1917 m. kovo 2 d., Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kongresas priėmė vadinamąjį Džonso–Šafroto aktą. Taip Karibų jūroje esančios Puerto Riko salos gyventojams buvo suteikta JAV pilietybė. Ši didelė sala nėra visateisė JAV dalis, tačiau puertorikiečiai save mielai vadina amerikiečiais, be to, daugelis norėtų, kad Puerto Rikas papildytų JAV valstijų gretas.

Manvydas VITKŪNAS

Puerto Rikas – asocijuota (laisvai prisijungusi prie JAV) valstybė. Taigi Puerto Rikas yra labai glaudžiai susijęs asociacijos ryšiais su JAV (salos statusas apibrėžiamas kaip neinkorporuota organizuota teritorija), tačiau turi didelę autonomiją, administracinę ir teismų savivaldą. Puertorikiečiai yra JAV piliečiai, čia cirkuliuoja JAV doleris, dislokuota JAV kariuomenė, aukščiausia salos valdžia priklauso JAV Kongresui. JAV valdo Puerto Riką jau daugiau nei šimtmetį, ir neatrodo, kad dauguma salos gyventojų bent jau netolimoje ateityje norėtų siekti nepriklausomybės.

Primena Kubos vėliavą

Puerto Riko istorija labai gražiai atsispindi šalies simboliuose. Įspūdingas, karūna padabintas herbas, kurio centriniame lauke vaizduojamas Jono Krikštytojo simbolis – Dievo Avinėlis, Puerto Rikui buvo suteiktas 1511 m. Ispanijos karaliaus Ferdinando II ir karalienės Izabelės I. Puerto Rikas turi seniausią iki šiol galiojantį herbą Vakarų pusrutulyje. 1976 m. šalies vyriausybė iš naujo patvirtino šį XVI a. pradžioje suteiktą herbą kaip vieną svarbiausių Puerto Riko simbolių.

Herbas nedviprasmiškai simbolizuoja ilgaamžę salos priklausomybę Ispanijai, o štai vėliava panaši į JAV, dar labiau – į Kubos. Su pastarosios šalies vėliava Puerto Riko vėliava identiška savo kompozicija, tik raudona ir mėlyna spalvos sukeistos vietomis. 1895 m. šią vėliavą pradėjo naudoti Kubos revoliucinės partijos, siekusios Ispanijos kolonijų nepriklausomybės, Puerto Riko sekcija. Po trejų metų, vykstant Ispanijos–JAV karui, Kuba ir Puerto Rikas buvo atskirti nuo Ispanijos ir tapo nuo JAV priklausomomis šalimis. Ilgainiui Kuba gavo nepriklausybę, o Puerto Rikas labai glaudžiais ryšiais buvo susietas su JAV. Nuo 1899 iki 1952 m. vienintele Puerto Riko valstybės vėliava buvo laikoma JAV vėliava, o dabar salos vėliava oficialiai gali būti iškeliama tik kartu su JAV vėliava.

Kai Kristupas Kolumbas atrado šią salą 1493 m. lapkričio 19 d., čia gyveno čiabuviai – tainų genties indėnai. Salą jie vadino Boriken, tačiau europiečiai naujai atrastas žemes dažniausiai pervadindavo. Ne išimtis buvo ir ši sala. Jai ispanai suteikė San Chuano Bautistos (Šventojo Jono Krikštytojo) vardą. Ilgainiui salos administraciniu centru tapo Puerto Riko uostamiestis (šis pavadinimas verčiamas kaip „turtingas uostas“). Ir įvyko geografinis kuriozas – ispanų kartografai supainiojo salos ir jos sostinės pavadinimus. Taip Puerto Riko pavadinimas prigijo visai salai, o San Chuanu vadinamas didžiausias šalies miestas ir sostinė.

Salos žemės – gana derlingos, klimatas – švelnus, todėl Puerto Rikas sulaukė europiečių kolonistų antplūdžio. Indėnus ispanai vertė vergais. Ilgainiui tainai beveik visiškai išmirė nuo atvykėlių atneštų ligų, sunkaus darbo, prievartos, žudynių. Dabar didelė dalis puertorikiečių laiko savo protėviais tainus, tačiau grynakraujų indėnų nebeliko. Visgi indėnais save įvardija 0,4 proc. salos gyventojų. Veikia tainų buities muziejus po atviru dangumi, čia galima aplankyti atkurtus čiabuvių būstus, susipažinti su jų istorija.

Saloje nykstant indėnams, ėmė stigti darbo rankų plantacijose. Ispanai pradėjo į Puerto Riką masiškai įvežti vergus iš Afrikos. Dabar juodaodžiai sudaro dešimtadalį salos gyventojų.

Puerto Rikas buvo klestinti Ispanijos kolonija, iš kurios buvo eksportuojamas cukrus, romas, tabakas, kava. Salą periodiškai siaubdavo (ir dabar siaubia) tropinės audros ir žemės drebėjimai, tačiau net ir po tokių gamtinių kataklizmų kolonija greitai atsigaudavo. XIX a. į salą ėmė keltis naujakuriai ne tik iš Ispanijos, bet ir iš Portugalijos, Prancūzijos, Airijos, vokiečių žemių. Per devynioliktą šimtmetį salos gyventojų skaičius išaugo nuo 150 tūkst. iki beveik milijono. Daugelis gyventojų – katalikai.

Iš Ispanijos Puerto Riką ne kartą bandė atimti olandai, anglai, prancūzai, tačiau visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Ispanija visada saloje laikė gana gausias karines pajėgas, pastatė tvirtovių tinklą. Dabar šie senoviniai ispaniški fortai yra turistų gausiai lankomi objektai.

