Talentingi mokslininkai Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje: jų likimai, indėlis į agronomijos ir ekonomikos mokslus

Tautvydas Lukaševičius

„Reikėjo atgimti žemės ūkiui, reikėjo suprasti, kad esame svarbūs Lietuvos ekonomikai, suvokti, kad asmenybės prestižą lemia tai, kad dirbdamas savo darbą tu rūpiniesi ne tik savimi, bet ir visuomenės gerove”, – tokiais žodžiais Seimo pirmininkas dr. Viktoras Pranckietis sveikino Aleksandro Stulginskio universitetą 90-mečio proga. Iš tiesų sunku nesutikti, kad su žemdirbyste ir miškininkyste susiję mokslai šiandien išgyvena tikrą renesansą. Ūkininkai laikomi svarbia tvarios ekonomikos dalimi, o klausimai, susiję su maistu, genetiniu augalų modifikavimu, ekologija, valstybės parama žemdirbiams, visada užims aukščiausias vietas politinėje Lietuvos ir Europos „agendoje”. Ar galima išmokti ūkininkauti? Kokių žinių reikia norint pradėti? Ar mokslininkai universitete gali padidinti žemdirbystės našumą, o naujai sukurtos augalų veislės prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų? Turbūt tokie ir panašūs klausimai kankino talentingiausius Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje mokslininkus bemaž prieš šimtą metų, greičiausiai kankina ir dabar. Šios aukštosios mokyklos istorija yra itin solidi, o jos absolventų darbai ir pasiekimai išties pakeitė mūsų gyvenimo vagą.

Žemės ūkio akademijos steigimas

Viskas prasidėjo, kai Lietuvos Universiteto Agronomijos ir miškininkystės skyriuje besimokantys studentai (jų buvo 40) turėjo atlikti privalomą praktiką. Jai atlikti buvo ieškoma tinkamos vietos netoli Kauno, tačiau jos neradus, pradėta svarstyti, ar nevertėtų šį skyrių Universitete likviduoti, o Dotnuvos Žemės Ūkio Technikumą reformuoti į Aukštąją Žemės Ūkio mokyklą. Viešojoje erdvėje pasirodė straipsnių, kurių pagrindinė mintis buvo, kad Universitetas nesugebės paruošti savarankiškų ir kvalifikuotų agronomų bei miškininkų, kurių valstybei labai reikia. Technikumo Mokytojų taryba sutiko, kad Dotnuva tam puikiausiai tiks, nes „turi tiek gerų trobesių, kiek Universitetas dar ne greitai turės“. Technikumas turėjo beveik 500 ha ariamų laukų, 2500 ha miško, selekcijos ir meteorologijos stotis. Be to, mokyklai priklausė didelis galvijų ūkis: 100 įvairių veislių kiaulių ir trakėnų bei žemaičių veislių arklių. Mokytojų Taryba taip pat ministeriui pateikė argumentų, kad būsimi studentai čia įgaus daugiau praktinių žinių, nes bus „arčiau lauko, o ne miesto“.

„Tokiu būdu įnešus Ponui Žemės Ūkio Ministeriui Krupavičiui Aukštosios Žemės Ūkio mokyklos klausimą Ministerių Kabinetan, buvo priimtas nutarimas, kad Technikumas turi virsti aukštąja Agronomijos-miškininkystės mokykla“, – rašoma to meto straipsnyje. Šiai Ministerijos pozicijai prieštaravo Lietuvos Universiteto Gamtos-matematikos fakulteto vadovai, tačiau ministerija nekeitė savo nuomonės.

Žemės ūkio akademija įkurta 1924 m. Dotnuvoje, pertvarkius Lietuvos universiteto (Kaune) Agronomijos ir miškininkystės skyrių ir Dotnuvos žemės ūkio technikumą. 1924 m. liepos mėn. Lietuvos Seimas savo nepaprastoje sesijoje priėmė Žemės ūkio akademijos statutą. Buvo paskirta dalis mokomojo personalo, organizuoti 4 Profesorių  tarybos posėdžiai, o 1924 m. spalio 15 d. įvyko iškilmingas Akademijos atidarymo renginys. Ši data laikoma faktiška Akademijos gyvavimo pradžia.

