Prieš 100 metų, 1917 m. lapkričio 20 d., prasidėjo ir iki gruodžio 7-osios truko Kambrė kautynės. Tai buvo vienas iš daugelio Pirmojo pasaulinio karo mūšių. Kambrė mūšis labiausiai žinomas dėl to, kad jame pirmą kartą buvo gausiai naudojami tankai.

Manvydas VITKŪNAS

Sunkiųjų mobiliųjų kovos priemonių poreikis atsiskleidė jau gilioje senovėje. Kadaise Azijoje, Šiaurės Afrikoje (retai – Pietų Europoje) kovai buvo naudojami drambliai. Taip pat mobiliųjų kovos platformų funkciją atlikdavo kovos vežimai. Viduramžiais vežimai irgi naudoti karybos srityje. Ypač veiksminga buvo vadinamoji vagenburgo taktika, kai kovai skirti vežimai su aukštais bortais ir šaudymo angomis, sustatyti ratu ar kitaip, tapdavo mobiliąja tvirtove ir sunkiai įveikiama kliūtimi priešo pajėgoms.

Pirmtakas – traktorius

Dažnai teigiama, kad pirmojo tanko prototipą sukūrė genialusis Leonardas da Vinčis. Bokštas ant ratų su šaudymo angomis išties buvo sugalvotas garsiojo italo, tačiau mūšio lauke tokio monstro prieš kelis šimtmečius niekas neišvydo. Galimybė sukurti tanką atsirado tik tada, kai buvo išrastas ir transporto priemonėse imtas diegti vidaus degimo variklis. XX a. pradžioje pradėta gaminti šarvuotus automobilius, tačiau jų pravažumas buvo gana prastas, o galimybės montuoti sunkesnę ginkluotę – ribotos.

Pirmasis pasaulinis karas parodė, kad šios epochos karo dievai yra artilerija ir kulkosvaidžiai, suvarę karius į tranšėjas. Pozicinio karo sąlygomis puolamieji veiksmai buvo sudėtingi: net ir galinga artilerijos ugnis nepadarydavo priešui tokios nepataisomos žalos, kad pėstininkų atakos sėkmė būtų neabejotina. Besiginantieji taip pat naudojo artileriją, kulkosvaidžius ir šienavo į ataką pakilusius priešus. Šarvuoti automobiliai nebuvo veiksmingi artilerijos sviedinių duobėmis nusėtuose karo laukuose. Jie negalėjo įveikti tranšėjų. Be to, tranšėjų prieigos buvo apjuostos spygliuotų vielų užtvaromis. Reikėjo kur kas didesnių, pravažesnių, rimtesne ginkluote aprūpintų šarvuotų kovos mašinų.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tankų prototipus kūrė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių inžinieriai, bet toliausiai buvo pažengę britai. 1914 m. britai jau buvo sukūrę tankų prototipus su vikšrinių traktorių važiuoklėmis, tačiau jos buvo pernelyg trumpos, kad įveiktų tranšėjas. Todėl konstruojant tankus viena iš svarbiausių užduočių buvo kuo labiau pailginti važiuoklę. Pirmųjų tankų vikšrai juosė visą korpusą.

1915-aisiais Didžiosios Britanijos sausumos laivų komitetas, vadovaujamas to meto admiraliteto pirmojo lordo Vinstono Čerčilio, ėmėsi tankų kūrimo. Atrodytų, kuo čia dėtas laivynas? Reikalas tas, kad pati tankų kūrimo koncepcija buvo pasiskolinta iš karinių jūrų pajėgų: aprūpinti galingais varikliais, turintys tvirtus šarvus ir toliašaudžius artilerijos pabūklus, manevringi kreiseriai iš esmės pakeitė karybos jūrose raidą. Sausumos pajėgoms reikėjo ko nors panašaus.

1916 m. pavyko sukurti kariškių poreikius tenkinusį tanko prototipą. „Mark I“ tapo pirmuoju serijiniu tanku. 1916–1917 m. buvo pagaminta po 75 dviejų modifikacijų tankus: „Patinus“ („Male“) ir „Pateles“ („Female“). „Patinai“ buvo ginkluoti dviem 57 mm kalibro pabūklais ir keturiais kulkosvaidžiais, „Patelės“ – penkiais dviejų skirtingų kalibrų kulkosvaidžiais. Tankų ilgis buvo 8,06 m, o su gale esančiu sudvejintu vairavimo ratu – 9,91 m, plotis siekė 4,38 m, aukštis – 2,45 m. Tanką valdė 8 karių įgula. Šešių cilindrų benzininio „Daimler“ variklio pajėgumas buvo vos 105 AG, o tanko maksimalus greitis siekė 6,4 km/val. Kuro pripildyta lėtaeigė mašina gebėjo nuvažiuoti iki 38 km atstumą, įveikdavo iki 3,5 m pločio griovius. Nuo 5 iki 12 mm storio šarvai saugojo įgulą nuo kulkų ir skeveldrų, tačiau nepajėgė apsaugoti nuo artilerijos sviedinių. Savigynai įgulos nariai buvo ginkluoti revolveriais.

