Prieš 122 metus, 1895 m. Paryžiaus Kapucinių bulvare veikusiame salone „Salon Indien du Grand Café“ įvyko pirmasis komercinis kino seansas – broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai plačiajai visuomenei pristatė dešimties trumpų, nė minutės netrunkančių, filmų rinkinį. Ši data laikoma pasaulio kinematografijos gimtadieniu.

Manvydas VITKŪNAS

Stoties peronas. Jame būriuojasi minia žmonių, laukiančių atvykstančio traukinio. Štai jis pasirodo ir artėja iš kitapus ekrano salėje sėdinčių žiūrovų link! Pasakojama, kad žmonės, susirinkę į kino seansą, tą akimirką pašoko iš savo vietų: atrodė, kad traukinys tuoj ant jų užvažiuos! Tačiau dar kelios sekundės, ir sąstatas pravažiavo pro šalį. Ekrane veiksmas tęsiasi: laukiantieji perone priartėja prie sustojusio traukinio vagonų, vieni keleiviai išlipa, kiti įlipa. Taip brolių Liumjerų sukurtas trumpas, mažiau nei vienos minutės trukmės, filmas „Traukinio atvykimas į stotį“ („L’Arrivée d’un train en gare de La Ciotat“) baigiasi. Salėje buvę žiūrovai, dar prieš keliasdešimt sekundžių sustingę iš siaubo, – sužavėti.

Dažniausiai būtent taip aprašomas pirmasis kino seansas. Tačiau tai – klaida: filmo „Traukinio atvykimas į stotį“ premjera įvyko kiek vėliau – 1896 m. sausio 6 d. Pirmajame komerciniame kino seanse 1895 m. gruodžio 28 d. „Traukinio atvykimas“ nebuvo rodomas. Iš tiesų pirmojo kino seanso metu buvo parodyta dešimt kitų trumpametražių filmų.

Klestintis verslas

Broliai Liumjerai gimė Prancūzijos Bezansono mieste fotografija besidomėjusio dailininko Antuano Liumjero ir Žanos Žozefinos Kostij šeimoje. Vyresnysis iš brolių Ogiustas Mari Lui Nikola Liumjeras pasaulį išvydo 1862 m. spalio 19 d., o jo jaunesnysis brolis Lui Žanas – po dvejų metų, 1864 m. spalio 5 d. Jiedu baigė tą pačią privačią mokyklą, vėliau prisijungė prie tėvo verslo. Ogiustas, mėgęs organizacinį darbą, tapo vadybininku, o technika domėjęsis Lui dirbo laboratorijoje. Tokia brolių specializacija išliko ir vėliau, kai jiedu perėmė tėvo įmonę ir ėmėsi šalia fotografijos bandymų kurti kino filmus.

Tėvo ir sūnų Liumjerų įmonė, veikusi Lione, augo kaip ant mielių. 1883 m. čia pradėta gaminti fotoplokšteles naudojant sidabro bromidą. Šią technologiją išrado Lui. Vėliau ši įmonė ėmė gaminti ir fotopopierių. 1890-aisiais fabrike, per metus pagaminančiame 4 milijonus fotoplokštelių, dirbo du šimtai darbuotojų. Netrukus greta fotografijos broliai rimtai užsiėmė dar viena veikla – kino filmų kūrimu.

Kino protėviai

Kino ištakų istorija – gana paini. Įvairūs tyrinėtojai svarbiausius kino kūrimo pirmtakų laurus neretai priskiria skirtingiems žmonėms ir nevienodai vertina jų indėlį į kiną.

Labai tolimų kino užuomazgų bandoma ieškoti senovės Kinijoje ir kituose kraštuose, kur buvo mėgstamas šešėlių teatras. Jam tobulėjant, buvo sukonstruoti specialūs projekciniai šviestuvai: į dėžę buvo statomas šviesos šaltinis (viena ar kelios žvakės arba aliejinė lempa), o ties anga, iš kurios į užtamsintą patalpą sklisdavo šviesa, dedamos figūros, karpiniai ir kitos priemonės, padedančios sukurti siužetinius šešėlius. Taip pat naudotos stiklo plokštelės, ant kurių paveikslėliai buvo piešiami tušu. Europoje tokie „stebuklingi žibintai“ paplito XVII a. 1830-aisiais anglų fizikas ir chemikas Maiklas Faradėjus ir jo bičiulis Edverdas Maibridžas sukonstravo fenakistiskopą – įrenginį, kuriuo buvo galima ekrane rodyti paveikslėlių serijas. Tačiau visa tai buvo dirbtinių paveikslėlių demonstravimo, o ne realaus vaizdo fiksavimo ir atkūrimo priemonės.

Objektyve – žirgas

Atsiradus fotografijai, tapo tik laiko klausimas, kada pavyks fiksuoti daugybę kadrų vieną po kito ir atkurti vaizdą ekrane. 1878 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) buvo padaryta serija nuotraukų, kuriose užfiksuotas arklio šuoliavimas hipodrome. Dvylika fotoaparatų, sustatytų viena linija, užfiksavo visą žirgo judesių seką. Vėliau panašiu principu buvo fiksuojami kitų gyvūnų ir žmonių judesiai. Sumontuoti kadrai specialiu aparatu (zoopraksiskopu) buvo demonstruojami ekrane.

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo padaryta nemažai išradimų fotografijos technologijų srityje. Patobulėjo daugelis fotomedžiagų, sukurta greitai veikiančių fotoaparatų. Pavyzdžiui, 1876 m. prancūzas Etjenas Žiulis Marė sukonstravo pirmąjį „fotošautuvą“ – fotoaparatą, kuris skrendantį paukštį ar bėgantį žvėrį galėjo fiksuoti fotoplokštelėje didžiuliu greičiu – iki dešimties kadrų per sekundę. Tais pačiais metais kitas prancūzas Emilis Reno Paryžiuje pademonstravo vadinamąjį optinį teatrą – kadras po kadro rodomus siužetinius piešinius, iš kurių buvo sukuriamos istorijos.

