Vikingai neretai vaizduojami kaip kraujo ištroškę piratai, plėšiantys ir žudantys nekaltus kaimiečius, bet tuo pat metu buvo neprilygstami vandenų valdovai ir apsukrūs prekeiviai.

Atrodė, kad žvarbus Atlanto vandenyno vėjas tuoj sudraskys pašėlusiai plazdančią didžiulę baltą burę, bet ilgas, grakštus iš tvirto ąžuolo suręstas karo laivas toliau skrodė bangas, taškydamas denį lediniais vandens purslais. Vyrai irklavo kaip vienas, įtemptais raumenimis, giliai kabindami vandenį, kol laivas pagaliau pasiekė krantą. Į jį išlipę storais vilnoniais marškiniais vilkintys kariai buvo ginkluoti ilgomis aštriomis ietimis ir sunkiais kovos kirviais. Vienas jų iškėlęs kalaviją griausmingai sušuko kitiems, ir šie jam balsiai atsakė. Paskui visi darniai ir ryžtingai metėsi į šlaitą. Kurgi jie bėgo prieš vėją? Į pakrantėje stovintį vienuolyną, pilną aukso, brangakmenių ir gausių maisto atsargų, kurias buvo galima pagrobti. Tam tereikėjo įveikti kelis tylius kuklius vienuolius...

Išgirdę žodį „vikingas“ daugelis pirmiausia įsivaizduoja kraugeriškus karius, puldinėjančius nekaltus vienuolynus ir plėšiančius jų brangenybes. Šis viduramžių skandinavų įvaizdis nepaprastai paplitęs, ir retas žino, kad pats žodis víking reiškė „plaukti į žygį“. Tikrai nesunku prieiti prie išvados, kad tie žmonės buvo ne kas kita, kaip piratai: juk jie išties puldinėdavo ir plėšdavo visus, kurie nepajėgdavo apsiginti. Vikingai plaukdavo iš Skandinavijos į Britų salų pakrantes ir kitas vietas, įsiverždavo į kaimus ir vienuolynus, žudė gyventojus ir grobė jų turtą. Šiuos įvykius patvirtina daugybė liudininkų užrašytų pasakojimų ir dar šiandien vis randami lobiai bei brangenybės, kurias nuo negailestingų užpuolikų pavojaus akimirką buvo išslapstę vietos gyventojai.

Vis dėlto tai tik pusė istorijos. Vikingų civilizaciją palaikė ir augino du dalykai: juos garsinę žiaurūs žygiai ir... prekyba. Vikingai ne tik steigė kolonijas užkariautose žemėse, bet ir tiesė svarbius prekybos kelius, kuriais naudodamasi jų šalis tapo viena turtingiausių pasaulyje.

Didžiąją metų dalį šie negailestingi miestų ir vienuolynų plėšikai dirbo žemę arba gamino vertingus papuošalus bei kitus juvelyrinius dirbinius. Būtent ši veikla ir finansavo jų klestinčią civilizaciją.

Jūreivių kelionės

Vikingai keliavo toliau ir plačiau nei bet kurios ankstesnės civilizacijos atstovai

Vikingams Atlanto vandenynas tapo nuosavu kiemu kelis šimtmečius iki Kristupui Kolumbui aptinkant žemę, dabar vadinamą Amerika. Jie taip pat užvaldė Rusijos upių sistemą ir per ją pasiekė Vidurinius Rytus. Įspūdingos vikingų kelionės padėjo jiems išsiveržti į sparčiai besivystančio pasaulio pirmąsias pozicijas. Naujoji vikingų civilizacija iš esmės suklestėjo dėl vienui vienintelio išradimo – greitaeigių laivų.

Aplink šias jūrines transporto priemones kūrėsi visa vikingų visuomenė. Jų laivai buvo didesni, lengvesni ir greitesni už visus ankstesnius. Jie buvo tobulinami daugybę metų ir ilgainiui galėjo mesti iššūkį net žiaurioms Atlanto vandenyno audroms, tačiau jų laibumas ir lengvumas leido plaukioti ir sekliomis upėmis. Keliaudamos laivais stiprių vyrų įgulos steigė kolonijas visame pasaulyje, o šių transporto priemonių statyba ir priežiūra tapo visos vikingų visuomenės pagrindu.