Valstybės Prezidento Aleksandro Stulginskio 1924 m. rugsėjo 23 d. raštu paskirti pirmieji Akademijos profesorių tarybos nariai (prof. Povilas Matulionis, docentai Juozas Tonkūnas, Fabijonas Kemėšis, Pranas Raulinaitis, Antanas Rukuiža, Pranas Jucaitis, Viktoras Ruokis). 1924 m. rugsėjo 27 d. pirmame Tarybos posėdyje rektoriumi išrinktas profesorius Povilą Matulionis, prorektoriumi – doc. Antanas Rukuiža.

Pirmasis rektorius – miško tipologijos pradininkas

Šiandien skirstyti miškus į grupes ir rūšis jau įprasta, tačiau anksčiau tokios klasifikacijos nebuvo. Pirmasis Akademijos rektorius (1924-1928) prof. Pranas Matulionis gimė 1860 m. Kupiškyje. 1889 m. baigė Peterburgo miškų institutą. 1889-1898 m. dirbo miškininku Pskovo, 1898-1907 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose. Dalyvavo 1905-1907 m. revoliucijoje. 1907-1918 m. dirbo miškininku Suomijoje, Rusijoje. 1918-1921 m. – Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktorius. 1922-1927 m. dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume, 1924-1929 m. – Žemės ūkio akademijoje, 1922-1924 m. – Kauno universitete, 1923-1924 m. Miškininkystės katedros vedėjas; profesorius (1923 m.). Pirmasis Žemės ūkio akademijos rektorius (1924-1928 m.), Miškotvarkos katedros vedėjas (1924 – 1929 m.).

Prof. P. Matulionis – miško tipologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Sukūrė Lietuvos miškų klasifikacijos lentelę, kurioje miškų augavietės suskirstytos į 3 grupes, 10 rūšių (tipų). Sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles, metinės miškų kirtimo normos skaičiavimo formulę, Lietuvos kalnuotumo ir nuotakumo (1906 m.), apžvalginį (1922 m.), reljefinį Lietuvos ir Latvijos (1922 m.) žemėlapius. Parašė aritmetikos vadovėlį, florai skirtą veikalą „Žolynas” (1906 m.), kuriame yra apie 3000 jo surinktų augalų lietuviškų pavadinimų. Mirė 1932 m. Šiaulių rajone.

Akademikas Jonas Kriščiūnas – augalų ir bičių pasaulių tyrinėtojas

Ketvirtasis Akademijos rektorius (1940-1941/1944-1945 m.) gimė 1888 metais Stebuliškėse (Marijampolės r.). Jis buvo agronomas augalininkas ir žinomas bitininkas, LMA (1946 m.) ir SSSR žemės ūkio mokslų akademijos (1948 m.) akademikas. 1913 m. baigė Peterburgo universitetą, nuo 1918 metų dirbo pedagoginį darbą Šiauliuose, Dotnuvoje. 1926-1941 m. dėstė Žemės ūkio akademijoje; profesorius laipsnį gavo 1940 metais, o 1940-1941 m. ir 1944-1945 m. ėjo Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas.

Plėtojo Lietuvoje bitininkystę. Su kitais įsteigė Lietuvos bitininkų ir Cukrinių runkelių augintojų draugijas (1927 m.). Rūpinosi sėklininkyste; jo iniciatyva 1930 buvo įsteigta kooperacinė draugija „Sėklininkas”. J. Kriščiūnas – vienas iš bandymų stočių Lietuvoje organizatorių. Parašė knygas „Bitininkystė” ir „Augalininkystė”, išleido knygelių jaunimui, rašė straipsnius žemės ūkio klausimais. 1974 m. įsteigta kasmetinė J. Kriščiūno premija Žemės ūkio akademijos studentams už geriausią darbą augalininkystės, žemdirbystės arba bitininkystės tematika.