1870-aisiais buvo išrastas celiulioidas – medžiaga, naudojama lanksčių foto- ir kino juostų gamybai. Netrukus pradėta gaminti vis kokybiškesnes juostas.

Užpatentavo kinematografą

1894 m. amerikiečių išradėjas ir verslininkas Tomas Alva Edisonas ir jo bendradarbis Viljamas Diksonas sukonstravo kinetoskopą – aparatą sparčiai kadrų peržiūrai. Tai buvo individualiai judančių paveikslėlių peržiūrai skirtas įrenginys. Didžiausias jo trūkumas buvo tas, kad šiuo įrenginiu nebuvo galima rodyti filmų dideliame ekrane – į kinetoskopą žiūrovas žvelgė per specialų okuliarą.

1895 m. vasario 13 d. broliai Liumjerai užpatentavo aparatą, pavadintą kinematografu. Patente Nr. 245032 parašyta, kad tai aparatas, skirtas gauti ir rodyti vaizdams. Tai buvo universalus įrenginys, skirtas filmuoti, demonstruoti ir kopijuoti filmams naudojant 35 mm pločio kino juostas. Kurdami šį įrenginį broliai Liumjerai (visų pirma – Lui, nuolat eksperimentavęs ir ieškojęs naujų technologinių sprendimų) rėmėsi daugelio kitų konstruktorių laimėjimais, įgyvendino daugelį originalių savo idėjų ir galiausiai sukūrė tais laikais išties neprilygstamą aparatą.

Pirmoji komedija

1895 m. kovo 22 d. broliai Liumjerai surengė pirmąjį privatų kino seansą, kurį stebėjo artimiausi kino kūrėjų bičiuliai ir bendradarbiai. Tačiau tikruoju kino gimtadieniu tapo 1895 m. gruodžio 28 d., kai iškart po Kalėdų Paryžiuje įvyko pirmoji dešimties trumpametražių filmų premjera. Bilietas į kino seansą kainavo vieną franką. Visi filmai tetruko po maždaug 50 sekundžių, juostos buvo 17 m ilgio.

Tarp dešimties pirmųjų filmų daugiausia buvo dokumentinių. Pats pirmasis filmas, kurį išvydo žiūrovai, – „Darbininkų išėjimas iš Liumjerų fabriko“. Neabejotinai garsiausias ir populiariausias filmas buvo „Sodininkas“, labiau žinomas kaip „Aplaistytas laistytojas“. Jo siužetas – labai paprastas: sodininkas, laikydamas rankoje vandens žarną, laisto augalus. Už jo nugaros berniukas koja tyčia užlipa ant žarnos, ir vanduo liaujasi tekėjęs. Sodininkas nustebęs žiūri į žarnos antgalį, tuo metu berniukas atleidžia žarną, ir vanduo šliūkštelėja sodininkui į veidą. Vyras meta žarną ir leidžiasi vytis mažąjį neklaužadą. Šis vos 49 sekundes trukęs filmas tapo pirmąja kino komedija.

Susikrovė milijonus

Po pirmosios sėkmės broliai Liumjerai nepaleido iniciatyvos iš rankų. Kinematografui tobulinti ir masinei gamybai broliai Liumjerai pasitelkė inžinierių Žiulį Karpentjė. Per metus buvo pagaminta du šimtai kino aparatų, parengti kino mechanikai. Su modernia įranga ir pirmųjų kino filmų juostomis jie pasklido po pasaulį. Jau 1896 m. vasarį kino seansai vyko Londone, Briuselyje, Bordo, kovą – Berlyne. Netrukus kinas pasiekė JAV, Pietų Afriką, Indiją, Australiją. Nebyliojo kino seansus lydėjo gyvai grojama (dažniausiai pianinu) muzika. Lietuvoje pirmasis kino seansas įvyko Vilniuje 1897-aisiais.

Kartais žiūrovai negalėjo patikėti, kad tai, ką mato ekrane, yra atkurtas vaizdas. Tada jiems buvo leidžiama užeiti už ekrano ir įsitikinti, kad ten nėra jokių aktorių. Galiausiai broliai Liumjerai sugalvojo dar vieną puikų rinkodaros sprendimą: jie filmuodavo dokumentinius siužetus miestuose, kuriuose netrukus vykdavo kino seansai. Atėję į filmų peržiūrą kai kurie žiūrovai ekrane išvysdavo save!

Broliai Liumjerai paskelbė kino startą, tačiau po dešimties metų, 1905-aisiais, perdavė autorių teises prancūzų kompanijai „Pathé“. Kino industrija jau buvo sparčiai plėtojama, o broliai Liumjerai žarstė per pirmąjį kino dešimtmetį uždirbtus pinigus. Jų atkaklus triūsas nenuėjo veltui – kino filmų demonstravimas jiems sukrovė didžiulį turtą. Nuo 1895 iki 1905 m. broliai uždirbo sumą, kurią pagal aukso vertę konvertavus į dabartinius eurus išeitų 65 milijonai eurų!

Likimas buvo dosnus

Likimas broliams Liumjerams buvo labai dosnus: jiedu pelnė profesinę šlovę, uždirbo daug pinigų ir nugyveno ilgą bei įdomų gyvenimą. Lui sulaukė 83-ejų, o Ogiustas – net 91-erių.

Kino pionieriai savo akimis matė kino revoliuciją: iš pradžių buvęs nespalvotas ir nebylus, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo garsinis. Spalvoti kino filmai atsirado gana anksti, tačiau galutinai spalvotos