Vikingai viešpatavo jūrose ir prekiavo visose Europos pakrantėse. Tuo metu Britanija buvo tik pabirų karalysčių, nepajėgiančių apginti savo krantų, skiautinys. Vikingų jūreiviai suprato, kad tą patį kelią dažnai lengviau įveikti ne sausuma, o vandeniu: kai kurias pasaulio vietas jūra buvo galima pasiekti vos per penkias dienas, o kelionė sausuma trukdavo mėnesį. Kartais vikingai leisdavosi į ilgesnes ekspedicijas ir įsikurdavo keistuose svetimuose kraštuose, todėl vikingų civilizacija išplito į Islandiją bei Grenlandiją ir buvo pasiekusi net Šiaurės Amerikos krantus.

Bangas skrodžiantis ilgas, aptakus vikingų laivas, papuoštas nuožmia drakono galva, neabejotinai užima kvapą, bet iš tiesų gyvenimas tokiuose laivuose nebuvo itin spalvingas. Neturėdami pastogės naktimis jūreiviai statydavosi improvizuotas palapines iš burės. Miegodavo tirtėdami nuo šalčio po antklodėmis ar miegmaišiuose iš gyvūnų kailių.

Valgydavo vien džiovintą arba sūdytą mėsą užgerdami ją vandeniu, alumi arba rūgpieniu. Per tokias ilgas keliones laivai skęsdavo taip dažnai, kad tai buvo laikoma ne tragedija, o veikiau tikėtinu įvykiu. Apie gelbėjimo operacijas nebuvo nė kalbos, nes paprastai žinios apie sudužusį laivą žmones pasiekdavo tik po kelių savaičių, mėnesių ar net metų. Audringame Atlanto vandenyne dingdavo daugybė laivų. Kai Erikas Rudasis keliavo į Grenlandiją, tikslą saugiai pasiekė tik 14 iš 25 jo laivų.

Tačiau už ištvermę ir ryžtą rizikuoti vikingai gaudavo atlygį vertingais egzotiškais lobiais ir galimybėmis prekiauti viso pasaulio pakrantėse. VIII a. pabaigoje įsiveržę į Angliją vikingų keliautojai visiems laikams nulėmė salos likimą. 860 m. narsieji kariai net buvo apgulę Konstantinopolį. Maždaug po 20 metų, 885-aisiais, atplaukę laivais, jie įsiveržė į Paryžių. Šios istorinės kelionės, kurias skatino noras prekiauti, užkariauti, plėšti ir patirti nuotykių, paliko pėdsaką, juntamą visame pasaulyje iki šių laikų.

Visi vikingų laivai buvo gaminami taip pat – perdengiant ir sukalant ąžuolines arba pušines lentas. Vėliau laivai buvo sutvirtinami, o tarpai tarp lentų sandarinami degute išmirkyta vilna ar gyvūnų kailiais.

Šis į vairą panašus irklas būdavo pritvirtinamas laivagalyje prie dešinio borto. Juo būdavo vairuojamas laivas, bet, palyginti su šiuolaikiniais vairais, tam reikėjo nemažai jėgų.

Navigacija

Kai garsiausi pasaulio tyrinėtojai dar nė nebuvo gimę, vikingai jau buvo apkeliavę kone visą pasaulį. Tačiau kaip karingiesiems skandinavams pavyko tai padaryti be kompasų, palydovų ar radijo ryšio? Atsakymas į šį klausimą paprastesnis, nei būtų galima pagalvoti, – patirtis. Užuot pasikliovę prietaisais, vikingų keliautojai pasitikėjo gamta. Jie stebėjo žvaigždžių ir Saulės padėtį, o apie atstumą iki sausumos jiems bylodavo