Tankistai aplinką matė per specialias apžvalgos angas. Vienos iš jų buvo sandariai uždaromos (liukai), kitos – su storu apsauginiu stiklu. Visgi jis nebuvo pakankamai tvirtas, ir priešui pataikius į tanką stiklo šukės žalojo akis ir veidus. Buvo bandoma naudoti vairuotojui ir vadui skirtus periskopus, tačiau mūšio sąlygomis jie nebuvo efektyvūs. Tanko įgula su savo pajėgomis ryšį palaikydavo balsu, vėliavėlėmis arba signaliniu žibintu. Kartais tankai, judėdami į priekį, klodavo telefono kabelį, tačiau jį dažniausiai greitai nukirsdavo artilerijos sviedinių skeveldros. Taip pat žinomi atvejai, kai tankistai ryšiui su štabu palaikyti naudojo pašto karvelius.

Padėjo mūšyje

Iš Didžiosios Britanijos į žemyną, siekiant suklaidinti vokiečius, tankai buvo gabenami užmaskuoti kaip rezervuarai. Iš čia ir kilo šios kovos mašinos pavadinimas (angl. tank – „rezervuaras“). 1916 m. rugsėjo 15 d., vykstant nuožmiems Pirmojo pasaulinio karo mūšiams, kautynėse prie Somos (Prancūzijoje) britų kariuomenė pirmą kartą panaudojo tankus. Iš pradžių planuota mūšyje naudoti 49 „Mark I“, tačiau 17 iš jų sugedo dar iki kautynių pradžios. Vokiečių pozicijas atakavo 32 tankai, lydimi britų pėstininkų, bet mūšio metu dar 9 tankai sugedo, o 5 įstrigo purvyne ar įgriuvo į tranšėjas. Nepaisant nesėkmių, likę 18 tankų padėjo britams pralaužti vokiečių gynybą ir pasistūmėti 5 km į priekį. Britų pėstininkų nuostoliai atakos metu (veikiant kartu su tankais) buvo net 20 kartų mažesni, nei įprasta. Tankai buvo svarbūs ne tik kaip tiesioginės kovos priemonės, bet ir kaip priešus demoralizuojantis veiksnys.

Netrukus tankus ėmė naudoti ne tik britai, bet ir prancūzai (nuo 1917 m. balandžio) bei vokiečiai (nuo 1918 m. kovo). Britai pradėjo leisti naujų serijų tankus („Mark II“, „Mark III“ ir t. t.).

Kambrė mūšyje vėlyvą 1917-ųjų rudenį britai turėjo 476 tankus (tiesa, keliasdešimt jų dėl gedimų nedalyvavo kautynėse), daugiausia – „Mark IV“. Tarp jų taip pat buvo tik kulkosvaidžiais ginkluotų „Patelių“ ir „Patinų“ su artilerijos pabūklais. Fronto ruože ties Kambrė buvo sutelkta 92 tūkst. britų karių. Vokiečiai čia iš pradžių turėjo 36 tūkst. karių, bet, prasidėjus britų puolimui, permetė į šį ruožą savo rezervus. Vokiečių skaičius išaugo iki 160 tūkst.

Prieš mūšį britai tankus gabeno fronto link tik temstant, gerai juos maskavo. Kad vokiečiai neišgirstų variklių ūžesio, slopino jį artilerijos pabūklų ir kulkosvaidžių papliūpomis. Britai sugebėjo išlaikyti paslaptį iki lemiamos akimirkos. Lapkričio 20 d. po uraganinės britų artilerijos ugnies tankai ir pėstininkai pajudėjo į ataką. Ji buvo labai sėkminga – tankai judėjo į priekį, ropojo per tranšėjas.

Į tranšėjų dugną buvo metamos fašinos (karčių ryšuliai), kad per jas būtų patogiau pervažiuoti. Pėstininkai „valė“ iš tranšėjų vokiečių karius. Vokiečiai traukėsi, britai pasislinko į priekį net iki 8 km. Tačiau vėliau jie nesugebėjo sėkmingai pulti: vokiečiai metė į mūšį rezervus ir prieš britų tankus naudojo artilerijos pabūklus. Lapkričio 30-ąją britų puolimas buvo sustabdytas. Netrukus vokiečiai perėjo į kontrpuolimą ir beveik susigrąžino ankstesnes pozicijas. Jie neteko 36,8 tūkst. karių (žuvo, buvo sunkiai sužeisti, pateko į nelaisvę), britai – 44 tūkst. karių. Taip pat britų kariuomenė prarado 179 tankus, tačiau įrodė, kad šios naujos kovos priemonės yra išties veiksmingos.