Ar prieš krikščionybės įsigalėjimą Europą vienijo pagonybė? Ar gali būti, kad ji nenutrūkstamai išliko iki šių dienų?

Britų enciklopedijos („Encyclopaedia Britannica“) 1929 m. leidimo straipsnis apie raganavimą galėjo nustebinti daugybę to laiko skaitytojų. Jo autorė drąsiai tvirtino: „Tyrinėdami viduramžių raganų istoriją, mes nagrinėjame pagoniškosios religijos likučius, kurie bent jau Anglijoje buvo iki XVIII amžiaus.“ Toliau rašoma, kad šios senosios religijos pasekėjų vis dar yra Prancūzijoje ir Italijoje. Ji šimtmečius klestėjo, nepaisant didžiulių Bažnyčios pastangų ją sunaikinti. Maža to, daugybė dvasininkų „krikščionybe tik prisidengė, o tuo pat metu praktikavo senovės ritualus“. Enciklopedijoje šis judėjimas pramintas „raganų kultu“ (The Witch-cult).

Toks drąsus raganavimo apibrėžimas visuose autoritetingosios Britų enciklopedijos leidimuose išliko iki pat XX a. 7 dešimtmečio. Jis formavo ne tik eilinių enciklopedijos skaitytojų supratimą apie raganavimo istoriją, bet ir darė įtaką populiarioms knygoms bei filmams, su kuriais užaugo ištisa karta. Kita vertus, šiandien dauguma mokslininkų teigia, kad iš tiesų tokia visos Europos raganų religija neegzistavo. Bet iš kur tada atsirado teorija apie visą Senąjį žemyną aprėpusį raganų kultą? Norėdami tai išsiaiškinti, pirmiausia susipažinkime su šio enciklopedijos straipsnio autorės gyvenimu, pažiūromis ir surinktais įrodymais apie pagoniškąją tikėjimo sistemą.

Pagarsėjusį įrašą Britų enciklopedijoje paliko pagrindinė raganų kulto hipotezės propaguotoja, neabejotinai talentinga ir aštraus proto istorikė Margaret Murray. Nors ji nebuvo pirmoji, suformulavusi teoriją apie raganas, kaip senosios pagoniškos religijos pasekėjas (tokią mintį dar 1828 m. išsakė Karlas Ernstas Jarke’as), tačiau ji kaip niekas kitas į ją įsigilino. Per savo ilgą gyvenimą (jos 1963 m. išleista autobiografija optimistiškai pavadinta „Mano pirmasis šimtmetis“ („My First Hundred Years“) ji išgarsėjo kaip nusipelniusi archeologė, istorikė, tautosakininkė ir egiptologė. Ji netgi tapo pirmąja Didžiosios Britanijos universitete dėsčiusia archeologe moterimi, tačiau jos interesai neapsiribojo vien šia sritimi. M. Murray jau vaikystėje mėgdavo užsirašinėti kaimynystėje gyvenusių senolių išmintį. Dar kryptingesnis susidomėjimas tautosaka užgimė gyvenant Glastonberyje, kur ji susižavėjo legendomis apie Šventąjį Gralį. Ji kolekcionavo su raganavimu susijusius daiktus ir netgi padovanojo Ešmolio muziejui butelį, kuriame, teigta, įkalinta ragana.

1917 m. M. Murray pristatė savo tiriamąjį straipsnį „Raganų organizacijos Didžiojoje Britanijoje“ („Organisations of Witches in Great Britain“), kuris tapo raganų kulto hipotezės užuomazga. Ji atkreipė dėmesį, kad iki to laiko raganų ritualų ir kultų moksliškai niekas dar nebuvo tyrinėjęs.

Tam ir buvo skirta jos publikacija, pagrįsta daugybe šaltinių. Po šio darbo sekė knygos, kuriose raganų kulto tema nagrinėta dar plačiau: „Raganų kultas Vakarų Europoje“ („The Witch-cult in Western Europe“), „Raganų dievas“ („The God of the Witches“) ir „Dieviškasis karalius Anglijoje“ („The Divine King in England“). Vienus jos atradimai šokiravo, o kiti jais be atodairos žavėjosi.

M. Murray raganų kultą aprašė vaizdingai ir užburiamai. Ji niekada neteigė, kad magija objektyviai egzistuoja, tik tyrinėjo pačių raganų tikėjimus, kaip tai darytų kitatikių religiją analizuojantis antropologas – be jų realumo, patikimumo ar teisingumo kritikos. Mokslininkė tvirtino, kad, tyrinėjant senovės mitus, legendas ir istorinius šaltinius, galima įžvelgti tam tikrą ritualų grupę, kuri kartojasi daugelyje šalių skirtingais laikotarpiais. Kadaise šie ritualai buvo plačiai paplitusios religijos dalimi, tačiau, įsigalint krikščionybei, senieji pagonių tikėjimai buvo užgniaužti. Iš pradžių į krikščionybę atsivertė tik karaliai ir lordai, todėl didžioji dalis žmonių senąją religiją sugebėjo išsaugoti ilgiau. Ankstyvuosiuose Bažnyčios šaltiniuose minimi velnio burtai ir magija, kurie atskleidžia krikščionių užmojus sunaikinti raganų tikėjimą. VII a. Kenterberio arkivyskupas išleido dekretą, kuriuo pasmerkė visus, kas „elgiasi kaip elniai ar jaučiai – tai yra pasiverčia laukiniais gyvūnais, rengiasi gyvūnų kailiais ir dedasi žvėrių galvas; kas tokiu būdu transformuoja savo išvaizdą į laukinio gyvūno, tiems skiriama trejų metų bausmė, nes tai yra velniška“.

Mokslininkė manė, kad iš tokių šaltinių jai pavyko atkurti praeities raganų kulto struktūrą. Pasak jos, kiekvieną koveną sudarė lygiai 13 narių (velnio tuzinas), kuriam vadovavusį žmogų krikščionių tardytojai vadino „velniu“. Raganos šį vadą laikė įsikūnijusiu dievu, kuriam privaloma paklusti visose srityse, o pačiam velniui tekdavo pareiga apmokyti raganas ritualų ir magijos.

Savo veikaluose M. Murray nesigilino į praktinę magiją (burtus ir užkalbėjimus), o domėjosi apeigomis – pamatiniais raganų bendruomenės tikėjimais ir principais. Velniu pramintas koveno vadas buvo pagrindinė šių sambūrių figūra.

Raganų garbinama Aradija

Charlesas Lelandas senovės raganų religijos egzistavimu nė kiek neabejojo. O jei ji egzistavo, svarstė jis, tuomet raganos turėjo šventąjį raštą, kurį jis užsimojo atrasti. Šių paieškų rezultatas buvo 1899 m. išleista knyga „Aradija, arba raganų evangelija“ („Aradia, or the Gospel of the Witches“). Joje prozos ir poezijos forma aprašyta, kaip deivė Diana pastojo nuo savo brolio, šviesos nešėjo Liuciferio. Gimusią mergaitę deivė pavadino Aradija ir skyrė jai užduotį Žemės vyrus ir moteris išmokyti raganysčių, kad silpnieji galėtų apsiginti nuo galingųjų. Tapusi pirmąja ragana, Aradija žmones paliko, tačiau kiekvieną pilnatį sušaukia savo mokinius susiburti nuogus miške ir atšvęsti vadinamąjį šabašą su šventintu maistu. Nors ir gyvena danguje su motina, Aradija gali būti iškviesta panaudoti savo galių.

Ch. Lelando „Aradijoje“ aprašyta ne tik dar daugiau Dianos legendų, bet ir