Prieš 110 metų, 1907 m. lapkričio 13 d., Prancūzijoje į orą pakilo pirmasis pilotuojamas sraigtasparnis: Polis Kornu atsiplėšė nuo žemės savo gamybos sraigtasparniu ir išsilaikė ore 20 sekundžių. Tai buvo mažas, bet labai svarbus žingsnis, pradėjęs sraigtasparnių erą. Šiandien be šių padangių darbininkų sunku įsivaizduoti efektyvų gelbėtojų, medikų transplantologų, pasienio apsaugos pareigūnų, policininkų, kariškių darbą.

Manvydas VITKŪNAS

Ir čia – Leonardas da Vinčis

Pirmieji mediniai, dar labai tolimi sraigtasparnių prototipai – pagaliukai su keliamaisiais sraigtais, paleidžiami į orą sukami delnuose, – senovės Kinijoje buvo žinomi daugmaž prieš 2,5 tūkst. metų. Teorinius sraigtasparnių modelius gamino įvairių pasaulio kraštų šviesuoliai. Turbūt sunku rasti sritį, kurioje nebūtų pasižymėjęs genialusis italas Leonardas da Vinčis. 1474 m. jis pagamino medinį turinčio vertikaliai kilti skraidančio aparato modelį. Kur kas realesnį modelį apie 1754-uosius sukūrė rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas.

XIX a. viduryje prancūzų inžinierius, vieno iš Paryžiaus municipalinių rajonų meras Giustavas de Pontonas dʼAmekuras sukonstravo ne vieną sraigtasparnio modelį. Vieną iš jų, realiai veikiantį, jis sukūrė 1862 m. kartu su bičiuliu rašytoju Gijomu de la Landeliu. Turėjęs vertikaliai kilti aparatas buvo su dviem sraigtais, garo varikliu, svėrė 2,7 kg (2 kg iš jų – variklis).

Visgi netobuli, pernelyg sunkūs varikliai neleido konstruktoriams iki galo įgyvendinti savo svajonių. Tik benzininių variklių plėtra XIX a. pabaigoje atvėrė naujas galimybes sraigtasparnių kūrėjams.

Pirmasis pilotas – dviračių meistras

Pirmuoju sraigtasparnio pilotu tapęs prancūzas P. Kornu buvo dviračių meistras. 1881 m. gimęs vyras nuo devynerių gyveno šiaurinėje Prancūzijos dalyje, Normandijoje, nedideliame Lizjė mieste. Jo tėvas buvo labai nagingas žmogus, visų galų meistras, konstruktorius, itin žavėjęsis dirižabliais. Polis paveldėjo tėvo pomėgius. Jiedu kartu dirbo šeimos įmonėje, daugiausia užsiėmusioje dviračių ir siuvimo mašinų remontu.

Polis padarė įdomių išradimų (pavyzdžiui, sukonstravo inkubatoriaus temperatūros reguliatorių), tačiau labiausiai išgarsėjo sraigtasparniu, kuris ne tik pakilo į orą, bet ir iškėlė patį konstruktorių bei buvo valdomas (kad ir prastai). Iki tol kiti sraigtasparnių prototipų kūrėjai taip pat bandė iškelti savo aparatus į orą, bet patys jais dar nekilo. Likimo ironija – aviacija besižavėjęs P. Kornu žuvo bombardavimo metu 1944 m. birželio 6 d., sąjungininkų aviacijai atakuojant taikinius vokiečių okupuotoje Normandijoje.

Sparti pažanga

1924 m. argentiniečių konstruktorius Raulis Paterasas Peskara savo konstrukcijos sraigtasparniais jau sugebėjo nuskristi 736 m ir net 1 160 m ilgio atkarpas.

Sraigtasparnių kūrimo pažanga buvo sparti: 1935-aisiais prancūzų inžinierių Lui Šarlio Bregė ir kolegų sukurtas sraigtasparnis pirmą kartą pasiekė 100 km/val. greitį. Jau po metų, 1936-aisiais, vokiečių inžinierius Henrichas Fokė pristatė savo garsųjį kūrinį – dvisraigtį „Focke-Wulf Fw 61“. Jis pirmasis iš eksperimentinių orlaivių buvo visiškai normaliai valdomas.

1939 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) į orą pakilo sraigtasparnis „Vought-Sikorsky 300“. Jo kūrėjas, ukrainiečių kilmės amerikiečių aviacijos konstruktorius Igoris Sikorskis dažnai netgi vadinamas sraigtasparnių tėvu. Pirmuosius du eksperimentinius sraigtasparnius inžinierius pagamino dar 1908–1911 m. Jie veikė, tačiau dar negalėjo pakelti žmogaus. Vėliau inžinierius konstravo lėktuvus, taip pat ir įspūdingus daugiamotorius dvisparnius „Russkij Vitiaz“ ir „Ilja Muromec“. Jais itin didžiavosi Rusijos imperijos aviatoriai. Po 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje I. Sikorskis išvyko į Angliją, vėliau – į Prancūziją, o 1919-aisiais apsigyveno JAV. 1923 m. jis įkūrė įmonę ir konstravo lėktuvus, vėliau ėmėsi ir sraigtasparnių. „Sikorsky Aircraft“ korporacija tapo vienu garsiausių sraigtasparnių gamintojų pasaulyje.

Žmonių, kuriančių savo konstrukcijos sraigtasparnius, yra ir dabar, nors šie orlaiviai jau seniai gaminami pramoniniu būdu. Sraigtasparnių kūrimu domimasi ir Lietuvoje.

