Vitalijus BALKUS

Ar dabartinės beždžionės mums artimos?

Dažnas mūsų, matydamas šimpanzes, gorilas ar orangutanus, užduoda sau klausimą: kodėl mes, o ne jie tapo šios planetos galingiausieji ir protingiausieji? Be to, tolimi nuo mokslo evoliucinės teorijos kritikai kartais vis dar „argumentuoja“, esą, jei žmonės yra kilę iš primatų, kodėl zoologijos soduose laikomos makakos ar net šimpanzės netampa žmonėmis?

Pirmiausia tarp mūsų ir genetiškai artimiausių mažųjų šimpanzių (bonobų) yra vos 1,2–2 proc. genetinių skirtumų (skeptiškiausi šaltiniai nurodo, kad ne daugiau kaip 5 proc.). Tiesa, mokslininkai nėra vieningi tiek dėl genų bendrumo dalies, tiek dėl bendrų genų indėlio į gebėjimą protingai elgtis, bet faktas lieka faktu: šios beždžionės yra mūsų artimiausi dabar gyvenantys „giminaičiai“. Kai kurie mokslininkai visiškai rimtai siūlė traktuoti mažąsias šimpanzes kaip Homo genties atstovus. Didelio palaikymo jie nesulaukė, beje, mūsų ir dabartinių beždžionių keliai išsiskyrė pernelyg seniai.

Naujausi tyrimai aiškiai rodo, kad paskutiniai bendri mūsų ir dabartinių beždžionių protėviai gyveno prieš 5–8 mln. metų. Tiesa, kaip teigia Masačusetso technologijos universiteto mokslininkas genetikas Deividas Raikas, mūsų ir šiuolaikinių šimpanzių protėviai bendravo kur kas artimiau, nei manyta iki tol, ir dar prieš 4 mln. metų greičiausiai vis dar gimdavo bendrų palikuonių, t. y. žmonių ir beždžionių hibridų. Dėl jau tuomet ryškių rūšių skirtumų tokie hibridai būdavo nevaisingi, panašiai kaip arklių ir asilų hibridai mulai. Pastarieji radiniai patvirtina hibridų egzistavimo galimybę.

Mūsų ir beždžionių panašumas ir to meto selekcijos žinios XX a. pradžioje paskatino net kelias valstybes pradėti projektus, kurių tikslas – sukurti žmonių ir beždžionių hibridų. Buvo manoma, kad jie gali būti naudojami kaip pagalbininkai ūkiuose ar savotiški biorobotai pramonėje. Eksperimentais susidomėjo kariškiai ir tuomečiai transplantologijos entuziastai. Galima nauda sėkmės atveju buvo akivaizdi.

Pirmiausia hibridas galėjo būti toks pats stiprus kaip šimpanzė, tačiau ir beveik toks pats protingas bei lengvai dresuojamas. Be to, jo kraujas būtų tinkamas žmogui perpilti, o organai – persodinti. Tik štai visi eksperimentai baigėsi visišku fiasko, ir jų rezultatu galima laikyti įrodymą, kad natūraliu būdu sukryžminti žmonių ir beždžionių neįmanoma. Antruoju „rezultatu“ tapo aibės sąmokslo teorijų ir vadinamųjų miesto legendų atsiradimas. Pagal kai kurias iš jų, XX a. 3-iajame dešimtmetyje rusų mokslininko Iljos Ivanovo vykdyti eksperimentai (beje, pirmieji iš jų – prancūzų perleistoje laboratorijoje Naujojoje Gvinėjoje, kur patiems prancūzams nepavyko pasiekti kokių nors apčiuopiamų rezultatų) buvo sėkmingi, tačiau hibridai „paslaptingai“ dingo.

Ar mes vis dėlto kada nors susidursime su bendrais žmonių ir beždžionių palikuonimis? Neskubėkite atsakyti neigiamai. Visiškai akivaizdu, kad genų inžinerijos technologijos atveria kelią sukurti tiek beždžionę, turinčią vadinamąsias žmogiškąsias savybes, tiek žmogų patobulintais beždžionių genais. Tai, kad dabar tokie eksperimentai – neteisėti, negarantuoja, jog bent jau teoriniu lygmeniu darbai šia kryptimi nėra vykdomi, juolab sėkmės atveju perspektyvos, taip pat ir finansinės, yra akivaizdžios. Tačiau tai – jau kita tema, tad grįžkime prie mūsų tolimiausių protėvių, nebuvusių visiškai vienų tuometėje Žemėje.