Ministras, sukūręs mokomąjį vištyną

Penktasis Akademijos rektorius (1941-1944 m.) Balys Vitkus gimė 1898 metais Staškūniškio viensėdijoje Utenos apskrityje. 1916 m. baigė gimnaziją Petrapilyje, 1916-1917 m. studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje, 1922-1925 m. Breslau universitete, kur gavo diplomuoto agronomo vardą. 1921 mokslo metais mokytojavo Utenos „Saulės” progimnazijoje. Akademijoje Dotnuvoje nuo 1926 metų Specialiosios gyvulininkystės katedros vedėjas, vėliau – profesorių tarybos sekretorius, prorektorius ir profesorių tarybos sekretorius. 1941-1944 m. – rektorius. Dėstė bendrąją ir specialiąją gyvulininkystę. Buvo suorganizavęs mokomąjį ir tiriamąjį vištyną, kuriame atliko tyrinėjimų paukštininkystės srityje. 1944 m. pasitraukė į Austriją, o nuo 1948 metų – į JAV.

Yra parašęs Žemės ūkio vadovo skyrius apie stambiuosius raguočius ir avis bei ožkas, apie gyvulių veisimą. Paskelbė straipsnių gyvulininkystės bei paukštininkystės klausimais „Žemės ūkyje” ir ŽŪA metraštyje, „Kosmose”, „Litauens Tierzucht” (1933), Lietuviškojoje ir Lietuvių Enciklopedijose. Daugelį metų buvo Vilniui vaduoti sąjungos Centro komiteto nariu, Lietuvos agronomų sąjungos valdybos nariu, 1938-1939 metais Lietuvos galvijų augintojų ir kontrolės ratelių sąjungos valdybos, nuo 1912 metų Ateitininkų sąjungos narys. Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje 1941 buvo žemės ūkio ministru. Nuo 1955 metų – VLIK’o narys. Mirė 1988 metais Čikagoje.

Genetikų ir selekcininkų draugijos prezidentas

Aštuntasis Akademijos rektorius prof. Jonas Bulavas (1957-1962) gimė 1903 metais Ginotuose (Rokiškio aps., Juodupės vls.). Jis buvo agronomas selekcininkas. 1925 metais baigė Dotnuvos žemės ūkio technikumą, 1928 m. – Žemės ūkio akademiją. 1931 m. Švedijoje studijavo selekciją. 1925-1956 m. dirbo Dotnuvos selekcijos stotyje; 1940-1941 m. ir 1944-1956 m. – ėjo stoties direktoriaus pareigas. 1940-1983 m. (su pertrauka 1941-1944 m.) dėstė Žemės ūkio akademijoje; 1947-1960 m. – docentas, nuo 1961 m. – profesorius. 1953 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato, o 1968 m. – žemės ūkio mokslų daktaro disertacijas. 1957-1962 m. – Žemės ūkio akademijos rektorius. 1957-1976 m. – Augalininkystės katedros vedėjas. 1956 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos ir SSRS žemės ūkio mokslų akademijos nariu korespondentu. 1966-1977 m. – Lietuvos genetikų ir selekcininkų draugijos prezidentas.

Sukūrė keliolika kviečių ir miežių veislių, kviečių ir rugių (kvietrugių) hibridų. Parašė knygas „Augalų selekcija ir sėklininkystė” (1963 m.), „Bendroji augalų selekcija” (1970 m.). Mirė 1984 metais Kaune.

Rytų tremties ir Vakarų netekties aukos

Raudonajai armijai 1940 m. okupavus Lietuvą, sovietinė valdžia pirmiausiai stengėsi sunaikinti šalies inteligentiją. Jau pirmojo trėmimo, įvykdyto 1941 m. birželio 12-13 d., metu buvo suimti ir ištremti į Sibirą buvę Akademijos Dotnuvoje rektoriai (prof. V. Tonkūnas ir prof. V. Vilkaitis) bei grupė dėstytojų ir darbuotojų. Dalis jų ten mirė. Tai – Rytų tremties aukos.

