Manvydas VITKŪNAS

Tekančios Saulės šalis be pertraukų kariavo nuo pat 1937-ųjų, kai japonų pajėgos įsiveržė į Kiniją, iki 1945 m. rugsėjo 2 d., kai amerikiečių linijinio laivo „USS Missouri“ denyje oficiali Japonijos delegacija pasirašė kapituliacijos aktą. Galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas (Europoje tai nutiko jau gegužę). Nacių Vokietija, vadovaujama Adolfo Hitlerio, bandė įvesti „naująją tvarką“ Europoje, o imperatoriškoji Japonija siekė išplėsti savo imperiją Rytų ir Pietryčių Azijoje, Okeanijos salose, netgi užkariauti Australiją ir Naująją Zelandiją. Nemaža dalis šių siekių buvo įgyvendinta.

Dar 1937 m. liepos 7 d. prasidėjo ilgas ir itin kruvinas Japonijos karas su Kinija. Jis dažnai vadinamas antruoju Japonijos–Kinijos karu. 1894–1895 m. vykusio pirmojo karo su Kinija metu japonai užėmė Taivaną ir privertė kinus pripažinti Korėjos priklausomybę Japonijai. 1931-aisiais vis dažnėjo kinų ir japonų pajėgų susidūrimai, o 1937 m. prasidėjo naujas karas. Japonai užėmė rytinę Kinijos dalį, o šiaurės rytuose įkūrė marionetinę Mandžiūrijos valstybę. Per karą buvo labai žiauriai elgiamasi su civiliais. Japonija neteko iki 700 tūkst. karių, Kinija – 3,2 mln. karių ir iki 17 mln. civilių.

Negana to, 1941 m. japonai, net nepaskelbę karo, atakavo amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir pradėjo karą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) ir Didžiąja Britanija. Jie okupavo daug Okeanijos salų ir didelę dalį Pietryčių Azijos – Didžiajai Britanijai priklausiusią Malaiziją, Singapūrą, Birmą, Nyderlandams priklausiusią Indoneziją, Prancūzijai priklausiusį Vietnamą, Laosą, Kambodžą, JAV kontroliuotus Filipinus, taip pat Tailandą ir kitus kraštus, netgi bandė veržtis į Rytų Indiją. Tai tapo Antrojo pasaulinio karo dalimi Ramiojo vandenyno baseine. Kovų metu Japonija ir jos užkariautose teritorijose įkurtos kai kurios marionetinės šalys neteko daugmaž 2,7 mln. karių ir ne mažiau kaip 1 mln. civilių gyventojų, o JAV ir kiti antijaponiškos koalicijos partneriai, Japonijos agresijos aukomis tapusios valstybės – ne mažiau kaip 4 mln. karių ir bent 25 mln. civilių.

1942–1943 m. amerikiečiai ir jų sąjungininkai pradėjo stumti japonus iš užimtų teritorijų. 1945-ųjų liepą Japonija jau beveik neturėjo karo laivyno, tačiau įnirtingai gynėsi sausumoje. Rugpjūčio 9 d. kovos veiksmus prieš Japoniją pradėjo Sovietų Sąjunga. Japonus galutinai palaužė ir privertė kapituliuoti JAV kariuomenės atlikti atominiai Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai. Tekančios Saulės šalis buvo okupuota, į ją įžengė JAV ir sąjungininkų (Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos) pajėgos, o Sovietų Sąjunga aneksavo pietinę Sachalino dalį ir Kurilų salas. Sąjungininkai valdė Japoniją per institucijas, sudarytas iš pačių japonų. Imperatorius tapo simboline figūra, o šalies ministras pirmininkas pakluso sąjungininkų pajėgų vyriausiajam vadui (1945–1951 m. juo buvo amerikiečių generolas Daglasas Makarturas). Šalyje buvo panaikintos visos karinės struktūros, sukarintos organizacijos, suimami ir teisiami karo nusikaltimais kaltinami asmenys. Japonija, galiausiai tapusi taikia valstybe, atgavo suverenitetą 1952 m., kai visas šalies valdymas buvo grąžintas į japonų rankas.

Nankino skerdynės

Daug kam kilo klausimas, kodėl Antrojo pasaulinio karo laikais Japonija itin žiauriai elgėsi užkariautose teritorijose, kodėl jos atstovai padarė daugybę karo nusikaltimų, nors dar pirmojo karo su Kinija, 1904–1905 m. vykusio Japonijos–Rusijos karo, taip pat Pirmojo pasaulinio karo metu japonų elgesys su karo belaisviais buvo nenusikalstamas, o apie masinius karo nusikaltimus nebuvo nė kalbos. Tačiau tarpukariu Japonijoje sparčiai augo didžiavalstybinės ambicijos, šalies militarizacija. Kariuomenėje vėl tapo populiarios kai kurios viduramžius menančios samurajų tradicijos.

Buvo puoselėjamos kraštutinės nacionalistinės idėjos ir jas skleidusios organizacijos. Skleista idėja, kad japonų tauta yra viršesnė už kitas Azijos tautas, todėl turi dominuoti regione. Europiečiai, tuo metu dar kontroliavę dalį kolonijų, turėjo būti išvyti, o su šūkiu „Azija – azijiečiams!“ „išvaduotos“ žemės – klestėti valdomos japonų. Japonija siekė įvesti „naująją tvarką“ Azijoje tuo metu, kai nacių Vokietija ėmė įgyvendinti „naująją tvarką“ Europoje. Neatsitiktinai 1940 m. Japonija pasirašė Berlyno paktą su nacių Vokietija ir fašistine Italija. Su Sovietų Sąjunga 1941-aisiais buvo pasirašyta sutartis dėl neutraliteto. Pagrindiniu Japonijos karo mašinos taikiniu tapo Pietryčių Azija, Okeanija ir JAV. Paradoksas, kad viena kultūriškai labiausiai išsivysčiusių, klestinčią civilizaciją sukūrusių Azijos tautų – japonai – karo metais elgėsi it barbarai.