Žmonijų nuolat atsirasdavo

Prieš 4,5–7 mln. metų, kai galutinai nutraukėme sąsajas su evoliucine beždžionių šaka, atsirado mūsų pirmieji tiesioginiai protėviai ardipitekai. Svarbu tai, kad jie jau galėjo vaikščioti vertikaliai, t. y. įgijo vieną pagrindinių žmonių pranašumų, leidusių vystytis rankoms. Tai sužinoti padėjo 1994 m. Jungtinių Amerikos Valstijų antropologo Timo Vaito radiniai, kuriems ištirti prireikė net 15 metų, o 2009-aisiais paskelbtame darbe mūsų giminystė buvo įvardyta kaip neginčijama. Įdomu, kad kur kas pažangesniems australopitekams išsivystyti iš ardipitekų prireikė daug mažiau laiko ir maždaug po 200 tūkst. metų jie pradėjo dominuoti hominidų (žmonių rūšių šeimos) pasaulyje kaip labiausiai išsivystę. Taip pat jau pačioje ankstyviausioje žmonijos raidos stadijoje nuo evoliucijos medžio atskildavo vis naujų žmonių rūšių. Dalis jų išnykdavo vos per kelias kartas, bet buvo ir tokių, kurios izoliuotose teritorijose vystėsi kelis tūkstantmečius.

Dar įdomiau tai, kad kai kurios rūšys jau rodė civilizuoto elgesio požymius. Kone sensacija tapo Kenijoje, Lomekvio vietovėje, aptikti „įrankiai“, kurių amžius – 3,3 mln. metų, t. y. jie priklausė australopitekams. Tai tebuvo akmenys, kuriais jie skaldė riešutus ir galėjo iškasti šakniavaisius, tačiau ir tai yra milžiniškas žingsnis civilizacijos raidoje. Milžiniškas, bet... neturėjęs jokios tąsos. Keniantropai (taip buvo pavadinta ši ankstyvųjų australopitekų rūšis), kaip paaiškėjo, nėra mūsų protėviai, ir civilizacijos kibirkštis, įsižiebusi ypač anksti, tiesiog užgeso, o keniantropai galiausiai išnyko. Kodėl taip atsitiko? Greičiausiai kalti jų mitybos įpročiai. Jie buvo vegetarai, pernelyg priklausomi nuo gamtos kataklizmų, galų gale vienas iš tokių juos ir pribaigė. Beje, jie – ne vieninteliai australopitekai, baigę savo evoliucijos kelią dėl pernelyg specifinės mitybos.

Tikraisiais žmonėmis australopitekų vadinti vis dėlto negalime, bet iš jų prieš 2,5 mln. metų kilę Homo habilis jau buvo tikrų tikriausi žmonės. Jie gausiai naudojo įrankius, o kai kurie, pasak drąsiausių mokslininkų, galbūt mokėjo įžiebti ugnį. Ir štai čia prasideda tikras žmonių rūšių kaleidoskopas. 1972 m. atradus dar vienos rūšies – Homo rudolfensis – liekanų, tapo aišku, kad vienu metu greičiausiai gyvavo mažiausiai dvi žmonių rūšys. Na, o 2013-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje aptikus taip pat prieš 2–3 mln. metų gyvenusių Homo naledi rūšies atstovų griaučių, evoliucijos paveikslas tapo dar painesnis. Nereikia pamiršti ir to, kad prieš 2 mln. metų žmonės iš Afrikos ėmė keltis į kitus žemynus. Jau dabar galima teigti, kad „lygiagrečių“ žmonijų skaičius tada tik didėjo.

