti su Aliaska? Reikėjo nemenkų pinigų norint išlaikyti šią tolimiausią imperijos dalį, ją ganėtinai gausiai kolonizuoti, pasirūpinti derama gynyba nuo potencialių priešų (britų, amerikiečių). Ekonominė nauda, gaunama iš Aliaskos, buvo daug menkesnė nei kolonizacijai reikiamos lėšos. Milžiniškoje teritorijoje gyveno mažiausiai 60 tūkst. čiabuvių ir vos 2,5 tūkst. rusų.

Krymo karas parodė, kad Rusija vos išgalėjo ginti savo Tolimųjų Rytų valdas Azijoje, o ką jau kalbėti apie Aliaską. Nuogąstauta, kad britai iš Kanados gali užimti Aliaską ir gretimas salas. Galiausiai nuspręsta Aliaską parduoti ir kelis tūkstančius rusų perkelti į azijinę Rusijos pakrantę (pavyzdžiui, į Kamčiatką). 1857 m. buvo pradėtos derybos su JAV atstovais. 1867-aisiais Vašingtone JAV ir Rusijos atstovai pasirašė sutartį dėl Aliaskos pardavimo už 7,2 mln. to meto JAV dolerių.

Priešingai nei dažnai teigia kai kurie rusų propagandininkai, Aliaska buvo parduota ne terminuotai, o visam laikui. 1867 m. spalio 18 d. ji tapo JAV dalimi. Gyvenvietėse buvo nuleistos Rusijos ir pakeltos JAV vėliavos. Rusų kariai ir dalis kolonistų išplaukė į tėvynę, o į fortus įžengė JAV karių įgulos.

Užpuolė japonai

Aliaskos sausumos siena su Kanada galutinai buvo nustatyta 1903 m. JAV priklausančios Aliaskos ir Kanados siena daugiausia eina pagal 141 dienovidinį, tik pietuose, arčiau Ramiojo vandenyno, yra labai vingiuota.
Iki 1959 m. Aliaska turėjo apygardos, teritorijos statusą. Ilgą laiką kraštas buvo retai gyvenamas, bet 1880-aisiais pietrytinėje Aliaskos dalyje rasta aukso. Vienas pirmųjų aukso ieškotojų šiuose kraštuose, kanadietis Džozefas Džunas, su bendražygiais įkūrė gyvenvietę, kuri dabar vadinama Džunu.

Šis nedidelis uostamiestis (jame gyvena 33 tūkst. žmonių) tapo Aliaskos valstijos sostine. Aukso karštligės metu, XIX ir XX a. sandūroje, Aliaskos gyventojų skaičius sparčiai šovė į viršų, tačiau netrukus vėl sumenko. 1916 m. milžiniškoje Aliaskos teritorijoje tegyveno 58 tūkst. žmonių.

1943-iaisiais Aliaskos gyventojams buvo suteikta JAV pilietybė. Antrojo pasaulinio karo metais dėl Aleutų salų vyko kruvinos amerikiečių ir japonų pajėgų kautynės. Vien mūšyje dėl Atu salos, užgrobtos japonų, žuvo apie 3,5 tūkst. karių.

Šaltojo karo metais Aliaskoje įkurta daug JAV karinių bazių. Ėmė augti centrinės šalies valdžios dėmesys šiai atokiai teritorijai. Galiausiai 1959 m. Aliaska tapo 49-ąja šalies valstija.

Turtingas kraštas

Valstijos ekonomikos variklis – naudingųjų iškasenų gavyba. Čia esantys naftos ištekliai lyginami su Rusijoje, vakarinėje Sibiro dalyje, taip pat Persijos įlankos baseino šalyse esančiomis naftos atsargomis. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėti eksploatuoti didžiuliai naftos telkiniai, o 1973–1977 m. nutiestas strategiškai svarbus 1 288 km ilgio Transaliaskos naftotiekis, sujungęs telkinius Arkties vandenyno pakrantėje ir centrinėje valstijos dalyje su Valdizo uostu ir naftos terminalu Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Naftos gavyba Aliaskoje labai suaktyvėjo po 1973 m. naftos krizės, kai dėl Izraelio karo su arabų šalimis sutriko naftos tiekimas į JAV iš Artimųjų Rytų. Nutiesti naftotiekiai ir kitos komunikacijos labai paspartino įvairių Aliaskos miestų ir mažesnių gyvenviečių plėtrą.

Aliaskoje išgaunama ne tik nafta, bet ir dujos, varis, auksas, geležies rūda, cinkas, kasamos akmens anglys. Vietos gyventojai augina šiaurinius elnius, žvejoja vidaus vandenyse ir vandenyne. Labai svarbus medienos apdirbimo sektorius. Kasmet vis daugiau pajamų gaunama iš turizmo. Aliaskos teritorijoje yra aštuoni nacionaliniai parkai. Čia gausu kalnų, tarp jų – ir ugnikalnių. Denalio kalnas, iki 2015 m. vieno iš JAV prezidentų garbei vadintas Makinlio kalnu, – aukščiausias Šiaurės Amerikoje (6 196 m). Vietos indėnų atabaskų kalbos žodis denali reiškia „didysis“. Dekretą dėl kalno pervadinimo pasirašė tuometis JAV prezidentas Barakas Obama.

Naudą junta visi

Dėl naftos ir kitų naudingųjų išteklių gavybos apčiuopiamą naudą junta ne tik šioje srityje dirbantys žmonės, o visi valstijos gyventojai. 1976 m. valstijos gubernatoriaus Džėjaus Hamondo iniciatyva buvo įkurtas Aliaskos ilgalaikis fondas – į jį pervedama ketvirtadalis valstijos iždui tenkančių pajamų iš naftos gavybos. Dividendus iš šio fondo kasmet gauna visi valstijos gyventojai, išskyrus laisvės atėmimo įstaigose kalinčius nuteistuosius ir anksčiau teistus asmenis.

Dividendų suma, tenkanti vienam gyventojui, kiekvienais metais skiriasi priklausomai nuo naftos kainų, fondo pelningumo per pastaruosius penkerius metus ir valstijos gyventojų skaičiaus. 2012 m. buvo išmokėta vos po 878 dolerius, bet dažniausiai kiekvieno valstijos gyventojo sąskaita pasipildo maždaug 1 600–1 800 dolerių.

Tiesa, naftos gavyba Aliaskai ne tik suteikia pajamų, bet ir kelia rimtų ekologinių grėsmių. 1989-aisiais prie pietinių Aliaskos krantų sudužus tanklaiviui „Exxon Valdez“ išsiliejo net 48 tūkst. tonų naftos, ja buvo užterštas ilgas pakrantės ruožas ir 2,5 tūkst. kv. km jūros.

Šiuo metu Aliaskoje gyvena beveik 740 tūkst. žmonių. Net 42 proc. (beveik 300 tūkst.) jų įsikūrę didžiausiame valstijos mieste – Ankoridže, dydžiu prilygstančiame Kaunui. Dauguma gyventojų – baltieji amerikiečiai. Čiabuviai (eskimai ir įvairių indėnų genčių atstovai) sudaro 12 proc. visų gyventojų. Aliaskos gyventojų skaičius iš lėto auga, kaip ir valstijos ekonomika. Ne veltui Aliaskos šūkiu tapo „Į šiaurę, į ateitį!“.