Prieš 290 metų, 1728 m. spalio 27 d., Martono kaime (šalia Midlsbro, Šiaurės Anglijoje) neturtingo valstiečio šeimoje gimė Džeimsas Kukas – jūrininkas, savo vardą aukso raidėmis įrašęs į žymiausių pasaulio keliautojų sąrašą. Nors likimas jam lėmė gana trumpą gyvenimą (kapitonas žuvo vos penkiasdešimties), Dž. Kukas spėjo nuveikti neįtikėtinai daug ir vadovavo net trims ekspedicijoms aplink pasaulį. Po jų žemėlapyje neliko daugybės „baltų dėmių“.

Manvydas VITKŪNAS

Kukų šeimoje, besiglaudusioje mažame iš akmenų statytame dviejų kambarių namelyje, iš viso augo keturi vaikai. Šeima vertėsi gana sunkiai, bet kai Džeimsui buvo aštuoneri, tėvas gavo ekonomo darbą kitame bažnytkaimyje buvusiame dvare. Kukai persikėlė į naują vietą, Džeimsas pradėjo lankyti mokyklą. Vietos dvarininkas pastebėjo guvų berniuką ir kartkartėmis paremdavo jį materialiai.

Mėgstamiausia Džeimso vaikystės laikų vieta buvo virš aplinkinių vietovių aukštai iškilęs kalnas, nuo kurio viršūnės giedrą dieną buvo galima išvysti tolumoje tyvuliuojančią Šiaurės jūrą, raižomą burlaivių. Daugelis jų buvo nelabai išvaizdūs prekybiniai laivai, gabenę iš Šiaurės Rytų Anglijos kasyklų anglis į Londoną ir kitus didelius pietinės šalies dalies miestus.

Būdamas šešiolikos, Dž. Kukas įsidarbino junga anglis plukdžiusiame laive. Pradinę mokyklą baigęs jūreivis visą laisvą laiką praleisdavo prie knygų. Jis mokėsi laivavedybai reikalingiausių dalykų – geografijos, matematikos, geometrijos, astronomijos, – labai domėjosi istorija. Iš pradžių daugiausia plaukiojo tarp Niukaslo ir Londono, vėliau maršrutų geografija plėtėsi į įvairius Šiaurės ir Baltijos jūrų uostus. Užsitarnavęs kapitono padėjėjo postą, Dž. Kukas visgi atsisakė laivo savininkų pasiūlymo tapti prekybinio laivo kapitonu ir, išvykęs į Londoną, 1755 m. birželio 17 d. įstojo paprastu jūreiviu į karinį laivyną.

Ši data tapo lemtinga jo gyvenime: pasirinkęs daug kam pasirodžiusį nelogišką, sunkesnį kelią, jaunas vyras būtent kariniame laivyne gavo galimybę dalyvauti jo gyvenimą įamžinusiose kelionėse. Vadovybė netruko pastebėti sumanų jūreivį, ir jau po mėnesio Dž. Kukas buvo paskirtas laivo bocmanu. Jis buvo atsakingas už jūreivių komandos darbą, sudėtingos burinio laivo takelažo (lynų) sistemos, rangauto (buomų, skirtų burėms tvirtinti), kitų įrenginių, gelbėjimosi valčių būklę, švarą laive.

Sužibėjo karo metu

1756-aisiais prasidėjo Septynerių metų karas – susipliekė Anglija, Prancūzija ir kitos valstybės. Karas vyko ne tik Europoje, bet ir kolonijose, esančiose kituose žemynuose. Dž. Kukui iš pradžių teko dalyvauti Prancūzijos jūrinėje blokadoje, vėliau – kovose Kanadoje. 1759 m. britų laivų eskadra iš vandenyno plačia, tačiau sudėtingomis navigacijos sąlygomis garsėjančia Šventojo Lauryno upe kilo prieš srovę svarbiausios prancūzų tvirtovės Kanadoje – Kvebeko – link. Dž. Kukui buvo patikėta itin sudėtinga užduotis – su komanda valtimis judėti pajėgų priešakyje, tirti upės vagą, statyti plūdurus ir saugiai atplukdyti laivus iki priešų tvirtovės. Prancūzai nuolat šaudė į navigatorių grupę, matavimus teko atlikti naktimis. Galiausiai britai užėmė Kvebeką, o Dž. Kukas toliau vykdė įvairius matavimus, sudarė dalies Niufaundlando salos pakrančių žemėlapį. Taip jis pelnė pripažinimą ne tik kaip jūrininkas, bet ir kaip gabus kartografas.

