Ne taip seniai, dar XIX a., dvikovos, nors ir draudžiamos daugelyje Vakarų pasaulio valstybių, buvo gana įprastas vyrų, kartais ir moterų santykių aiškinimosi būdas. Dvikovose žuvo daugybė garsių menininkų, politikų, kariškių ir kitų žinomų žmonių. Sekdami diduomenės pavyzdžiu, ginti įžeistos garbės stodavo ne tik paprasti bajorai, bet ir miestiečiai ar netgi valstiečiai.

Manvydas VITKŪNAS

Neseniai buvo minimos 180-osios rusų poezijos klasiko Aleksandro Puškino mirties metinės. Poetas mirė Sankt Peterburge 1837 m. vasario 10-ąją. Prieš dvi dienas jis buvo sužeistas dvikovoje su karininku baronu Žoržu Dantesu. Kruvinos dramos pretekstu tapo karininko dėmesys A. Puškino žmonai, gražuolei Natalijai Puškinai (mergautinė pavardė – Gončarova). Su ja Ž. Dantesas susipažino viename iš gausybės Sankt Peterburge vykusių aukštuomenės pokylių. Skirtingai nei tokių pasilinksminimų nemėgęs A. Puškinas, Ž. Dantesas buvo tikras salonų liūtas. Jis mokėjo asistuoti damoms ir nesunkiai sulaukdavo jų dėmesio bei prielankumo, mėgavosi apie tikrus ar tariamus savo meilės pasiekimus sklidusiais gandais ir pats juos skatino. Sunku pasakyti, ar pagrįstos buvo ir po Sankt Peterburgo salonus nuvilnijusios paskalos, esą Ž. Dantesas ne tik sulaukė N. Puškinos dėmesio, bet ir „pasiekė galutinę pergalę“.

Dėl moters

Kalbos apie tariamą žmonos neištikimybę labai žeidė A. Puškiną. Netrukus poetą pasiekė ir anoniminiai laiškai. Kantrybė trūko – A. Puškinas 1836 m. lapkričio 4 d. raštu iškvietė Ž. Dantesą į dvikovą. Tačiau tąsyk ji buvo atidėta neribotam laikui, nes Ž. Dantesas pasipiršo poeto žmonos seseriai Jekaterinai Gončarovai, netrukus ją ir vedė. Visgi A. Puškinas atsisakė palaikyti bet kokius ryšius su Ž. Dantesu. Įtampa tarp dviejų vyrų ir toliau augo. 1837 m. sausį poetas parašė griežtą laišką Ž. Danteso įtėviui, Nyderlandų pasiuntiniui Rusijoje baronui van Hekerenui.

Laiške A. Puškinas labai sukritikavo jį, kaip tėvą, ir gana tiesmukai išdėstė, ką mano apie patį Ž. Dantesą. Van Hekerenas atrašė, kad dėl mestų sunkių kaltinimų ir įžeidimo jo vardu Ž. Dantesas kviečia į dvikovą. Laiškas buvo perduotas per Prancūzijos atstovybės sekretorių vikontą dʼAršiaką. Jis tapo ir Ž. Danteso sekundantu dvikovoje. A. Puškino sekundantas buvo jaunystės laikų draugas papulkininkis Konstantinas Danzasas.

Vasario 8 d. Sankt Peterburgo pakraštyje įvyko mirtina dvikova. Nustatyta, kad atstumas tarp dvikovininkų – 20 metrų, draudžiamo peržengti barjero plotis – 10 metrų. Šauti iš pistoleto buvo galima iš bet kokio atstumo, artėjant barjero link. Ž. Dantesas šovė pirmas. Kulka kliudė poeto pilvą. A. Puškinas trumpam prarado sąmonę, nukrito į sniegą. Atsigavęs pasakė, kad jam užteks jėgų atsakomajam šūviui. Kulka kliudė Ž. Danteso ranką. Kraujuojantis A. Puškinas buvo paguldytas ant rogių ir nuvežtas į miestą, kur perkeltas į karietą.

Parvežtas namo, nors būrys gydytojų dėjo visas pastangas, mirė po dviejų dienų. Jam tebuvo 37-eri. Ž. Dantesas nugyveno ilgą gyvenimą – sulaukė 83-ejų. Pradėjus tyrimą, dvikovos organizatoriams grėsė mirties bausmė. Tačiau galiausiai A. Puškino sekundantas K. Danzasas atsipirko keliais mėnesiais arešto, o užsieniečiai – baronas van Hekerenas, Ž. Dantesas ir jo sekundantas vikontas dʼAršiakas – buvo deportuoti iš Rusijos. Ž. Dantesas Prancūzijoje pasiekė įspūdingą politinę karjerą ir sulaukė gilios senatvės.