Vokiečių okupacijos metais Akademija trejetą metų dirbo, vadovaujant rektoriui prof. B. Vitkui. Raudonajai armijai vėl artėjant į Lietuvą II-jo pasaulinio karo pabaigoje, rektorius ir dalis dėstytojų pasitraukė į Vakarus, vengdami sovietinių represijų bangos. Tai – Vakarų netekties aukos. Pokarinį savo gyvenimo etapą Žemės ūkio akademija pradėjo be didžiosios dalies savo mokslininkų ir dėstytojų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir minint 50-ąsias pirmųjų trėmimų metines, 1991 m. birželio 13 d. Akademijos parke buvo iškilmingai atidengti koplytstulpiai LŽŪA Rytų tremties ir Vakarų netekties aukoms atminti (autorius – tuometinis LŽŪA Miškotvarkos katedros darbuotojas, tautodailininkas Edvardas Barauskas). Centrinio koplytstulpio raižinius prasmingai papildo poeto Bernardo Brazdžionio eilės apie ilgesį Lietuvai. Koplytstulpius pašventino tuometinis Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektorius kun. Ričardas Mikutavičius, vėliau dirbęs LŽŪA (dabar – Universiteto) kapelionu. Ąžuolų kamienus koplytstulpiams paaukojo Kėdainių miškų urėdija.

Prof. Fabijonas Kemėšis – kunigas, verslininkas, kankinys

Profesorius gimė 1878 m. spalio 20 d. arba, kitų šaltinių duomenimis, 1880 m. vasario 25 d. Jo tėvas Domininkas Kemėšis buvo knygnešys, spaudos platintojas, švietėjas. Jo šeima turėjo 27 hektarus žemės, jis augo keturių vaikų šeimoje su trim seserimis.

Pradinį mokslą baigė namuose Vastapų dvare, lavinamas tėvo, 1888–1890 m. lankė ir Alantos valsčiaus mokyklą. 1890–1895 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, 1895–1897 m. – Liepojos (Latvija) gimnazijoje. Jos nebaigęs, 1897–1902 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Studijuodamas F. Kemėšis priklausė slaptai lietuvių klierikų draugijai, skaitė klierikams referatus, ruošė meno vakarus.

1902 m. spalio 1 d. Kauno arkikatedroje Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino F. Kemėšį kunigu. 1902–1905 m. F. Kemėšis buvo Tauragės vikaras, 1905–1906 m. – Tauragės parapijos administratorius, 1906–1907 m. – vėl vikaras, kurį laiką pavadavo besigydantį kleboną dėdę Vincentą Kemėšį, prisidėjo prie lietuviškų vakarų Tauragėje rengimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rašė Tėvynės sargui. 1907–1909 m. jis buvo vikaras Subačiuje (Kupiškio r.). Čia F. Kemėšis steigė lietuviškas pradžios mokyklas, telkė katalikiškas organizacijas, statė vaidinimus, platino katalikišką spaudą. Tuo metu jis susižavėjo kooperatine veikla, pradėjo skatinti parapijiečius steigti prekybos ir amatų įmones. Jis padėjo įkurti Subačiuje lietuvišką vaistinę, o seseriai Margaritai Utenoje – lietuvišką knygyną ir arbatinę.

1909–1911 m. F. Kemėšis tarnavo Vabalninko (Biržų r.) parapijoje vikaru. Šiame miestelyje jis surengė vieną pirmųjų Aukštaitijoje kino seansų: Rygoje (Latvija) nupirkęs kino aparatūrą, Vabalninke jis pademonstravo filmą Jėzaus Kristaus gyvenimas.

Juozui Tumui-Vaižgantui pasiūlius, jis sutiko redaguoti Viltį ir 1911–1913 m. dirbo šio leidinio redakcijoje Vilniuje. Jį persekiojo carinė valdžia, nemėgo vyresnės kartos kunigai, todėl 1913 m. F. Kemėšis išvyko į užsienį. 1913–1914 m. jis tarnavo Glazgo (Glasgow, Škotija, Didžioji Britanija) Šv. Kazimiero parapijoje vikaru, 1914–1915 m. buvo vikaras JAV lietuvių parapijoje Čikagoje, 1915–1918 m. – Bostono Šv. Petro lietuvių parapijos vikaras, 1918–1919 m. – Čikagos Šv. Jurgio parapijos vikaras, 1919–1924 m. – Detroito Šv. Jurgio parapijos klebonas.