1762 m. grįžęs į Londoną, Dž. Kukas pagaliau rado progą susitvarkyti ir asmeninį gyvenimą. Jis vedė beveik 14 metų jaunesnę užeigos savininko dukrą Elizabet Bats ir apsigyveno nedideliame nuosavame name tuomet dar Londono priemiesčiu buvusiame Ist Ende. Džeimso ir Elizabet gyvenimas buvo dramatiškas. Jiedu mylėjo vienas kitą, tačiau matėsi labai retai. Biografai suskaičiavo, kad per 16 santuokinio gyvenimo metų vyras ir žmona kartu praleido tik 4 metus. Džeimsas kone nuolatos buvo jūroje, o Elizabet viena rūpinosi vaikais ir namais. Visi Kukų vaikai nugyveno neilgą gyvenimą: Džeimsas sulaukė vos 29-erių, šešiolikmetis junga Natanielis nuskendo su laivu per audrą, Elizabet mirė ketverių, Džozefas ir Džordžas nesulaukė nė vienų metukų, o jaunėlis Hju iškeliavo anapilin 23-ejų, studijuodamas Kembridže. Visus vaikus Elizabet apraudojo viena.

Į nežinomas platumas

1768-aisiais Dž. Kukas netikėtai buvo iškviestas į Admiralitetą ir sulaukė labai rimto pasiūlymo – vadovauti mokslinius tyrimus vykdysiančiam laivui, kuris turėjo pasiekti Ramųjį vandenyną. Pagrindinė ekspedicijos dalyvių užduotis buvo atlikti Veneros, turėjusios keliauti Saulės disku, stebėjimus. Tačiau, be šių oficialių nurodymų, Dž. Kukas gavo ir slaptų – ieškoti Pietų žemyno, vadinto Terra incognita – Nežinomoji žemė. Tuo metu beveik trečdalis Žemės rutulio buvo „balta dėmė“ žemėlapyje.

Laivas „Endeavour“ buvo vadinamųjų angliavežių, Dž. Kukui gerai žinomų nuo jaunystės, klasės. Nedidelis, ankštas, bet labai tvirtas ir patikimas laivas pasirodė esąs puikus pasirinkimas. Be laivo komandos, į ekspediciją leidosi du botanikai, du dailininkai ir astronomas, kartu su Dž. Kuku turėjęs atlikti numatytus dangaus kūnų stebėjimus. Vienas iš botanikų, Džozefas Banksas, vėliau tapęs Londono karališkosios draugijos prezidentu, buvo labai turtingas žmogus ir už galimybę dalyvauti ekspedicijoje sumokėjo krūvą pinigų.

1768 m. rugpjūčio 26 d., palikęs žmoną su ką tik gimusiu sūnumi Džozefu, Dž. Kukas su bendražygiais iš Plimuto uosto leidosi į pirmąją ekspediciją aplink pasaulį. Vos po mėnesio sūnelis mirė, bet Dž. Kukas apie tai sužinojo tik po trejų metų. Astronominiai stebėjimai buvo atlikti sėkmingai. Pietų žemyno Dž. Kukas nerado, tačiau ištyrė rytines Australijos pakrantes ir išsiaiškino, kad Naująją Zelandiją sudaro dvi didžiulės salos. Sąsiauris tarp Šiaurės ir Pietų salų dabar vadinamas Kuko vardu. Dž. Kukas pirmasis iš europiečių išsamiau ištyrė Naujosios Zelandijos gamtą ir nustatė, kad sąlygos kurtis britų kolonistams čia yra palankios. Radęs puikią įlanką, keliautojas nurodė ją kaip patogiausią vietą steigti uostą. Dabar čia yra didžiausias Australijos miestas – Sidnėjus.

Vaistai nuo skorbuto

[center][/center]

Dž. Kukas stengėsi, skirtingai nei daugelis jo amžininkų, bendrauti su čiabuviais geruoju, o ne jėga, vengė beprasmio smurto, reikiamus produktus visada mėgino išmainyti, o ne atimti. Tai pavykdavo beveik visada, tik Naujojoje Zelandijoje neišvengta kraujo praliejimo, susidūrus su maoriais, mat tarp jų tuo metu buvo paplitęs kanibalizmas.