Kartais evoliucija iškrėsdavo su žmonėmis keistų pokštų. Kiek daugiau nei prieš milijoną metų dabartinės Indonezijos Javos sala buvo žemyninės Azijos dalis. Būtent tada į ją persikėlė dalis pitekantropų – prieš maždaug 0,7–1,8 mln. metų gyvenusios Homo erectus Azijos šakos atstovų. Kai vandens lygiui pakilus Java tapo sala, joje likę gyventojai patyrė tai, kas vadinama salų žemaūgyste, t. y. procesą, kai stambūs gyviai, atsidūrę mažoje teritorijoje, ima mažėti. Taip iš gana stambių pitekantropų, atkeliavusių į salą, išsivystė rūšis, kurios atstovų ūgis tebuvo apie 1 m, o smegenų tūris sumažėjo iki 400 cm3, t. y. tapo gerokai mažesnis nei šiuolaikinių žmonių. Palyginti su jų protėviais pitekantropais, tai buvo žingsnis atgal. Tačiau evoliucija suteikė jiems šansą – nors ir turėjo mažas smegenis, jie kuo puikiausiai išmoko naudotis įrankiais. Maža to, Homo floresiensis, kitaip dar vadinami hobitais, sugebėjo išgyventi kaip atskira rūšis 1,5 mln. metų ir, kaip manoma, jeigu ne katastrofiškas ugnikalnio išsiveržimas, įvykęs dabartinės Indonezijos regione, su hobitais greičiausiai būtų tekę bendrauti ir šiuolaikiniams žmonėms. Yra net drąsių hipotezių, kad hobitai neišnyko visiškai, paskutiniai jų atstovai galėjo gyventi dar prieš 12 tūkst. metų. Na, o kai kas net dabar bando jų ieškoti gyvų ir sveikų Javos saloje.

Svarbiausias pitekantropų pasiekimas – jie taip gerai įvaldė medžioklės meną ir amatus, kad galėjo keliauti toli už savo gimtosios ekosistemos ribų. Taip buvo apgyventa Azija, vėliau ir Europa. Tiesa, mūsų žemyną visiškai kolonizavo dar labiau pažengusi žmonių atmaina – heidelbergiečiai. Jie, kai kurių mokslininkų manymu, yra tiesioginiai tiek neandertaliečių, tiek mūsų rūšies protėviai. Vis dėlto ir čia nėra vienos nuomonės, gali būti, kad heidelbergiečiai ir neandertaliečiai gyveno Europoje vieni šalia kitų kaip atskiros rūšys.

Tikrieji europiečiai išnyko prieš 40 tūkst. metų

Skeptikai gali pasakyti: minėti hominidai nėra tikrieji žmonės. Ir jie bus iš dalies teisūs. Juk manoma, kad žmogus ne tik moka pasirūpinti maistu, apsisaugoti nuo šalčio ir lietaus, bet ir turi estetinių poreikių, mąsto ne vien materialiomis kategorijomis.

Prieš 500 tūkst. metų pradėjo formuotis visiškai nauja žmonių rūšis – neandertaliečiai. Būdami fiziškai stiprūs ir protingi, jie ne tik išmoko išgyventi šalto klimato sąlygomis, bet ir gyveno savotiškai komfortiškai, turėjo laiko ir primityviam menui, ir net muzikai. 1995 m. Slovėnijoje buvo rasta kaulinė fleita, kurią pagamino greičiausiai vėlyvieji neandertaliečiai. Tokių radinių būta ir daugiau, bet iki šiol nežinoma, ar muziką neandertaliečiai atrado patys, ar jie pradėjo muzikuoti vėliau dėl čia atvykusių žmonių įtakos. Visiškai aišku ir nekelia jokių ginčų tai, kad neandertaliečiai praktikavo pirmykščius tikėjimus. Tai įrodo atsiradęs paprotys laidoti mirusiuosius. Ir ne tik laidoti, bet ir šalia kūno palikti mirusiajam priklausiusius daiktus, kas būdinga kultūroms, tikinčioms pomirtiniu gyvenimu.