Visose emigrantų parapijose F. Kemėšis pasižymėjo kaip švietėjas ir visuomenininkas. Dešimtyse lietuviškų leidinių jis spausdino savo rašinius apie kultūros pažangą, blaivų jaunimą, tautos būdą, propagavo dorovines idėjas, krikščioniškąjį solidarumą.

1914 m. Čikagoje jis įkūrė Tautos fondą Lietuvos laisvės kovoms, sudarė Amerikos-Lietuvos tarybą, kurios nariu ir pats buvo. 1916 m. Brukline jis įsteigė Lietuvos valstybės atstatymo bendrovę ir buvo jos direktorius. Detroite jis rūpinosi parapijos namų statyba ir įkūrė lietuvišką mokyklą.

1917–1918 m. F. Kemėšis studijavo Čikagos Loyolos universitete sociologiją, 1922–1924 m. baigė Amerikos katalikų universitetą Vašingtone, kur Filosofijos fakultete studijavo ekonomiką ir pedagogiką. Apgynęs disertaciją, jis gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą, 1924–1940 m. ir 1941–1944 m. kunigas F. Kemėšis dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje anglų kalbą, žemės ūkio kooperaciją ir politinę ekonomiją, buvo Žemės ūkio ekonomijos ir politikos katedros vedėjas, docentas, Akademijos bibliotekos vedėjas. Jis pirmasis Lietuvoje inicijavo ir pradėjo sociologinius tyrimus. Nuo 1929 m. jis dirbo ir Lietuvių katalikų darbininkų sąjungos žemesniojoje technikos mokykloje Dotnuvoje mokytoju, dėstė auklėjamąją religiją ir žemės ūkio kooperaciją.

Jo iniciatyva 1924–1925 m. buvo įrengta ir pašventinta Akademijos bažnyčia, 1925 m. Dotnuvoje jis organizavo kooperatinę bendrovę knygoms leisti, buvo jos pirmosios valdybos narys, iždininkas. Iki 1938 m. Dotnuvoje, 1938–1940 m. Kaune veikusi bendrovė išleido apie 120 knygų, tarp jų – ir ypač populiarią Skaitymų bibliotekos seriją iš 40 knygų (1938–1940 m.). F. Kemėšis pats parengė ir išleido apie 20 knygų ir brošiūrų ekonominiais, socialiniais, blaivybės ir religijos klausimais.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje atleistas iš pedagoginio darbo, 1945 m. rudenį F. Kemėšis atvyko į Viešintas (Anykščių r.) ir 1945–1946 m. buvo Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas. Nors buvo jau silpnos sveikatos, pasižymėjo įžvalgiomis mintimis ir sovietinės santvarkos kritika. 1946 m. liepą jis buvo perkeltas klebonu į Pandėlio (Rokiškio r.) Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją, ten iškėlė ir pakabino karo metais slėptą varpą, sutaisė bažnyčios stogą. Tačiau aktyvi kunigo pozicija sulaukė valdžios dėmesio, todėl F. Kemėšio veikla sovietinėje Lietuvoje netrukus baigėsi. F. Kemėšis 1946 m. spalio 11 d. Pandėlio parapijoje per pamaldas buvo suimtas, tardytas ir kankintas Vilniuje, Lukiškių kalėjime, tačiau ištvėrė kančias ir nieko neišdavė, savo idėjų neatsisakė.

F. Kemėšis buvo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lageryje ir penkeriems metams tremties. 1947 m. jis buvo įkalintas Šilutės lageryje, 1948 m. perkeltas į Marijinsko lagerį (Krasnojarsko sritis, Sibiras, Rusija). Buvo konfiskuota gausi jo biblioteka, rankraščiai, visas turtas. Nepriklausomoje Lietuvoje F. Kemėšis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928 m.). Mirė 1954 m. sausio 21 d. Marijinsko gyvenvietėje (Krasnojarsko sritis, Rusija).

