1845 m. gruodžio 29 d., Teksasas tapo 28-ąja Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstija. Tai antra pagal plotą (po Aliaskos) ir gyventojų skaičių (po Kalifornijos) šalies valstija, turinti įdomių bruožų ir išsiskirianti sudėtinga istorija. Joje pėdsaką paliko ir mūsų tautiečiai, į Teksaso žemę atvykę prieš daugiau nei pusantro šimto metų.

Manvydas VITKŪNAS

Štai keletas iškalbingų skaičių: Teksaso plotas – 696,2 tūkst. kvadratinių kilometrų, taigi didesnis nei tokios didelės Europos šalies kaip Ukraina. Čia gyvena 27 milijonai žmonių. Valstijos ekonomika – itin pajėgi: Teksase sukuriamas bendrasis vidaus produktas yra didesnis nei tokiose šalyse kaip Kanada, Turkija, Ispanija ar naftos turtinga Saudo Arabija. Tad, net jei Teksasas būtų ne JAV dalis, o nepriklausoma šalis, jis būtų išties didelė ir įtakinga valstybė. Kažkada čia ir gyvavo nepriklausoma Teksaso Respublika.

Teksaso Respublika

Kai XVI amžiuje europiečiai pasiekė Teksaso žemes, jie čia rado gausias indėnų gentis – apačius, komančius, čerokius ir daugelį kitų. 1519 metais ispanų jūrininkas Alonsas Alvaresas de Pineda plaukė laivu Meksikos įlankos vandenimis palei Teksaso pakrantes ir sudarė pirmąjį jų žemėlapį.

Pirmieji europiečiai, įžengę į Teksaso žemę, buvo ispanų konkistadoras Alvaras Nunjesas Kabesa de Vaka ir jo bendražygiai. Čia jie atsidūrė ne savo noru – ispanų laivas sudužo, ir išgyvenę jūrininkai pateko į indėnų rankas. A. N. Kabesa de Vaka sugebėjo išmokti kelių indėnų genčių kalbas, pelnė čiabuvių pagarbą, perėmė iš jų medicinos žinias, daug sužinojo apie gydymą vietinėmis žolelėmis. Po kelerių metų konkistadoras ir keli jo bendražygiai pasiekė ispanų gyvenvietes Meksikoje, vėliau grįžo į tėvynę. A. N. Kabesa de Vaka parašė knygą, kurioje pirmasis iš europiečių aprašė bizonus.

1682-aisiais ispanai įkūrė pirmąją europiečių gyvenvietę Teksase, šalia dabartinio El Paso. Panašiu laiku rytinėje Teksaso dalyje pasirodė prancūzai, plėtę savo koloniją Luizianą. XVIII amžiaus pabaigoje visa dabartinio Teksaso teritorija tapo ispanų kolonijos Naujosios Ispanijos dalimi, o 1821 metais kolonijai iškovojus nepriklausomybę – Meksikos dalimi. Vos po dvejų metų šalia Brazoso upės įsikūrė didelė grupė amerikiečių naujakurių – trys šimtai šeimų. Jiems vadovavo Stivenas Ostinas. Vėliau jo garbei Teksaso sostinė buvo pavadinta Ostinu.

Amerikiečių naujakurių Teksase sparčiai gausėjo. Daugėjo konfliktų su Meksikos valdžia, o 1835-aisiais kilo karas tarp teksasiečių ir Meksikos. Kovos buvo labai sunkios ir kruvinos. Aiškią kiekybinę persvarą turėjo Meksikos kariuomenė, tačiau teksasiečiai kariavo labai efektyviai ir sugebėjo laimėti. 1836 metais buvo paskelbta nepriklausoma Teksaso Respublika, o pirmuoju prezidentu išrinktas Semas Hjustonas (jo garbei pavadintas didžiausias valstijos miestas). Dešimt metų tai atsinaujindavo, tai vėl nurimdavo susidūrimai su meksikiečiais. Galiausiai 1845-aisiais Teksasas prisijungė prie JAV.

Ispanakalbių – trečdalis

Ilgą laiką Teksaso ekonomikos pagrindas buvo gyvulininkystė ir žemės ūkis. XX amžiuje, kai Meksikos įlankos pakrantėse buvo aptikti didžiuliai naftos telkiniai, Teksasas tapo klestinčiu pramoniniu regionu. Buvo pastatyta daugybė naftos perdirbimo įmonių, taip pat ėmė klestėti kitos ūkio šakos. Hjustonas yra JAV astronautikos sostinė – čia įsikūrusi Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) būstinė, veikia kosminių skrydžių valdymo centras. Tačiau ir žemės ūkis valstijoje išlieka reikšminga ekonomikos šaka – šiame kaubojų krašte auginama apie 16 mln. galvijų.

Teksase ilgai buvo labai nedaug gyventojų. Įkurtos specialios imigrantų verbavimo kontoros priviliojo dešimtis tūkstančių naujakurių, daugiausia – iš Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, Olandijos. Tai lėmė, kad Teksasas pasižymi etniniu margumu. Skirtingai nei kitose pietinėse JAV valstijose, afroamerikiečių čia nėra itin daug (12 proc.), tačiau itin gausi ispanakalbių bendruomenė (net trečdalis visų gyventojų). Pavyzdžiui, į vakarus labiausiai nutolusiame valstijos El Paso mieste, dydžiu lenkiančiame Vilnių, ispanakalbiai sudaro net 80 proc. gyventojų.