Ekspedicijos dalyviai patyrė aibę nuotykių. Taityje jūreiviai ištąsė beveik visas laive buvusias vinis, nes čiabuvės už kelis metalo gabalėlius mielai eidavo su jūreiviais į meilės guolį. Prieš pat svarbiausią ekspedicijos įvykį – Veneros stebėjimą – vienas taitietis pavogė pagrindinį astronominį prietaisą, ir Dž. Kukas su komanda karštligiškai ieškojo ilgapirščio, kol atgavo vienintelį turėtą kvadrantą. O štai prie Australijos krantų „Endeavour“ užplaukė ant rifo. Jūrininkai išmetė lauk daugybę tonų krovinių, ir potvynio metu laivas atsiplėšė nuo dugno, vėliau ilgai buvo taisomas.

Molukų salose įgula pasigavo maliariją, 22 jūrininkai mirė. Tačiau nuo kitos ligos, tais laikais itin kamavusios jūrininkus, – skorbuto – Dž. Kukas rado vaistų. Jis girdė įgulą citrinų sirupu ir maitino raugintais kopūstais. Šis vitamino C turtingas maistas jūreiviams nepatiko, jie maištavo. Tada Dž. Kukas liepė demonstratyviai nešti kopūstus į kajutkompaniją, kur pats kartu su karininkais ir mokslininkais juos valgė. Jūrininkai netruko pasekti vadovybės pavyzdžiu, ir per visą ekspediciją skorbutas nepasiglemžė nė vienos gyvybės.

56 našlystės metai

1771 m. liepos 12 d. ekspedicijos aplink pasaulį dalyviai grįžo į Angliją. Iki tol leitenanto laipsniu tenkinęsis Dž. Kukas tapo kapitonu. Tačiau pabuvo namie tik metus. Jau 1772 m. liepos 13 d. iš Plimuto į antrąją ekspediciją aplink pasaulį leidosi laivai „Resolution“ ir „Adventure“. Pirmajam laivui ir visai ekspedicijai vadovavo Dž. Kukas, o „Adventure“ vadu buvo paskirtas Tobiasas Fiurno. Antrojoje Dž. Kuko ekspedicijoje aplink pasaulį dalyvavo ir vokiečių mokslininkai Johanas Reinholdas ir Johanas Georgas Adamas Forsteriai. J. G. A. Forsteris vėliau tapo Vilniaus universiteto profesoriumi.

Antrosios ekspedicijos metu Dž. Kukas pirmasis iš keliautojų kirto pietų poliarinį ratą, pirmasis iš europiečių stebėjo pietų poliarinę pašvaistę, atrado dešimtis salų Ramiajame vandenyne. Dėl Pietų žemyno jis išreiškė nuomonę, kad jeigu šis žemynas ir egzistuoja, jis dengiamas ledynų ir europiečiams nebus naudingas ekonomiškai. Tai buvo visiškai tikslus Antarktidos (ji buvo atrasta vėliau) apibūdinimas.

1776-aisiais Dž. Kukas leidosi į trečiąją ekspediciją aplink pasaulį. Jos metu nuplaukė toli į šiaurę, iš Ramiojo vandenyno per Beringo sąsiaurį išplaukė į Arkties vandenyną, bet susidūręs su ledų mase pasuko atgal. Šįkart Dž. Kukas atrado Havajų salas. Prie vienos iš salų pakrantės remontuojant laivą, čiabuviai pavogė gelbėjimosi valtį. Dž. Kukas su dešimčia kareivių išsilaipino krante ir, kilus konfliktui, čiabuvių buvo nužudytas. Po ilgų derybų anglams pavyko atgauti tik dalį Dž. Kuko palaikų. Manoma, kad kitas kūno dalis havajiečiai galėjo suvalgyti. Buvo surengta karinė ceremonija ir atgauti didžiojo keliautojo palaikai palaidoti jūroje. Elizabet pergyveno vyrą, visus vaikus ir našlavo dar 56 metus. Ji mirė sulaukusi 93-ejų. Prieš mirtį moteris sudegino šūsnį vyro laiškų ir į amžinybę nusinešė ne vieną didžiojo keliautojo gyvenimo paslaptį.

Daugiau tokių istorijų galite rasti žurnale „Savaitė“.