1937–1945 m. vykusių kovų su Kinija, JAV ir kitomis šalimis metu Japonijos kariai pagarsėjo ne tik narsa, kovingumu, motyvacija, bet ir nežabotu žiaurumu, siaubingu elgesiu su užimtų teritorijų civiliais ir karo belaisviais, ypač su kinais. 1945-aisiais kapituliavus Japonijai, į Kiniją grįžo vos 56 kinų belaisviai. Tačiau tikru japonų karo nusikaltimų simboliu tapo Nankino skerdynės. 1937 m. gruodžio 13 d. Japonijos kariuomenė Kinijoje užėmė Nankino miestą ir pradėjo didžiules į nelaisvę paimtų kinų karių ir civilių gyventojų žudynes. Jų įžanga tapo miesto prieigose dviejų japonų karininkų surengtos varžybos, kuris iš jų kardu greičiau nužudys šimtą žmonių. Šis įvykis buvo išsamiai aprašytas Japonijos spaudoje, siekiant sustiprinti kovinę dvasią. Užėmę miestą, japonai surengė neregėtas skerdynes.

Vieni belaisviai buvo nukirsdinti, kiti – sušaudyti, nudurti ar užkasti gyvi. Buvo žudomi ir civiliai, įskaitant vaikus. Apie 20 tūkst. moterų ir mergaičių buvo išprievartautos. Aukų kūnai buvo niekinami. Ši kruvina orgija truko pusantro mėnesio. Miestas buvo sudegintas. Pavyko išsaugoti tik Nankine buvusių europiečių, vadovaujamų vokiečio Jono Rabės, sukurtą saugumo zoną. Ten japonai terorizavo žmones kur kas mažiau. Šioje zonoje prieglobstį rado ne tik patys europiečiai, bet ir apie 200 tūkst. kinų. Iš viso Nankine, įvairiais duomenimis, buvo nužudyta nuo 40 tūkst. iki 300 tūkst. žmonių. Ne geriau okupantai elgėsi ir kaimo vietovėse.

Mirties kelias

1942 m. vasarį ir kovą Singapūre japonų kariai nužudė iki 90 tūkst. žmonių, daugiausia – kinų. Vėliau japonų generolas Kavamura Saburas pripažino šį nusikaltimą, bet teigė, kad japonai nužudė „tik“ 5 tūkst. singapūriečių.
Filipinų sostinėje Maniloje 1945 m. vasario ir kovo mėnesiais Japonijos karinė vadovybė surengė masines gyventojų žudynes, moterų ir mergaičių prievartavimus ir metodiškai griovė miestą, prieš į jį įžengiant amerikiečių pajėgoms ir filipiniečių partizanams. Žuvo apie 100 tūkst. žmonių.

Žiauraus elgesio su karo belaisviais pavyzdžiu tapo Bataano mirties kelias. Filipinuose japonai varė 97 kilometrus iki belaisvių stovyklos į nelaisvę patekusius filipiniečių ir amerikiečių karius. Pakeliui belaisviai (daugelis jų buvo išsekę, sužeisti) buvo mušami, už menkiausią nepaklusnumą ar tiesiog nukritę ant kelio dėl išsekimo – nužudomi. Savaitę belaisvių niekas nemaitino ir net nedavė jiems vandens, tik kartkartėmis buvo leidžiama atsigerti iš upokšnių ir balų. Mirties kelyje žuvo apie 10 tūkst. filipiniečių ir apie 650 amerikiečių. Šį košmarą leidęs japonų generolas Masaharu Homa 1945-aisiais buvo suimtas Tokijuje, perduotas Filipinams, ten nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Buvo atskleista ir daugybė kitų japonų kariškių įvykdytų nusikaltimų.

Atpildas

Tokijo tribunole, vykusiame nuo 1946 m. gegužės 3 d. iki 1948 m. lapkričio 12 d., buvo tiesiami karo sukėlimu ir karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmoniškumui kaltinami 29 aukšto rango Japonijos kariniai ir politiniai lyderiai – generolai, admirolai, ministrai, valdininkai. Vienintelė išimtis – jokio posto valstybės tarnyboje neužėmęs nacionalistų ideologas Šiumėjus Okava. Teismo metu jis elgėsi neadekvačiai, kalbėjo nesąmones, mušė greta sėdintį kalinį. Teismo psichiatrų komisijai nustačius, kad yra nepakaltinamas, Š. Okava buvo izoliuotas psichiatrijos klinikoje. Dar du teisiamieji mirė kalėjime, o buvęs ministras pirmininkas Fumimaras Konojė nusinuodijo prieš pat teismą. Teisėjų kolegija, sudaryta iš 11 šalių atstovų ir vadovaujama amerikiečių, 7 kaltinamuosius (tarp jų – du buvusius premjerus) nuteisė mirties bausme pakariant, 15 kaltinamųjų buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, trys – trumpesnį laiką.

Japonų karo nusikaltėliai buvo teisiami ne tik Tokijuje. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje, Chabarovske, 1949-aisiais buvo teisiami japonų karo medikai, kūrę bakteriologinį ginklą, šiurpiems bandymams naudoję civilius ir karo belaisvius (iš jų beveik niekas neišgyveno), eksperimento tikslais nuodiję šulinių vandenį Kinijoje, skleidę įvairių ligų užkratus. Kaltinamieji buvo nuteisti kalėti nuo 2 iki 25 metų. Japonų karo nusikaltėlių teismai vyko ir Kinijoje, Filipinuose bei kitose šalyse.