Maudynės „prie Smetonos“

Maudymasis visada buvo viena iš maloniausių vasaros pramogų. Kaip atrodė Lietuvos paplūdimiai tarpukariu, kokios pramogos laukė poilsiautojų, sugužėjusių į Palangos pliažą ar įvairių Lietuvos vietovių paupius ir paežeres?

Manvydas VITKŪNAS

Maudynės upėse ir ežeruose tarpukario Lietuvoje dažniausiai nebuvo tokios „demokratiškos“, kaip vėlesniais laikais, kai vyrai ir moterys draugiškai turškėsi bendrose maudyklėse. Kaimuose dažniausiai galėjai pamatyti besimaudančius berniūkščius. Ūgtelėjusios merginos ir moterys stengdavosi maudytis nuošaliau nuo vyrų akių, nors požiūris nuolat laisvėjo. Kaime buvo įprasta maudytis vilkint marškinius, o modernius maudymosi kostiumėlius sau leisdavo labiau išsilavinusios, turtingesnės moterys. Viešos bendros abiejų lyčių atstovų maudynės konservatyviosios visuomenės dalies buvo laikomos nelabai dorovingu elgesiu. Pavyzdžiui, 1924 m. Lietuvių katalikių moterų draugija vykdė akciją, kad būtų įrengiama kuo daugiau viešų paplūdimių, bet būtinai atskirų vyrams ir moterims. Tiesa, Palangoje, kur malonumą atostogauti sau leisdavo tik turtingesnieji, požiūris į bendras maudynes buvo kur kas liberalesnis, nors ir čia tarpukariu veikė atskiras moterų pliažas.

„Upės pilnos nuogiškių“

Kaune pagrindinės maudymosi vietos buvo paplūdimiai centrinėje miesto dalyje prie Nemuno ir Neries, taip pat Lampėdžiuose įrengta vasarvietė. Laikraštis „Dienos naujienos“ 1931 m. birželio 1 d. informavo skaitytojus apie laikinosios sostinės pasirengimą vasaros sezono maudynėms (kalba čia ir kitur beveik netaisyta): „Speciali komisija, kuriai vadovavo miesto vald. socialinės apsaugos skyriaus vedėjas p. Macevičius ir III policijos nuovados viršininkas p. Milmantavičius, apžiūrėjo visas vietas Nery ir Nemune, kur leisti oficialias maudynes. Nors oficialiai maudymosi sezonas atidaromas šiandie, bet jau daugiau kai dvi savaites abi upės pilnos nuogiškių. Maudynės dar nesutvarkytos ir nėra jokios apsaugos. Kiekvienas gali laisvai skęsti, kur patinka... Vakar, sekmadienį, vienas tuo „pasinaudojo“, Karmelitų maudynėse – paskendo. Maudynių vietos dar tebėra nešvarios, pilna popiergalių, stiklų, pagalių. Bet nuo šiandie visos vietos pradedamos apvalyti. Pliažininkai taipgi turės prisilaikyti didesnės tvarkos ir švaros negu seniau. Visur bus padėtos dėžės popiergaliams mest. Visose maudynėse įrengs išeinamąsias vietas. Sargai-valtininkai nuolat prižiūrės tvarkos ir švaros. Vandeny bus virvėmis pažymėtos vietos, iki kur gali bristi, plaukioti, gi perėjus tas ribas, vadinasi, sauvališkai maudantis pavojingose vietose, jei kas ir nuskęs, miesto savivaldybė nesiims atsakomybės, jei jų valtininkai ir neišgelbės. Gi vietose, kurios nėra paskirtos maudytis, bus griežtai draudžiama maudytis, gal netgi baus sauvaliaujančius. Tokie neklaužados turi įsidėmėti, kad uždraustose maudytis vietose niekas nesirūpins galima atsitikti nelaime, jokie valtininkai ten nedežiuruos.“

Tais metais birželio pradžioje Kaune buvo įrengtos septynios maudyklės (dėl dar dviejų vietų tinkamumo maudytis abejota), numatyti bendri, taip pat atskirai vyrams ir moterims skirti paplūdimiai. Nusamdyta 40 vadinamųjų valtininkų – gelbėtojų su valtimis.

Ledų ir dešrelių!