Beje, prireikė net kelių dešimtmečių ir genetikos mokslo pasiekimų, kad paneigtume vieną seniausių žmonijos evoliucijos hipotezių, pagal kurią neandertaliečiai yra tiesioginiai mūsų protėviai ir tebuvo tarpinė grandis tarp pitekantropų ir kromanjoniečių. Neandertaliečiai nėra mūsų tikrieji protėviai, nors mes turime šiek tiek jų genų, atsiradusių dėl mūsų rūšių tarpusavio kryžminimosi. Tokių genų neturi tik negridų rasės atstovai. Juos galime vadinti pačiais tikriausiais ir genetiškai švariausiais šiuolaikinių žmonių rūšies atstovais.

Kai mokslininkai susitaikė su mintimi, kad Žemėje gyveno net dvi civilizuotos pagal ano meto išsivystymo lygį žmonių rūšys, jų laukė dar viena staigmena. 2008 m. Altajuje buvo rasti kaulai, priklausantys iki tol nežinomai žmonių rūšiai. Pagal uolos pavadinimą ši rūšis gavo Denisovo vardą. 2010-aisiais atlikus genetinę analizę paaiškėjo, kad Denisovo žmonės nebuvo nei mūsų, nei neandertaliečių artimi giminės. Maža to, tame pačiame, kaip ir kaulai, kultūriniame sluoksnyje aptikti dirbiniai parodė, kad daugiau nei prieš 45 tūkst. metų gyvenę Denisovo žmonės buvo įvaldę technologijas (paviršių poliravimą, gręžimą įrankiais ir kt.), kurias šiuolaikiniai žmonės išrado tik bronzos amžiuje.

Jeigu manote, kad Denisovo žmonių pateiktos staigmenos tuo ir baigėsi, klystate. Paaiškėjo, kad dabartiniai Naujosios Gvinėjos ir kai kurių kitų regiono salų gyventojai turi šių išnykusių žmonių genetinių pėdsakų. Na, o atlikti išsamūs tyrimai parodė, kad, be neandertaliečių, šiuolaikinių žmonių (Homo sapiens) ir Denisovo žmonių genų, yra ir genų, nepanašių nė į vienos iš trijų išvardytų rūšių. Taigi egzistavo ir ketvirta „lygiagreti“ žmonių rūšis. Jos atstovų kaulų dar neaptikta, bet tiksliai žinoma, kad ji tikrai buvo. Beje, su iki tol nežinotų žmonių rūšių atradimu pradėjo atsiskleisti ir galimos kai kurių ypač savitų kalbų kilmės šaknys. Kai kurie antropologai ir kalbininkai su Denisovo žmonių kultūra sieja Naujosios Gvinėjos genčių kalbų, iki tol stebinusių mokslininkus nepanašumu į jokias kitas žinomas kalbas, atsiradimą.

Kodėl mes likome vieni?

Ginčas, kas lėmė mūsų rūšies sėkmę ir kitų žmonių rūšių išnykimą, vyksta nuolat. Vos tik tapo aišku, kad nesame neandertaliečių evoliucijos padarinys, pasigirdo nuomonių, esą tolimi mūsų protėviai pastaruosius sunaikino. Hipotezė verta dėmesio, vis dėlto nėra nė vieno radinio, bylojančio apie vykusius pirmykščius rūšių karus. Tačiau yra žinoma, kad būti visišku vegetaru ar visišku plėšrūnu nėra gerai rūšiai norint išgyventi. Vien augalinį maistą valgę tolimi protėviai išnyko net neperžengę Afrikos ribų. Tas pats atsitiko ir su visiškais mėsėdžiais neandertaliečiais – jie, kaip ir kiti plėšrūnai, pasižymėjo mažu gimstamumu, taip pat jiems reikėjo daug didesnių gyvenamųjų teritorijų nei visaėdžiams.

Mažosios izoliuotos pirmykščių žmonių grupės, net ir atsidūrusios labai palankioje aplinkoje, anksčiau ar vėliau susidurdavo su mirtinu kataklizmu ir tiesiog išnykdavo be pėdsakų, taip ir nespėjusios išplisti ir evoliucionuoti. Tačiau palikime viltį ir svajojantiesiems vieną dieną kur nors Indonezijos ar Amazonės atogrąžų miškuose sutikti mums artimų, tačiau kitokių žmonių. Juk toli gražu dar ne viską žinome apie mūsų Žemę.