Imperatorius Nikolajus I buvo itin dosnus A. Puškino našlei, dovanojo poeto skolas, skyrė jai ir vaikams rentą, taip pat nurodė iždo lėšomis išleisti poeto kūrinius, o pelną, gautą pardavus knygas, skirti šeimai.

Dvikovoje žuvo ir kitas garsus XIX a. rusų poetas – Michailas Lermontovas. Šis lyrikas ir karininkas dalyvavo bent dviejose dvikovose. 1840 m. jis Sankt Peterburge, visiškai netoli tos vietos, kur vyko lemtingoji A. Puškino dvikova, susigrūmė su Prancūzijos pasiuntinio sūnumi Ernestu de Barantu. Jiedu buvo susipykę vienos puotos metu. Prancūzas iškvietė rusų poetą į dvikovą. Iš pradžių kovėsi špagomis, o kai viena iš jų lūžo, pasiėmė pistoletus. E. de Barantas šovė, bet nepataikė. M. Lermontovas kilniaširdiškai šovė ne į priešininką, o į žemę. Galiausiai abu vyrai susitaikė ir išsiskyrė.

Po metų Rusijos pietuose, Piatigorske, M. Lermontovas stojo į dvikovą su Nikolajumi Martynovu. Atsargos majoras N. Martynovas neapsikentė poeto laidomų juokelių, kandžių pokštų, viešų patyčių ir iškvietė išsiaiškinti santykius kaip „karininkas su karininku“. Dvikovos metu kulka pataikė vos 26-erių M. Lermontovui tiesiai į krūtinę.

Dvikovoje žuvo ir žmogus, kurį mes esame įpratę matyti ant dešimties Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių kupiūros. Vienas žymiausių JAV kūrėjų, pirmasis šalies finansų ministras Aleksandras Hamiltonas taip drastiškai aiškinosi santykius su tuomečiu JAV viceprezidentu Aronu Baru. 1804 m. A. Hamiltonas siekė Niujorko valstijos gubernatoriaus posto. Kampanijos metu jis kandžiai atsiliepė apie A. Barą, leido jį pašiepiančius pamfletus.

Neapsikentęs viceprezidentas iškvietė A. Hamiltoną į dvikovą ir jį nušovė. Netrukus paaiškėjo, kodėl A. Hamiltonas delsė, o galiausiai taip ir neiššovė į savo oponentą. Buvo rastas prieš pat dvikovą rašytas A. Hamiltono laiškas, kuriame jis pasižadėjo tyčia šauti pro šalį, nes dvikovos prieštarauja jo moraliniams principams. Taip ir įvyko, o štai A. Baro ranka nesudrebėjo, jo paleista kulka kliudė A. Hamiltono kepenis ir stuburą. Po pusantros paros A. Hamiltonas mirė, o A. Baro politinė karjera po dvikovos baigėsi.

Statutas draudė

Dvikovos nebuvo neįprastas reiškinys ir Lietuvoje, nors, atrodo, jos netapo tokios populiarios kaip kai kuriose Vakarų Europos šalyse (ypač Prancūzijoje). Lietuvos įstatymai dvikovas draudė.

1588 m. pasirodžiusiame Trečiajame Lietuvos Statute rašoma (tekstas sutrumpintas): „Kadangi negeras paprotys paplito tarp mūsų valdinių, ypač riterių, kurie dėl menkiausios priežasties, nesilaikydami kilnaus kantrumo ir nesivadovaudami valstybės įstatymais, į juos iš aukšto žiūrėdami, savavališkai ir įžūliai vienas kitą užgauna, o po to į dvikovą skatina bei įpareigoja tokiais žodžiais, kurie garbę ir gerą vardą įžeidžia, paskui tarpusavyje kaunasi ir vienas kitą pavojingai sužeidžia bei neapykantą tarpusavyje sukelia. Ir nors kartais tarpusavyje susitaria, jei vienas kitą sužeis arba užmuš, tai nei jie patys, nei palikuonys dėl to nesiteis, tačiau tai valstybei neduoda nei pajamų, nei naudos. Ir apskritai, kada liejamas žmonių kraujas, kartais ir nekaltas, Viešpats Dievas papiktinamas, taip pat ir visuotinė ramybė sutrikdoma.