Pasikėsino į prezidentą

Ispanija kolonijas valdė griežtai, spaudė iš jų maksimalią ekonominę naudą, todėl tai patiko toli gražu ne visiems kolonistams. XIX a. antroje pusėje Puerto Rike prasidėjo salos nepriklausomybės judėjimas. Jo šalininkai koordinavo savo veiksmus su bendraminčiais Kuboje. Kilo netgi ginkluotas sukilimas prieš ispanų valdžią, bet buvo nuslopintas.

1898 m. Puerto Rikas tapo JAV valda. 1917-aisiais puertorikiečiai buvo pripažinti JAV piliečiais, galėjo be apribojimų keltis į pagrindinę JAV teritoriją, ten gyventi, dirbti. XX a. septintajame dešimtmetyje vien Niujorke išeivių iš Puerto Riko ir jų palikuonių gyveno daugiau nei milijonas. Gausios salos išeivių bendruomenės yra ir kitose šalies vietose. Labai daug puertorikiečių tarnauja JAV ginkluotosiose pajėgose. Saloje oficialios kalbos yra dvi – ispanų ir anglų. Puerto Riko komandos savarankiškai dalyvauja olimpiadose ir kitose tarptautinėse varžybose.

Kelis dešimtmečius amerikiečiai griežtai kontroliavo salą, gubernatoriai buvo skiriami Vašingtono. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo padėtis ėmė sparčiai keistis. 1946 m. JAV prezidentas Haris Trumenas pirmą kartą salos gubernatoriumi paskyrė vietos gyventoją, o 1948-aisiais puertorikiečiams leista patiems visuotiniuose rinkimuose išsirinkti gubernatorių. Nors salos autonomija vis didėjo, kai kurie radikaliai nusiteikę gyventojai bandė siekti nepriklausomybės ir tam naudojo visas įmanomas priemones.

Buvo mėginama saloje surengti ginkluotą sukilimą, organizuojami mažesni ginkluoti išpuoliai. 1950 m. Vašingtone du puertorikiečiai – Oskaras Koljazas ir Griselijus Toresola – surengė pasikėsinimą į patį JAV prezidentą H. Trumeną. Tuo metu Vašingtone buvo remontuojami Baltieji rūmai, ir šalies vadovas laikinai gyveno nuosavame name. Teroristai, ginkluoti pistoletais, pabandė patekti į pastatą, tačiau kelią jiems pastojo prezidento apsauga. Susišaudymo metu žuvo G. Toresola ir vienas iš apsaugininkų, dar keli žmonės buvo sužeisti, taip pat ir O. Koljazas. H. Trumenas nenukentėjo.

Teisme O. Koljazas pareiškė, kad taip jie kovojo už Puerto Riko laisvę, ir malonės neprašė. Nuteistas mirti elektros kėdėje, teroristas mirties išvengė – H. Trumenas nurodė pakeisti mirties bausmę kalėjimu iki gyvos galvos, o 1979 m. prezidentas Džimis Karteris amnestavo revoliucionierių, jam buvo leista grįžti į Puerto Riką.

Nepriklausomybė – nepopuliari

Buvo ir daugiau bandymų smurtu kovoti už Puerto Riko nepriklausomybę. Dažniausiai ginkluotus išpuolius rengė Puerto Riko socialistų partijos nariai, remiami Kubos. Visgi radikalūs kovotojai sulaukė menko plačiosios visuomenės palaikymo. Daugeliui nepatrauklus atrodė socialistų siekis ne tik iškovoti nepriklausomybę, bet ir „vesti šalį socializmo statybos keliu pagal Kubos pavyzdį“. Galiausiai 1993 m. socialistų partija, rinkimuose niekada negaudavusi daugiau kaip 7 proc. rinkėjų balsų, liovėsi egzistavusi.

Pastarasis didelio atgarsio sulaukęs ginkluotas incidentas įvyko 2005 m., kai per susišaudymą su Federalinio tyrimų biuro agentais žuvo senas kovotojas už „nepriklausomą ir socialistinį Puerto Riką“ Filibertas Ocheda Riosas. Jis buvo ieškomas už sprogdinimo organizavimą. Užkluptas agentų, 72-ejų revoliucionierius atsišaudė ir buvo nukautas.

Siekiant išsiaiškinti, ko iš tiesų nori dauguma puertorikiečių, 2012 m. buvo surengtas referendumas dėl salos ateities. 31 proc. referendumo dalyvių palaikė didelę autonomiją, vos 4 proc. nurodė norintys nepriklausomybės ir net 65 proc. salos gyventojų išreiškė norą, kad Puerto Rikas taptų JAV valstija. Ar šis siekis kada nors bus įgyvendintas – neaišku.

Ilgą laiką buvęs agrarine šalimi, Puerto Rikas dabar gyvena iš pramonės ir turizmo. Į 3,7 mln. gyventojų turinčią salą kasmet atvyksta daugiau kaip 5 mln. turistų. Ekonomikos rodikliai nuolat auga, tačiau dėl prasto viešojo administravimo, lėšų švaistymo, prisiimtų milžiniškų finansinių įsipareigojimų Puerto Rikas susidūrė su rimtomis problemomis. Pernai salos gubernatorius viešai pripažino, kad nėra galimybių grąžinti salos administracijos paimtas paskolas. Jei šiandien Puerto Rikas prisijungtų prie JAV, jis būtų pati neturtingiausia valstija.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"