Teksase galima atrasti ir visų lietuvių emigracijos bangų pėdsakų. Dar XIX amžiaus viduryje į Teksasą atvyko pirmieji naujakuriai iš Mažosios Lietuvos – Šilutės, Rusnės, Pagėgių, Gumbinės ir kitų apylinkių. Jie keliavo į naująją tėvynę kartu su vokiečių naujakuriais iš Rytprūsių. Tuo metu europiečių kolonizuojamame Teksase žemė kainavo nebrangiai – už akrą (0,4 hektaro) reikėjo mokėti 50 centų. Daugiausia lietuvininkų įsikūrė pietinėje Teksaso dalyje, Jorktauno apylinkėse, tarp dabar didelių Hjustono ir San Antonijaus miestų.

Teksaso valstijos Devito apygardoje, šalia 19-ojo greitkelio, 1995 metais klubo „Lithuanians in Texas“ narių iniciatyva buvo pastatytas memorialinis ženklas. Čia anglų kalba parašyta: „Tarp gausių europiečių imigrantų, XIX amžiaus viduryje atvykusių į Teksasą, buvo ir mažos lietuvių grupės, apsigyvenusios Jorktauno apylinkėse, Devito apygardoje. Dėl asimiliacijos su gausiais vokiečių imigrantais šiose apylinkėse lietuvių indėlis į regiono istoriją buvo nepelnytai pamirštas.

Dokumentai atskleidžia, kad pirmoji lietuvių šeima, apsistojusi šioje vietovėje, tikriausiai buvo Dovydas ir Dora (Šolcė) Stančiai. Jie atvyko apie 1852 metus ir tapo vieni iš pirmųjų oficialiai registruotų lietuvių imigrantų Amerikoje. Apie 1874-uosius juos pradžiugino daugiau nei septyniasdešimties kitų imigrantų atvykimas iš Gumbinės provincijos, tada priklausiusios Rytprūsiams. Palikę savo namus dėl daugelio religinių ir politinių priežasčių lietuviai atvyko į Teksasą per Galvestono ir Indianolos uostus. Įkūrę ūkius šioje vietovėje lietuviai tapo Amerikos piliečiais ir prisidėjo prie šios vietovės istorijos bei kultūros. Šios bendruomenės vyrai kariavo abiejose Amerikos pilietinio karo pusėse. Mažos kapinės pietinėje Jorktauno dalyje, vadinamos Joniškės vardu, priglaudė daugelį pirmųjų naujakurių.“

Naujakurių vargai

Lietuvininkai iš gimtųjų kaimų šalia Nemuno ir Kuršmarių atsivežė į Teksasą ne tik kai kuriuos asmeninius daiktus, buities ir darbo įrankius, bet ir gotišku šriftu spausdintas lietuviškas maldaknyges. Jie buvo liuteronai, kartu su vokiečiais statė bažnyčias ir jose meldėsi. Viena iš bažnyčių, kurių statybose dalyvavo lietuvininkai bei jų ainiai, iki šiol stovi Jorktauno mieste. Kelios išeivių iš Mažosios Lietuvos kartos ilsisi lietuviškose kapinėse. Garsiausios iš jų – Joniškės kapinės šalia Jorktauno. Paminkluose galima įskaityti Gelšių, Kirlikų, Stančių ir kitų lietuviškų šeimų pavardes.

Teksase įsikūrusių lietuvininkų gyvenimas nebuvo lengvas – teko priprasti prie kitokio, daug sausesnio ir karštesnio, klimato, išmokti auginti iki tol nežinotas žemės ūkio kultūras (kukurūzus, sojas, medvilnes). Kai kurie vyrai duoną pelnydavosi ne iš žemės ūkio, o vežimais perveždami krovinius.

Daug naujakurių pakirto šiuose kraštuose siautusios ligos, pavyzdžiui, geltonojo drugio epidemija. Taikiems lietuvininkams Teksase tekdavo griebtis ir ginklų – gintis nuo plėšikų, indėnų (daugiausia – komančių), eiti kariauti JAV pilietinio karo metais.

Sulaukė tautiečių dėmesio

Naujakuriai iš Mažosios Lietuvos ilgai išsaugojo lietuvių kalbą, tačiau ją vartojo tik šeimose ar bendraudami su kaimynais. Naujame krašte daugeliui teko išmokti ne tik anglų, bet ir ispanų kalbą. Ilgainiui pirmosios emigracijos bangos lietuvių bendruomenė beveik ištirpo, tačiau dalies išeivių iš Mažosios Lietuvos ainiai savo lietuvišką identitetą puoselėja ir mūsų dienomis.

Teksaso lietuvių paveldas sulaukė istorikų, etnologų, kitų sričių mokslininkų, JAV lietuvių bendruomenės narių dėmesio. Prieš kelerius metus Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo surengta paroda „Pirmieji lietuviai Teksase“, vėliau pristatyta ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat eksponuota JAV Kongrese Vašingtone. Režisierius ir operatorius Juozas Mažonas sukūrė dokumentinį filmą „Pirmieji lietuviai Teksase“.

Šiuo metu Teksase taip pat gyvena tūkstančiai lietuvių. Didžiausios jų bendruomenės įsikūrusios didžiausiuose miestuose – Hjustone, Dalase, San Antonijuje, taip pat valstijos sostinėje Ostine ir jo apylinkėse.