Todėl mes, nenorėdami leisti išplisti šiam kenksmingam papročiui mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įteisiname, kad nuo šiol savavališkai, be mūsų, valdovo, leidimo, kuris gali būti duodamas tik esam rimtoms ir svarbioms priežastims, skatinti ir kviesti į dvikovą niekas nieko nedrįstų, o dėl visokių savo skriaudų pagal valstybės įstatymus, kurių pagrindas yra šis Statutas, vienas su kitu aiškintųsi. O jei kas nors, nepaisydamas šio įstatymo ir mūsų nutarimo, iškvietęs ką į dvikovą sužeis arba iškviestasis jį sužeis, tas, kuris, kitą sužeidęs, pats liks nesužeistas, turi būti pusmečiui įkalintas mūsų sostinės Vilniaus Aukštutinėj pilyje. Jei vienas dvikovoje žus, tada tas, kuris liks gyvas, pagal įstatymą už žmogžudystę pavieto pilies teismo turi būti nubaustas mirti.“

Nepaisydami įstatymų, kai kurie peštukai sugebėdavo įsigudrinti sudalyvauti net ne vienoje dvikovoje. Įsižeidę bajorai netrukdavo griebtis kardų, špagų, vėlesniais laikais – ir pistoletų.

Dvikova prie Inturkės

Istorikas Domininkas Burba, interneto tinklalapyje ldkistorija.lt paskelbęs straipsnį „Bajorų dvikovos“, remdamasis archyviniais dokumentais, aprašo kelis XVIII a. Lietuvos teritorijoje vykusių dvikovų atvejus. Vienas įdomiausių įvyko Pikčiūniškiuose, netoli Inturkės (Molėtų r.).

„1740 m. Stanislovas ir Jonas Kovzanai skundė priešininkus – brolius Jurgį ir Samuelį Višnevskius. Pasak Kovzanų, šie smurtavo prieš ieškovus Prokšų, vėliau ir Višnevskių namuose, mušė juos kumščiais, kardais. Kovzanai skunde teigė, kad išvykę iš namų, kuriuose smurtauta, per draugą Treciaką patys iškvietė priešininkus į dvikovą. Ji vyko lauke, prie Prokšų karčemos. Priešininkai atvyko su tarnais, nors Kovzanai buvo vieni. Stanislovas Kovzanas parvertė Samuelį Višnevskį ant žemės ir, nors laikė priešininką prispaudęs prie žemės, garbingai leido jam pakelti kardą.

Tačiau Višnevskių tarnas bajoras Antanas Piotuchas, paragintas šeimininko, kirto kardu iš nugaros gulinčiam S. Kovzanui, o S. Višnevskis kirto kardu iš priekio. Po to beginklį Joną Kovzaną, kuris kovojo su Jurgiu Višnevskiu, užpuolė visi trys nenaudėliai, sužeidė kardais. Bajorai prisipažino, kad kvietė į dvikovą priešininkus, dalyvavo joje. Teismo nuosprendis buvo nepalankus broliams Višnevskiams, jie nubausti infamijos (garbės atėmimo) ir banicijos (ištrėmimo) bausmėmis, A. Piotuchas – infamija. Tiek skundas, tiek sprendimas kelia klausimų, nes dvikovos taikos metu nebuvo leidžiamos, už jas grėsė mirties bausmė, iškvietusiam tekdavo didesnė atsakomybė. Bajoriška garbė teisme, matyt, kartais būdavo vertinama aukščiau nei įstatymų nuostatos“, – rašo D. Burba.

Šaudėsi prezidentai

Dvikovos daugelyje vakarietiškų šalių iki XIX a. pabaigos beveik išnyko nė tik dėl teisinių draudimų, bet ir keičiantis visuomenės santykių, ginčų sprendimo kultūrai. Tačiau kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, jos nebuvo išskirtinis reiškinys netgi XX a. viduryje. Pavyzdžiui, 1952 m. būsimasis Čilės prezidentas Salvadoras Aljendė, susikivirčijęs su kitu politiku, Rauliu Retingu, stojo į dvikovą pistoletais, tačiau abu prašovė pro šalį. Vėliau priešininkai susitaikė, o tapęs šalies prezidentu S. Aljendė paskyrė R. Retingą ambasadoriumi Brazilijoje.

Kitas vienos iš Pietų Amerikos šalių vadovas, stojęs į dvikovą su politiniu oponentu, Chosė Ordonjesas, 1920 m. nukovė 35-erių visuomenininką ir žurnalistą Vašingtoną Beltraną Barbatą. Įdomu, kad nužudytojo sūnus Vašingtonas Beltranas Mulinas 1965 m. tapo Urugvajaus prezidentu.

Dvikovose santykius, nepaisydami galiojančių įstatymų ir vadovaudamiesi paprotine teise ar savo pačių įsitikinimais, iki šiol sprendžia kai kurių regionų gyventojai. Pavyzdžiui, dvikovos iki šiol nėra išnykusios Rusijoje, Šiaurės Kaukazo regione. 2008-aisiais trisdešimtmetis Aslanas Bairamukovas Karačiajų Čerkesijoje buvo nušautas pistoletu dvikovos su kitu to paties kaimo gyventoju metu. Antrasis dvikovos dalyvis buvo sužeistas ir pateko į ligoninę. Pareigūnams jis paaiškino, kad gynė savo garbę pagal tradicinį karačiajų garbės kodeksą.