1935 m. birželio 29 d. laikraštis „Rytas“ rašė apie Kauną ir visą Lietuvą užklupusius didelius karščius ir maudyklių populiarumą: „Jau kelinta diena, kai danguje nematyti jokio debesėlio. Oras šiltas, net deginantis. Kaune vidurdienį temperatūra pavėsyje viršija 30 °C. Tai beveik rekordinis skaičius. Gatvėse karštis nepakenčiamas. Asfaltas daug kur suskystėjo ir panašus į tirštą purvą. Gatvėmis vaikščiojančių skaičius žymiai sumažėjo. Visi, kas tik gali, dumia į užmiestį ar į paupį. Užtat labai pagyvėjo visi Kauno pliažai ir miškai. Daugiausia žmonių miške esti po pietų. Panemunės ir Lampėdžių kurortuose beveik negausi laisvos vietos. Tačiau daugelis ir per daug pasidavė saulės globai. Jau ir į gydytojus ne vienas turėjo kreiptis. Ne tik kad oda daugeliui nusilupo, bet keli šimtai žmonių skaudžiai nukentėjo. Vienas saulės mėgėjas net apako. Keliems ką tik nukirptos galvos oda taip nudegė, kad galva ištino ir yra pavojus dėl smegenų uždegimo. Yra ir tokių, kurie pliaže išguli nuo ryto iki vakaro. Dar prieš 5 val. visuose Kauno pliažuose jau esti žmonių. Anksti maudosi daugelis tų, kurie turi tarnybas. Apie 9–10 val. pliažas taip pagyvėja, jog iš tolo panašus į didelį skruzdėlyną. Ledų, „Maisto“ dešrelių, įvairių gėrimų ir užkandžių pardavinėtojai pliažuose daug uždirba, nes besikaitinantieji ir besimaudantieji daugiau jų valgo. Dėl pliažo pagyvėjimo padidėjo ir vaistinių apyvarta, nes ypač daug parduodama alyvų aliejaus, vazelino ir visokių tepalų. Daugelis piliečių, ypač jaunimo, maudosi labai neatsargiai. Pliažo budėtojai nuolat turi įspėdinėti, kad nenusižengtų taisyklėms. Skęstančių dažnai pasitaiko, tik šiemet daugiau išgelbėta.“

Skenduoliai

Skaudžių nelaimių maudantis išties buvo nemažai. Tarpukario spaudoje galima rasti daug pranešimų apie tokias nelaimes. Štai dienraštis „ABC“ 1934 m. birželio 2 d. rašė: „Prie Vytauto Didžiojo tilto Nemune besimaudydama nuskendo St. Rinkevičienė, gyvenanti Aleksote. Ji buvo 42 metų amžiaus ir sirgo proto liga.“

1933 m. birželį spauda aprašė tragišką įvykį Alytuje. Į šio miesto pušyne įrengtą stovyklą iš Kauno atvyko pailsėti 128 vaikai iš nepasiturinčių šeimų. Birželio 22 d. keturi mokytojai ir gailestingoji sesuo Pranė Jocevičiūtė atvedė būrį vaikų išsimaudyti Nemune. Nors vaikams buvo griežtai nurodyta laikytis arti kranto, keli berniukai išdykavo ir nuplaukė pernelyg toli. P. Jocevičiūtė pamatė, kaip vienas berniukas pakliuvo į sūkurį. Bebaimė mergina puolė gelbėti vaiko, jį pasiekė, tačiau grįžti į krantą jiedu nepajėgė. Tik po valandos pavyko iš vandens ištraukti skenduolius. Žuvęs berniukas, keturiolikmetis Mečys Lopata, buvo vienišos mamos, kiemsargės iš Kauno, sūnus. Abiejų aukų laidotuvių išlaidas apmokėjo Kauno miesto savivaldybė.

Tų pačių metų birželį Viekšniuose nuskendo mokytojas, jaunųjų šaulių būrio vadas Leonas Globys. O štai liepos 12 d. „Dienos naujienose“ pasirodė tokia žinutė: „Liepos 9 d. Šiaulių ežere maudydamasis nuskendo V. Paliukaitis, 13 metų jaunuolis. Velionis buvo kirpėjas ir išlaikė savo seną motiną. Liepos 10 d. vakare batsiuvys Vaišvila, 50 metų amžiaus, būdamas truputį girtas, atėjo ežeran nusiplauti. Pabridęs truputį nuo kranto pateko duobėn ir prigėrė. Velionis paliko žmoną.“ Panašių žinučių apie upėse, ežeruose, jūroje nuskendusius žmones to meto spaudoje galima rasti daugybę.

Chalatas – prabanga

Kiekvieną vasarą ne tik didžiuosiuose, bet ir regioniniuose laikraščiuose netrūkdavo pranešimų apie tai, kaip sekasi poilsiaujantiesiems Palangoje, kokie orai, kainos ir mados vyrauja pagrindiniame šalies kurorte.