Labai vykusį savadarbį sraigtasparnį, pavadintą „Sidabriniu titanu VR555“, laisvalaikiu, padedamas bendraminčių, sukonstravo lakūnas Vytautas Radavičius. Šiam darbui aviatorius skyrė net 18 savo gyvenimo metų, tačiau sukūrė sėkmingai veikiantį sraigtasparnį, kuris, gavus atitinkamus sertifikatus, galėtų būti gaminamas serijomis. Optimalus šio lietuviško sraigtasparnio greitis – 150–180 km/val., maksimalus – 210 km/val. Keliamojo sraigto skersmuo – 13 m, variklio galia – 400 AG.

Padangių monstrai

Didžiausius pasaulyje sraigtasparnius sugebėjo sukurti Sovietų Sąjungos konstruktoriai. „Mi-12“, tikras monstras, yra didžiausias kada nors pasaulyje pagamintas sraigtasparnis. Tuščias jis sveria 69 tonas, gali pakelti daugiau nei 30 tonų krovinį. Jame telpa beveik 200 žmonių. Tai karinės paskirties sraigtasparnis, projektuotas kaip balistinių raketų gabentojas. Jis turėjo atskraidinti raketas į atokias aikšteles, kurias sudėtinga pasiekti lėktuvais. Pirmą kartą į orą šis monstras pakilo 1968 m. Tačiau buvo pagaminti vos du šio milžino egzemplioriai.

Kitas sovietų inžinierių sukurtas monstras, tiesa, ne likęs egzotiška retenybe, o pradėtas gaminti masiškai, – „Mi-26“. Nuo 1980-ųjų buvo pagaminta daugiau kaip 300 sraigtasparnių, galinčių pakelti į orą 20 tonų krovinį, vienu metu skraidinti net 85 karius.

Pasaulyje kur kas geriau žinomas ir daug labiau paplitęs (pagaminta daugiau nei 1 200 egzempliorių) dvimotoris amerikiečių sraigtasparnis „Boeing CH-47 Chinook“ vienu metu gali gabenti iki 55 karių ar 12 tonų krovinį.

Pats greičiausias serijinis sraigtasparnis pasaulyje yra britų „Westland Lynx AH.1“. Jis pasiekia 400,9 km/val. greitį. Iš eksperimentinių sraigtasparnių greičiausias – „Sikorsky X2“. Juo pavyko pasiekti net 474 km/val. greitį.

Naudoja kariai ir pasieniečiai

Be sraigtasparnių sunku įsivaizduoti šiuolaikinę karybą. Lietuvos kariuomenės sraigtasparniai yra tikri oro darbininkai. Jais ne tik gabenami kariai, bet ir atliekama daug civiliams svarbių užduočių: skraidinami donorų organai, vykdomos paieškos ir gelbėjimo operacijos. Pasirengusios padėti nelaimės ištiktiems gyventojams kariuomenės sraigtasparnių įgulos nuolat budi paieškos ir gelbėjimo postuose Aleksote (Kaune) ir Nemirsetoje (Palangoje).

Ilgą laiką mūsų kariai naudojo sovietų konstrukcijos sraigtasparnius „Mi-8MTV“ („Mi-17“) ir „Mi-8T“. Jų mūsų karinėse oro pajėgose nuolat mažėja, perkama naujos technikos. Naujausi Lietuvos karinių oro pajėgų orlaiviai – Prancūzijoje pagaminti sraigtasparniai „AS365N3+ Dauphin“. Jie skirti paieškos ir gelbėjimo darbams, medicininės evakuacijos ir gelbėjimo užduotims atlikti, donorų organams gabenti. Neseniai Lietuvos kariuomenė įsigijo tris tokius sraigtasparnius. Ateityje orlaivių parką gali papildyti ir koviniai sraigtasparniai.

Sraigtasparnius dažnai naudoja ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), ne tik vykdanti pagrindinę savo užduotį – saugoti valstybės sieną, – bet ir teikianti paramą policijai, padedanti bėdos ištiktiems gyventojams. Šiuo metu VSAT Aviacijos valdyba (jos bazė yra Trakų rajone, šalia Paluknio miestelio) turi penkis sraigtasparnius: du dvimotorius „EC135“, vieną dvimotorį „EC145“ ir du vienmotorius „EC120B Colibri“. Visi jie pagaminti Vokietijos ir Prancūzijos bendrovės „Eurocopter“.
Beje, Lietuvoje yra ir keli privatūs pramoginiai sraigtasparniai.

Nukrito į... minų lauką

Kaip ir su bet kuria kita technika, su sraigtasparniais nutinka įvairių nelaimių ir incidentų. Be abejo, daugiausia jų įvyksta karo sąlygomis. Daugiausia aukų nusinešęs sraigtasparnio kritimas kovos sąlygomis įvyko 2002 m. rugpjūčio 19 d. Čečėnijoje. Čečėnų kovotojams numušus karių perpildytą Rusijos kariuomenės sraigtasparnį „Mi-26“ (juo skrido 142 keleiviai ir 5 įgulos nariai), sraigtasparnis nukrito... į minų lauką. Žuvo 127 kariai, išgyveno vos dvi dešimtys.

Lietuvos karinės oro pajėgos 2003 m. kovo 26 d. neteko sraigtasparnio „Mi-8T“. Jis pratybų metu nukrito į Baltijos jūrą. Tąsyk žuvo du karo lakūnai – majoras Alvidas Brazlauskas ir viršila Edmantas Vizbaras.