Kunigas F. Kemėšis buvo įrašytas į Lietuvos katalikų bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) tarp 114 tikėjimo liudytojų. Alantos (Molėtų r.) bažnyčios šventoriuje šalia kitų kunigų kapų įrengtas F. Kemėšio kenotafas, jį ženklina akmeninis stilizuotas skulptūrinis kryžius su iškaltu įrašu horizontalioje plokštėje: „A+A / Šviesiam / Sibiro / kankinio / kanauninko / profesoriaus / visuomenininko / Fabijono / Kemėšio / atminimui / 1879 Vastapose / 1954 Sibire / ...Tik gimto krašto / žemės saujos / troškau. / B. Brazdžionis" (autorius – Naglis  Nasvytis, 1993 m.). Prie buvusios Pandėlio klebonijos įrengtas ąžuolinis bareljefas F. Kemėšiui atminti (autorius – medžio drožėjas Leonas Juozonis, 1995 m.).

Pagal anykštėnų biografijų žinyną

Dotnuva ar Akademija? Įdomūs faktai

* Pasakojama, kaip kartą naktį miestelį pasiekė traktorių vilkstinė – užsieniečiai ieškojo, kur vyks arimo varžybos. Jie sutriko, kai paaiškėjo, kad jie atvyko į Akademiją, bet ne tą – taip pat vadinasi ir pakaunės miestelis, kuriame įsikūręs Aleksandro Stulginskio universitetas.

* Anksčiau miestelis vadinosi Dotnuva, paskui Dotnuva-Akademija, paskui liko tik Akademija, o Dotnuvos vardas suteiktas gretimam miesteliui. Dar daugiau, yra atskiras kaimelis – Dotnuvos geležinkelio stotis.

* Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – kryžiuočių kronikose – dar 1372 m. paminėta Dotnuva (Datinen) vien Akademijos ribose turi net 32 paveldo objektus.

* Miestelis gali puikuotis, kad Dvaro, dar vadinamuose Salos ar Baltuosiuose, rūmuose net dukart svečiavosi Rusijos carienė Jelizaveta.

* Akademiją pagerbė visi prezidentai, pradedant Antanu Smetona, kurio pasodintas ąžuolas čia tebeveši. Tik Dalia Grybauskaitė, kai lankėsi Dotnuvoje, aplankė modernius slaugos namus, bet į Akademiją neužsuko.

* Akademija turi net savo Žemės ūkio ministeriją ir savo ministrą joje: Nikitos Chruščiovo laikais užsimota valdžią priartinti prie liaudies, todėl Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, o šalia 1967 m. užtvenktos Dotnuvėlės tvenkinio – penki vienodi namai ministerijos darbuotojams.

* P. Stolypinas turėjo Kalnaberžės dvarą netoli Dotnuvos, kuriame mėgdavo ilsėtis, todėl gretimai, dabartinėje Akademijos teritorijoje, 1911 m. ir įsteigė mokyklą.

* Tuo metu vietos gyventojai, daugiausia vadinamieji tuteišiai, nelabai šnekėjo lietuviškai, todėl dėstytojai ir studentai vaikščiodavo po kaimus ir mokė lietuviškai. Vienas kaimas iš dėkingumo net pavadintas Kemėšiškiais, kraštą lietuvinusio technikumo dėstytojo kunigo Fabijono Kemėšio vardu.

* Į Akademiją atlikti praktikos kviesdavo tuomečio Dailės instituto studentus, tiesa, jie skųsdavosi, kad lygiausioje Lietuvos vietoje neturi, ką piešti.

* Per visus sovietinės okupacijos metus instituto parke išliko ir paminklas Klaipėdos krašto vaduotojams. Dotnuvos dėstytojai ir studentai 1923 m. vyko Klaipėdos vaduoti.

* Akademijoje yra unikali įstaiga – Lietuvos augalų genų bankas. Čia saugomi 3179 visos Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai.

* Dotnuvoje išlaikyta bityno tradicija, bet neliko nei kažkada bene didžiausios Lietuvoje kaktusų kolekcijos, nei Akademijos pasididžiavimo – gėlyno su 600 tulpių, 400 narcizų.

Pagal A. Lėkos straipsnį „Akademija, žemdirbių Lietuvos sostinė"