„Biržų žinių“ korespondentas 1931 m. liepos 12 d. numeryje rašė: „Šiuo laiku Palangoje yra jau bent keli tūkstančiai vasarotojų, daugiausia lietuvių, bet nemažai yra ir svetimšalių, kaip vokiečių, latvių ir kitų. Liepos mėnesio pradžioje atvyko į Palangą Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, daug aukštų valdininkų iš Kauno, taip pat ir iš provincijos įvairių vietų. Vasarotojų tarpe matyti Kipras Petrauskas ir kiti įžymūs valstybės operos ir dramos artistai. Pliažas arba jūros krantas maudytis ir kepintis lankomas gausiai. Daugiausia pliažą lanko nutukusios moterys, kiek mažiau vyrai ir vaikai. Iki pietų, tai yra iki antros ir trečios valandos, pliaže yra daugiausia žmonių. Yra vien moterims maudyklės ir bendros maudyklės. Maudymosi kostiumai – paprasti bavalniniai kostiumai – paprasti medvilniniai triko, juodi ir spalvoti. Pasitaiko ir su chalatais apsirengusių, bet tai yra prabangos reikalas ir jais rengiasi daugiausia aukštesnio rango piliečiai. Pirmos vasaros dienos kurortininkams labai malonios. Saulė kepina, vėjas nedidelis ir jūra nešėlsta.“

Kritika Palangai

Leidinys apie kurortų gyvenimą „Lietuvos pliažas“ 1932 m. negailėjo kritikos Palangos paplūdimių infrastruktūrai ir lygino ją su patogumais, kuriuos buvo galima gauti autonomiją Lietuvos Respublikoje turėjusio Klaipėdos krašto kurortuose: „Maudyklės. Dieve mano! Tokioj Smiltynėj, Juodkrantėj, Nidoj už 40–50 centų gauni būdelę nusirengti, viduj suolai, veidrodis, mediniai kabliai, lentyna, prie durų taca vandens kojoms nusiplauti, duryse raktas ir sienose visokių reklamų ir „ordnungų“ arba „paliepimų“ iškabinėta. Čia pat švari išvietė, šaltas vanduo nuo ledo, selteris, molkoncentras, kitokie gaivinantieji gėrimai. Laikrodžiai bent keli iškabinti, iš tolo matomi. O Palangoj? Užmokėsite litą už valandą. Įeinate į kabiną. Didelė, 10 žmonių tilptų. Sienoj vietoje medinių kablių įkalta viena ar dvi surūdiję vinys smaigaliu į viršų. Nei veidrodžio, nei lentynos, nei vandens kojom nusiplauti. Išvietės ne tik maudyklėse, bet visame pliaže nėra. Yra selteris, bet tik šiltas. Ledų vasarą vartoti čia išvis nemadoj. Sako, galima peršalti!“

Zarasų idilė

O štai visiškai kitame Lietuvos gale, Zarasuose, vasarotojai mėgavosi idiliška ramybe. 1932 m. žurnalas „Lietuvos pliažas“ rašė: „Zarasai – tolimas užkampis. Gal užtatai ir yra visiems svetimas, užtai tokia graži vasarojimo vieta mažai kieno išnaudojama. Išrodo, kad tokiam tolimam užkampy negali nieko gero būti. Kaip sau norite galvokite ir vertinkite, bet aš ir visi, kuriems teko bent vieną vasaros dieną praleisti Zarasuose, negali jų pamiršti. Ežerai, ežerėliai žalsvo vandens sklidini, išsitiesę tarp smėlėtų kalvų, šildosi karštoje saulėje. Tos saulės dabar, pirmosiomis liepos dienomis, tiek daug, kad galima iškepti. O kiek čia gražių pušynų, miškų! Vasarotojų čia nedaug. Daugiausia tai vengiantieji triukšmingų kurortų. Į Zarasus užklysta daugiausia tipiški vasarotojai: gamtos mylėtojai, klajotojai, svajotojai ir pan. Kaip vasarotojai leidžia dienas? Gyvenantieji pačiame miestely mėgsta pailsėti karštas vasaros dienas ežero didžiojoje saloje. Vilioja čia šilkinio smėlio krantai. Už jų gražus gražus pušynas, kuriame galima atvėsti, pakvėpuoti miško oru toliau nuo pliažo. Dauguma vasarotojų mėgsta klajoti ištisas dienas po gražias apylinkes, atlankyti kiekvieną ežerą, kiekviename ežere išsimaudyti. Ypatinga įspūdinga Zarasų apylinkė vakare. Tuomet vasarotojai grįždami iš pliažo mėgsta pasiirstyti po ramų ežerą. Tokiu laiku tų ežerų paviršiuje girdėti mandolinos ar gitaros garsai ir tolima daina.“